Velykų sala: neįmenamų mįslių žemė

Aš noriu sugrįžti į Velykų salą. Į mistiškai paslaptingą žemės lopinėlį, pasislėpusį Didžiojo vandenyno platybėse.

Televizijos auka

Prisipažinsiu: tapau savotiška televizijos auka. Ir nesigailiu.

Norvego Toro Hejerdalo ekspedicijos „Kon-Tikio” ir „Ra” plaustais atvėrė civilizuotajai žmonijai neįtikėtinų planetos kampelių. Televizijos laidos bei dokumentiniai filmai, T.Hejerdalo knygos viliote viliojo nukakti į Rapa Nujį (taip polinezietiškai skamba salos pavadinimas), į šį toliausiai nuo gyvenamųjų žemių nutolusį sausumos lopinėlį.

Straipsniai 1 reklama

Mažytė sala, kurios teritorija prilygsta Kauno miestui, iki šiol yra ir susižavėjimo, ir aštrių ginčų objektas.

Viskas čia išties įspūdinga ir paslaptinga.

Iš kur čia atkeliavo pirmieji žmonės? Ką reiškia beveik 900 akmeninių žmogaus pavidalo statulų? Kodėl staiga nustota jas kalti? Kodėl tokia menka salos augmenija ir gyvūnija? Ką slepia niekaip mokslininkų neperskaitomas vietinis raštas, nesutinkamas daugiau nė vienoje planetos vietoje? Kodėl šiame pasaulio kampelyje jauties be galo saugus, ramus ir laimingas?

Skrydis tik iš Čilės

Nuo 1888 metų Velykų sala priklauso Čilei. Šiandien galima daug ir ilgai postringauti teisėtai ar ne sala prijungta prie šios Pietų Amerikos valstybės.

Teigiama, kad vietiniams salos gyventojams rapanujams primesta sutartis buvo surašyta dviem egzemplioriais. Vienas tekstas – ispaniškai, o kitas – vietine – rapanujų kalba. Tačiau ispaniškai tekstas byloja apie salos savanorišką įstojimą į Čilės sudėtį, o vietine kalba teigta tik apie Čilės draugystę ir saugumo garantijas.

Ta draugystė vietiniams virto tikra kančia. Jiems gyventi naujoji valdžia paskyrė viela aptvertą teritoriją. Tikrą getą. Nors kartu leido iš dar likusių genčių vadukų rinkti svarbiausiąjį ir tituluoti salos karaliumi. Paskutinysis iš jų mįslingai nunuodytas.

Iki 1953 metų visus salos administracinius reikalus tvarkė Čilės valdžios nusamdyta britų „Velykų salos eksploatacijos kompanija”. Jokių teisių vietiniai neturėjo. Tik 1966 metais rapanujai tapo pilnaverčiais Čilės piliečiais.

Nuo to laiko Velykų sala prieinama bet kuriam pasaulio gyventojui. Tačiau patekti į ją galima tik vandeniu arba oru.

Turtuoliai arba drąsuoliai jachtininkai Velykų salą gali pasiekti savo laivais. Oru tenka skristi tik iš Čilės sostinės. Mat vienintelė pasaulio aviakompanija gali tupdyti lėktuvus 1962 metais amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Skristi būtina bendrovės LAN-Čilė lėktuvu.

Per dieną yra tik vienas „Boeing” skrydis. Tad saloje nėra jokios turistų spūsties. Kelionė oru trunka penkias valandas. Oro uoste – jis dydžiu analogiškas Palangos oro uostui – keli šimtai turistų kaskart pasitinkami gėlių vainikais.

Kodėl Velykų?

Pirmieji visam pasauliui apie šią salą pranešė olandų jūrininkai. Admirolo Jakobo Rogeveno laivas priplaukė prie šios žemės 1722 metų balandžio penktąją – Velykų rytą. Taip ant pasaulio žemėlapio radosi nauja sala.

Istorikai tikina, kad olandų eskadra neatsitiktinai atsidūrė tose platumose. J.Rogevenas ieškojo niekieno neatrandama anglų pirato Džono Deviso žemės. Piratas dar XVII amžiaus pabaigoje gyrėsi atradęs niekam nežinomą salą, kuri jam vis dingdavo atplaukus prie jos pakartotinai.

Yra dar ir kitokių versijų. Tvirtinama, kad pirmasis šią salą galbūt aplankė ispanų jūrininkas Chuanas Fernandesas 1578 metais. Bijodamas konkurentų jis nuslėpė savo atradimą. Po kelerių metų kapitonas netikėtai mirė, nusinešdamas savo paslaptį. Todėl neaišku, ar jo atrastoji sala išties buvo ta, kurią šiandien vadiname Velykų sala.

Žlugęs rojus

Minkštas klimatas, nuostabus kraštovaizdis, ramuma, toliausiai nutolę žemynai – šie Velykų salos privalumai turėjo paversti ją tikru rojaus kampeliu. Deja, jau pirmųjų salą aplankiusių europiečių užrašai byloja ką kita.

Kapitonas J.Rogevenas saloje aptiko net trijų rasių gyventojus. Čia būta juodaodžių, raudonodžių ir visiškai baltų žmonių. Vietiniai buvo draugiški, linksmi, nuoširdūs. Panašius įspūdžius aprašė ir jūreiviai iš Peru, salą aplankę 1770 metais.

Manoma, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš kitų Polinezijos salų. Vėliau čia atkako atsiskyrėliai iš Pietų Amerikos. T.Hejerdalas netgi kategoriškai tvirtino, kad amerikiečiai yra pirmieji salos gyventojai. Savo teoriją jis grindė tuo, kad saloje gausiai auginamos saldžiosios bulvės, labai populiarios Amazonės kraštuose. Tačiau dauguma mokslininkų linkę neigti šią versiją. Beje, polinezietiška savo kilme įsitikinę ir dabartiniai salos gyventojai.

Manoma, kad sala buvo apgyvendinta apie 400 metus. Čia būta vešlios augalijos, palmės galėjo siekti net iki 30 metrų aukščio. Saloje perėjo apie 25 rūšys paukščių. Tokios didelės ir įvairios kolonijos nebuvo jokioje kitoje Didžiojo vandenyno saloje.

Didėjant žmonių skaičiui radosi rimtų problemų.

Naikinama maistui, būstui, plaustams ir valtims augmenija artino ekologinę pragaištį. Menkėjo dirvožemis. Neišvengiamai turėjo pritrūkti maisto. Saloje nesiveisė jokie didesni gyvūnai.

Naikinama gamta ir iki 12 tūkstančių išaugęs gyventojų skaičius galiausiai prišaukė katastrofą. Prasidėjo aršios tarpusavio kovos. Salą aplankę jūreiviai bylojo, jog čia būta ir kanibalizmo.

Čiabuviai slėpėsi išraustose urvų katakombose. Ties anga į paviršių augino bananus. Ne vien maistui, bet ir maskuotei.

Rojumi sala netapo. Tačiau tvirtinti, kad dėl visko kalti vien čiabuviai, būtų neteisinga.

Kaltos pelės?

Radosi dar viena salos sunykimo versija.

Ketverius metus salą tyrinėjęs Havajų universiteto profesorius Teris Hantas teigia, jog rojų saloje sunaikino pelės. Anot jo, palmių sėklos pelėms yra tikras delikatesas. Jos per šimtmečius ir sunaikino sėklas, dėl to sunyko ne tik palmės, bet ir salos dirvožemis. Saloje nesiveisė jokių kitų graužikų. Tad pelės čia karaliavo kaip Hofmano pasakoje. Mokslininko skaičiavimu, tarp 1200 ir 1300 metų saloje gyvavo per 20 milijonų pelių. Vėliau jų populiacija pradėjo nykti, nes nebeliko palmių, taigi ir jų sėklų.

Čiabuvių skaičiaus sunykimą T.Hantas motyvuoja europiečių jūreivių bei pirklių vizitais. Esą jie apkrėtė vietinius ligomis, o kitus išplukdė vergijon.

Akmeninės skulptūros

Galbūt viena iš salos nelaimių priežasčių buvo ir asmenybės kultas.

Visos akmeninės Velykų salos skulptūros, dėl kurių visų pirma čia ir vyksta turistai iš viso pasaulio, vaizduoja vien tik žmones. Pribloškia nenusakoma statulų didybės, energijos, įtaigos, rimties, susikaupimo sintezė.

Moajai – taip vietine kalba vadinamos statulos – svarbiausias ir įspūdingiausias Velykų salos turtas. Ir paslaptis.
Niekas iki šiol negali tiksliai įvardinti statulų paskirties. Dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų.

Moajų dydžiai skirtingi: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio. Dauguma pavienių statulų nuklojo ugnikalnio, iš kurio uolienos ir buvo pagamintos, šlaitus. Skulptūrų grupės išdėstytos vandenyno pakrantėje. Jos atsuktos į salą. Yra tik viena grupė iš septynių moajų, akiduobėmis atsuktų į vandenyną.

Dar kitos skulptūros ant galvų turi raudono akmens skrybėlės formos apdangalus. Kai kam tas apdangalas primena polineziečių šukuosenas. T.Hejerdalas įrodinėjo, jog tai gali būti net senųjų vikingų atvaizdai. Esą tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvo būtent rudi. Įdomiausia tai, kad statulų apdangalai buvo gaminami atskirai kitoje vietoje negu patys stabai. Raudonas akmuo imtas iš kalno Puna Pao, o senovės suomių kalba „puna piajo” reiškia „ruda galva”.

Kita versija teigia, jog tai moteriško prado ženklas, bylojąs apie išskirtinumą. Galbūt toks aiškinimas patvirtintų statulų gamybos metu vyravusį matriarchatą. Tačiau archeologiniai radiniai ir užrašyti aborigenų pasakojimai demonstruoja vyrijos dominavimą salos klanų valdyme.

Prasidėjus genčių tarpusavio vaidams statulos taip pat tapo kovų objektu. Jos buvo griaunamos, niokojamos. Galiausiai jų kalimo darbai visiškai nutrūko.

Galbūt moajai atliko ne tik religinę funkciją. Statulos galėjo vaizduoti ir nusipelniusius genčių vadus. Arba įkūnyti pagal Polinezijos tradiciją protėvių dvasias.

1960 metais pietinę salos dalį nusiaubė cunamis. Vandenynas paplovė kai kurias statulų platformas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurie moajai buvo ir antkapiniai paminklai.

Patys pirmieji salą aplankę jūreiviai tvirtino, jog čiabuviai vakarais uždegdavo laužus šalia skulptūrų, patalpintų ant platformų, ir pritūpę linguodavo. Prie pavienių statulų tokio ritualo nebūdavo.

Skiriasi ir skulptūrose pavaizduotų žmonių ausys. Kai kurių jų speneliai labai ilgi. Keliautojai savo užrašuose apie apsilankymą Velykų saloje taip pat rašė pastebėję plikai galvą nusiskutusius bei medinėmis lentutėmis ausų spenelius ištempusius čiabuvius. Jų būta vienetai. Istorikai linkę manyti, jog taip iš kitų išsiskirdavo dvasininkai. Taigi ir skulptūrose turbūt vaizduoti ne dievai, o žyniai ir vadai.

Štai kodėl, kilus tarpusavio vaidams, statulos, vaizduojančios priešininko vadą, jo protėvius ir žynius, buvo griaunamos.

Požeminė galia

Statulas čiabuviai kaldavo akmeniniais įrankiais iš didžiausio ugnikalnio Rano Raraku šlaito uolienos. Gan minkštas tufas buvo puiki medžiaga. Iškalta iš uolos statula vėliau buvo gabenama pakrantės link.

Sklandė legendos, kad statulos pačios savaime nužingsniuodavo iki joms skirtos vietos.

Šiuo mitu besąlygiškai tiki ir dabar saloje gyvenantys žmonės. Per šimtmečius išsaugota legenda mokslininkams kelia daugybę klausimų.

Radosi teorijų, kad galbūt statulas veikė paslaptinga energija, skleista iš požemių. Juolab kad katakombos iki šiol nėra ištyrinėtos.

Praėjusio amžiaus antros pusės pradžioje jose dingus kelioms dešimtims smalsuolių, Čilės vyriausybė 1965 metais kategoriškai uždraudė leistis žmonėms gilyn. Dabar laisvai galima pavaikščioti tik po „pirmąjį” požemių aukštį. T.Hejerdalas tvirtino, kad katakombos saloje yra mažiausiai penkių lygių.

Norvego ekspedicijos nariams buvo pavykę nusileisti į 100 metrų gylį. Ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp kurių ir gimdančios moters. Pastaroji pagaminta iš rečiausio bazalto, aptinkamo tik Afrikoje.

O štai Velykų salos statulų analogas, tik daug mažesnis, 1975 metais netikėtai buvo surastas Ispanijos Katalonijos provincijos muziejuje. Figūrėlę kadais aptiko kasinėdami Romos imperijos graikų karių samdinių stovyklavietę. Kaip statulėlė galėjo atsidurti Ispanijoje tais laikais? Tyrimai parodė, jog ispaniškoji statulėlė nėra kopija. Ji pagaminta iš tos pačios Velykų salos vulkaninės uolienos III mūsų eros amžiuje.

Dėl Velykų salos akmeninių stabų amžiaus taip pat nesutariama. Vieni mokslo žmonės jiems duoda kelis šimtus, kiti tūkstančius ir net milijonus metų.

Ateivių pėdsakai

Nors daugelis tyrimų, eksperimentų, modelių pateikia net kelis statulų gabenimo būdus, neatmetama ir ateivių vaidmens galimybė.

Yra iškelta labai rimtų versijų ir dėl salos gyventojų skaičiaus. Įrodinėjama, kad tiek žmonių, kiek galėjo išmaitinti ir talpinti šis žemės plotelis, negalėjo iškalti tokio skaičiaus stabų. Negalėjo ir nutransportuoti jų į pakrantę. O dar ir užkelti ant kai kurių statulų galvų „skrybėles”, sveriančias net dešimt tonų.

Kai kas mano, kad tikroji salos civilizacija gyveno požemiuose, kurie jungė salą net su žemynu. Apie tai buvo prasitaręs net įžymusis povandeninio pasaulio tyrėjas Žakas Ivas Kusto.

Bet ar galėjo salos žmonės vieni sukurti tokį pasaulį?

Čilės televizija prieš kelerius metus buvo parengusi ciklą laidų apie ateivių apsilankymus Velykų saloje. Buvo surasta dešimtys liudininkų, tarp kurių net ir karinių lėktuvų pilotų, kurie teigė savo akimis matę NSO virš salos. Galiausiai padaryta išvada, jog netoli salos yra povandeninė ateivių bazė, kurioje pakeliui į kitus Žemės taškus sustoja kitų planetų skraidymo aparatai.

Skepticizmą šiuo klausimu gali sumenkinti ir kelios visiškai kitokio braižo akmeninės skulptūros. Jos vaizduoja keistokas žmonių galvas. Tai labiau primena skafandru uždengtus veidus su didelėmis akimis. Kai kuriose nėra nosies.

Be to, vienoje lygesnėje pakrantės vietoje yra gan tvarkingai išdėstyti akmenys bei nubrėžtos linijos. Tas vaizdas primena schemą ar žvaigždynų brėžinį. Galbūt tai religinių apeigų vieta. Čia pat lankytojus vilioja įmagnetintas akmuo. Jis saulėje įkaista iki 100 laipsnių. Tuo tarpu keturi šalia esantys panašios formos apvalūs akmenys, tiksliai sustatyti pagal pasaulio puses, taip smarkiai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi, o laikrodžio sekundmatis visiškai sustoja. Teigiama, kad panašus akmuo dar yra tik Naujojoje Zelandijoje.

Nustatyta, kad šis akmuo atsirado saloje maždaug 500 metų anksčiau negu buvo pastatytos pirmosios statulos.

T.Hejerdalas savo rašiniuose atkreipė dėmesį į tai, kad toks akmuo minimas legendose apie išnykusią Lemūrijos žemę. Keliautojas padarė prielaidą, kad sala galbūt yra tos išnykusios žemės dalis. Grupė Rusijos mokslininkų linkę pritarti norvegui. Anot jų, Lemūrijoje gyveno milžiniški žmonės ir jie vaizduojami išlikusiose statulose.

Atsakyti, kas taip įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Gal jis išties nežemiškos kilmės.

Žmogus paukštis

Velykų saloje be moajų yra dar viena įdomi vieta, susijusi su unikaliomis pasaulyje apeigomis.

Senieji salos gyventojai tikėjo į dievą Makemakė. Jis, anot jų, sukūrė viską: žemę, saulę, žvaigždes, vandenį, žmones. Dievas į salą atkeliavo skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas.

Kartą per metus rapanujai rinkdavosi į Orango kaimą salo vakarinėje dalyje, kur kelias dienas paskirdavo ritualinėms apeigoms.

Svarbiausias šių apeigų veiksmas buvo varžytuvės dėl Žmogaus paukščio titulo.

Genčių vadų artimiausieji tarnai ar kariai turėdavo nuo uolėto kranto nerti vandenynan ir nuplaukti į netoliese esančias tris mažytes salas, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūrinės kregždės.

Pirmasis suradęs kregždės kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas būdavo tituluojamas Žmogumi paukščiu. Iki kitų metų jis būdavo garbingiausias salos žmogus, dievo Makemakės vietininkas.

Orangui dabar suteiktas nacionalinio parko statusas, jį saugo ir prižiūri valstybė.

Apie akmeninių skulptūrų, įvairių jūreivių ir keliautojų aprašytų apeigų prasmę būtų galima sužinoti perskaičius vietinį rongorongo raštą. Deja, iki šiol niekas šitų hieroglifų iššifruoti nesugebėjo.

Apskritai rongorongo yra vienintelė Okeanijoje rašytinė kalba.

Ką veikti saloje?

Iš tiesų didelių pramogų Velykų saloje nesurasite.

Galima pasikaitinti švarutėlio smėlio pliaže ir pasimaudyti šiltose vandenyno bangose. Galima pėsčiomis apeiti ar dviračiu apvažiuoti visą salą. Pamedituoti gurkšnojant kokteilį iš piskos – vynuogių odelių ir kauliukų degtinės – bei šviežių ananasų sulčių. Galima pajodinėti arkliais, užsiimti burlenčių sportu.

Velykų saloje tiesiog smagu būti.

Čiabuviai nuo seniausių laikų salą vadina Te Pito O Te, kas verčiama kaip pasaulio bamba arba pasaulio laivas. Galbūt neatsitiktinai radosi toks apibūdinimas.

Velykų saloje jautiesi lyg pakylėtas, saugus, ramus, stiprus ir svarbus. Gali valandų valandas žiūrėti į moajus, grožėtis įspūdingais ugnikalnių kraterių ežerais, apvalainu vandenyno horizontu.

Ir niekur neskubėti. Mėgautis paslaptimis.

Views All Time
Views All Time
6836
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

93 − 85 =