Senais laikais bendruomenės, tautos, valstybės gyvenimą reguliavo paprotinė teisė. Pagal moralę ar, kitaip tariant, papročius, nes šis žodis ir reiškia tai, tekėjo bendruomenės gyvenimas. Rašytiniai Lietuvos statutai, kuriais didžiuojamės kaip ankstyvaisiais pažangiausiais Europos teisynais, pasirodė XVI amžiuje senąja slavų kalba, nes, išsiplėtus valstybei, įsiliejus kitakalbių kitų kultūrų žmonėms su kitokiais papročiais, paprotinė teisė nebeveikė, todėl teko raštu suprantamai surašyti įstatymus, vienodus visiems didžiosios valstybės gyventojams. Kam bendruomenei reikalingi įstatymai? Ar ne bendruomenės silpnesniesiems saugoti? Stiprieji ir be įstatymų savo teises sugebėtų apginti. Galima sakyti, kad įstatymai reguliuoja santykius tarp žmonių, skiria, kas yra bloga ir kas gera, reikalauja, kad su visais būtų elgiamasi vienodai teisingai ir saugo žmones nuo blogio, kurį vienas kitam tie gali padaryti. Praėjusią savaitę net 87 Seimo narių balsais, atmetus Prezidento veto, priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas tebekelia daugybę aistrų. Kai kurios spalvingos ir triukšmingos organizacijos protestuoja dėl neva diskriminacinių nuostatų, yra nuogąstaujančių, kad šis įstatymas gali tapti apynasriu laisvajai žiniasklaidai ir cenzūros pradžia, nes kai kurios miglotos ir abstrakčios įstatymo sąvokos gali būti traktuojamos labai jau plačiai.

Praėjo lygiai 60 metų, kai George’as Orwellas parašė „1984-uosius“. Jauniausioji karta niekada nepatikės, kokioje šalyje mes gyvenome. Totalitarizmo sąlygomis cenzūra buvo vertikali – ką ir kaip daryti, buvo sprendžiama ir nurodoma iš viršaus. Dabar ji kur kas gudresnė, išsiskėtusi horizontaliai ir dažniausia priklauso nuo finansų ir informacijos sklaidos. Sovietinė praeitis, rodos, vis dar čia pat – šeimų istorijose, tragedijose ir legendose, niekada neįvyksiančioje liustracijoje, bet kartu ji grimzta užmarštin, nes prabėgo beveik 20 metų, kai atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Požiūriai į dabarties meną vis dar labiau susiję su emocijomis, liudijimais, eseistinėmis apybraižomis nei su plačiu kultūrinio lauko kontekstu. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos cenzūros drakonas turėjo daug galvų: Meno reikalų tarybą, Kultūros ir švietimo komitetą, Kinematografijos komitetą ir Glavlitą (paklususį CK) – šį ilgą koridorių perėjęs meno kūrinys galėjo būti pamatytas ir išgirstas. Oficialiai jokios cenzūros nebuvo, Glavlitas buvo vadinamas ne cenzūros, o kontrolės įrankiu. Vienas buvęs cenzorius pasakoja: „Iš viso mūsų buvo gal 25 cenzoriai, kurių 19 sėdėjo sostinėje. […] Gal kam atrodys keista, bet koks trečdalis buvo ne kompartijos nariai. […] Vos tik koks baleto šokėjas ar menininkas negrįždavo iš gastrolių Vakaruose, iškart įsakas nebeminėti išdaviko pavardės, nebepublikuoti jo portretų. […] Visgi Lietuvos cenzoriai turi kuo didžiuotis.

Gyvename nuostabiu laiku. Istorijos vadovėliuose aprašoma praeitis – dažnai akmenuotas, spygliuotas, kruvinas, kartais tragiškas kelias – tolsta. Regis, saldus gyvenimas jau ranka pasiekiamas, o grubi ginklo jėga užleidžia vietą švelnia laikomai minties galiai. Soft power prieš hard power. Pamirškime laikus, kai reikėjo būti apsiginklavusiam iki dantų! Šiandien besišypsančioje pasaulinėje arenoje svarbiau ne nugalėti, o įtikinti – galia grįstus santykius keičia įtikinėjimo menas. Ne be interneto pagalbos vienu kaimu tapęs pasaulis nuo kovų perėjo prie diskusijų. Tai panašu į mitą. Akivaizdu, kad mūsų žemė jau nėra padalyta į du blokus. Akivaizdu, kad sienos kiūra. Kinijos turistai plūsta į Paryžių ir Romą, naujieji Putino Rusios princai okupuoja Žydrąjį krantą ir Ispanijos rivjerą. Ar žmonija perlipo kultūrų ir režimų skirtumus, kad pasiektų aukščiausią išsivystymo laipsnį, kai kiekvienas žemės gyventojas turi vienodas galimybes gauti informaciją ir turėti, reikšti nuomonę? Ar kompiuteriais, palydovinėmis antenomis ir plokščiaekraniais televizoriais užtikrinama laisva naujienų ir idėjų sklaida? Ši dieviška hipotezė apgaulinga. Google staiga, triukšmingai ir su nuostoliais pasitraukus iš žemyninės Kinijos dalies, viskas grįžo į senas vėžes: kibernetinė cenzūra žengia į priekį, tinklaraštininkai neapsaugoti nei nuo e. pašto stebėjimo, nei nuo politiškai kryptingo persekiojimo (pasiteiraukite 08 chartiją pasirašiusių pekiniečių arba „žaliųjų“ teheraniečių).

Prieš trejus metus Gintaras Beresnevičius rašė, kad ties žmonėmis, mąstančiais, ką jie gali pakeisti šiandieninėje Lietuvoje, yra pakibusi maždaug tokia mintis: „Rėkti – tai tylėti, o tylėti – tai išduoti“, kad jei šūkausi apie nūdienos Lietuvos ydas prie kavos su bendradarbiais, piktinsiesi internete, tai ar tai ką nors pakeis, o jei nesipiktinsi – išduosi bent jau demokratijos siekius. Tik kaip gi su ta demokratija ir jos siekiais Lietuvoje? Pastaruoju metu vėl pamėgtas toks demokratinis ritualas – parašų rinkimo vajus, ypač ieškant priešų ar norint nubausti kitaip galvojančius. Atrodo, kad ir rūstybės banga, šiomis dienomis pasiekusi Darių Kuolį, turi ir savo šaknis, ir savo sąrašus bei parašus. Jei skaitytojai pamena, LTV laidoje „Sankirtos“ laidos vedėjas D.Kuolys, klausdamas socialliberalą A.Valionį, ar tarp norinčiųjų tirti kitaip dėl „Leo LT“ balsuojančius parlamentarus sąraše yra ir jo parašas, šis primygtinai neigė tai, kas buvo akivaizdu. Na, pasirašė žmogus, kad Lietuvai būtų geriau, kad tarp parlamentarų kokių Rusijos šnipų neprivistų, tai ko čia gintis. Bet pyktis dėl viešai patį eksministrą sugėdinusio vedėjo, dar ir kokias nors pažiūras turinčio, tegul gal ir neobjektyvaus, vis tiek pasiliko. Tad šiandien bent jau įsižeidusieji galėtų džiaugtis, kad „teisingumas“ įvykdytas: Kuolys „prisidirbo“, „Sankirtoms“ ir sezonas, ir eteris, ir sutartis baigėsi, o radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ nebus jokių improvizacijų, jokio savo lizdo.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų man nusišypsojo laimė padirbėti Lietuvos televizijoje, Literatūros ir meno redakcijoje. Sąjūdis dar nebuvo prasidėjęs, o šioje itin svarbioje įstaigoje viešpatavo gelžbetoninis Jonas Januitis, vėliau – nusikaltėlis Juozas Kuolelis. Nors ir kokie abu buvo komunistiniai švonderiai, cenzūra nebuvo totalinė. Galima būtų sakyti, jos beveik ir nebuvo, nes čia dirbo žmonės, puikiai susigaudantys, ką galima šnekėti, o apie ką geriau patylėti. Kitaip nei spaudoje, kur prasprūsdavo tekstų, parašytų Ezopo kalba, čia šia kalbėsena neleido kalbėti kiekvieno vidinis cenzorius. Įsidarbindamas į šią įstaigą turėjau užpildyti ilgiausią anketą, kurioje buvo daugybė bjaurių klausimų, pvz.: „Ar giminėje nebuvo tremtų?“, „Ar turite giminių užsienyje?“ ir kt., į kuriuos atsakydamas turėjau meluoti, nes tėvo šeima buvo išvežta per pirmąjį prieškario trėmimą, o mano dvynė sesuo buvo pabėgusi į Vakarus. LRT cerberiai neiškart susigaudė, bet po gero pusmečio išsikviečia mane į kadrų skyrių ir klausia: kodėl primelavai anketoje? Sakau, – jei būčiau parašęs teisybę, jokiu būdu nebūtumėt manęs priėmę į darbą. Kadrų skyriaus moteriškė man duoda švarų blanką ir sako: „Užpildyk iš naujo.“ Užpildau, rašydamas į visas grafas teisybę. Tada ir prasidėjo labai įdomūs, beje ir malonūs darbo nuotykiai. Kas savaitę pirmadieniais vykdavo redakcijos susirinkimai. Reikėdavo pateikti kokį nors laidos projektą, ir aš sukausi kaip įmanydamas, nes nujaučiau, kad kybau ant plauko.

Pajuntame nuovargį ir norime priešintis, o tiesą sakant, – įsiuntame, kai, apėmus nuovargiui, priešintis nebelieka jėgų. Valdžia sugebėjo pasalūniškai įsibrauti į mūsų gynybos pozicijas ir net naudotis mūsų energija. Be jokios priežasties pajuntame silpnumą, ir jį, beje, tik atsitiktinai staiga suvokiame. Tada ima aiškėti, jog iš seno puoselėta tironų svajonė jau pildosi – pasiduodame be jokio juntamo pasipriešinimo, lyg sava valia. Tačiau kas gi mus apsėdo, kad šitaip nusiritom? Norėdamas šį prarandamos prasmės reiškinį padaryti aiškesnį, kadaise jam nusakyti sukūriau terminą „sensure“. Šiandien pagrindinis beprasmybės skleidimo įrankis yra televizija. Pirmiausia dėl jos žiūrovų gausos, taip pat ir dėl jos peršamo elgesio politikos, ekonomikos ir laisvalaikio srityse modelio. Televizija įtraukia daugybę žiūrovų, kadangi nekelia jiems jokių reikalavimų, išskyrus vieną – atsisėdus priešais televizorių žiūrėti ir klausyti. Dar niekad žmonijos istorijoje nebuvo taip lengvai prieinamo ir tokio paprasto vartoti informacijos ir kultūros šaltinio. Šis lengvumas yra pabrėžtinas, mat jis atsirado kaip prieštara paprastam etikos dėsniui, kad be pastangų ko nors pasiekti neįmanoma. Nuo šiol žinios, pramogos ar dokumentiniai filmai televizijos žiūrovui yra prieinami be jokio vargo ir bet kada. Tereikia būti pasyviam ir sugerti regimus vaizdus.

Ar iš tikrųjų naujieji nacionalinio saugumo reikalavimai yra nesuderinami su žodžio laisve? Spaudos ir žodžio laisvė neretai yra suvaržoma valstybėse, kuriose vyksta karo veiksmai ar karo grėsmę patiriančiose valstybėse. Dėl šios priežasties po rugsėjo11-osios „al-Qaedos“ teroristinių išpuolių, po kurių Vakarų pasaulis suintensyvino karą sus terorizmu, buvo pradėtas kvestionuoti žiniasklaidos vaidmuo „laisvosiose“ visuomenėse. Kai kurių Vakarų valstybių vyriausybės, suvaržydamos žiniasklaidos veikimo laisvę ir viešo kalbėjimo galimybes, nuo kritikos bando prisidengti nacionalinio saugumo argumentu. Kai kuriais atvejais žiniasklaida nesutikdavo paklusti bandymams riboti žodžio laisvę (puikus pavyzdys galėtų būti tai, kad laikraščiai įvairiose pasaulio šalyse visgi išspausdino musulmonus papiktinusias pranašo Mahometo karikatūras), kai kuriais atvejais ji nusilenkdavo šiems suvaržymams (štai kai kurie iš karikatūras išspausdinusių laikraščių vėliau atsiprašė už savo veiksmus). Vykstant tokiems reiškiniams, tuo pat metu žiniasklaidos priemonės sugebėjo ir toliau normaliai tęsti savo darbą – pavyzdžiui, jos atskleidė kankinimų Guantánamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose atvejus. Tad kas gi iš tikrųjų atsitiko žodžio laisvei, vykstant karui su terorizmu?

Ar šiandien dar kas nors pamena Arimantą Raškinį? Aš, to paklaustas, kiek laiko pagalvojęs, atsakyčiau: atrodo, jis buvo 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys, jei neklystu, krikdemas, pagarsėjęs noru įkurti kažką panašaus į sovietmečio Glavlitą. Užrašuose atrandu daugiau informacijos: 1999 metų birželio mėnesį A. Raškinis įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Seimui atskaitingą Visuomenės informavimo saugos komisiją bei Visuomenės informavimo saugos inspekciją. Siūlymą steigti šias institucijas kategoriškai sukritikavo tuometinės LDDP lyderis Česlovas Juršėnas, sakydamas, kad, dangstantis erotinio ar smurtinio pobūdžio produkcijos reglamentavimu, gali būti įteisinta cenzūra, griežtesnė už sovietinį Glavlitą. Taigi A. Raškinio pataisos taip ir liko projektu. Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Prisiminiau šią istoriją kaip vieną epizodų, kaip valdžioje esantys politikai mėgina mauti apynasrį žiniasklaidai. Pagundai vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, ypač nacionalinį radiją ir televiziją, lig šiol neatsispyrė nė viena valdžioje buvusi politinė jėga. Buvę LRT generaliniai direktoriai galėtų valandų valandas pasakoti apie darytą spaudimą bei jų vertimą iš pareigų, tam spaudimui nepasidavus. Jų memuarai, jei būtų atviri, galėtų tapti vertingu mūsų bręstančios demokratijos liudijimu.

Prisipažinsiu, nesu D.Kuolio laidų gerbėjas, gana kritiškai vertinu ir jo specifinį „klampaus mąstymo” stilių, kai painus filosofinis klausimo formulavimas dažnai nustelbia pašnekovo norą atsakyti aiškiai ir konkrečiai. Eteris reikalauja trumpo, konstruktyvaus ir net (kai kuriose programose) deklaratyvaus mąstymo.Tačiau šiuokart svarbu kitkas: negali nekelti nerimo jo laidų išnykimas iš LRT. Kilęs ažiotažas sukiršino visuomenę. Protestus dėl D.Kuolio nušalinimo iš eterio pareiškė keturi Lietuvos diplomatai, pareiškimą paskelbė Piliečių Santalka, kurios aktyvus dalyvis eksministras ir yra. LRT paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tikina, kad viskas vyko tvarkingai – tiesiog kartu su sezonu baigėsi sutartys… Konarskio gatvėje sezonas baigias anksčiau negu kitur – gegužės 31-ąją. Kitur kultūros ir visuomeninio skambesio laidos paliekamos ilgėliau. Bet Lietuvoje kitaip: iki išnaktų ir iki rudens šalnų eteryje siaučia nuoga pramoga, nepridengta prievarta ir beskonybė. Aišku, todėl, kad ji duoda pajamų. O ką D.Kuolys? Ar labai jau jo laidose reklamininkai siekia įterpti savo produkciją? Nebūkime naivūs, kad vien tik reitingai lemia laidos vietą programoje, trukmę ir sezoniškumą. D.Kuolys nebuvo patogus vedėjas nei ankstesniam, nei dabartiniam LRT vadovui. LRT Taryba paprastai tik žvilgčioja į generalinį direktorių ir laiko save nieko neįsipareigojančia priimant sprendimus. Nei ji, nei generalinis net nesivargino paaiškinti visuomenei D.Kuolio nušalinimo motyvų.

Savaitraščio „Laisvas laikraštis” tiražo konfiskavimas ir laikraščio redaktoriaus sulaikymas – ne kas kita, o cenzūra, – „Alfa.lt” sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius. „Iš tikrųjų A. Drižiaus leidinyje buvo kalbama apie valstybines paslaptis, o iš savaitraščio turėjo būti pašalintos tik jos. Tikrai netikiu, kad visas laikraštis – valstybinė paslaptis, – teigia D. Radzevičius. – Taigi ar reikėjo visą tiražą konfiskuoti ir cenzūruoti? Cenzūrai įvesti privalo būti labai rimtas teisinis argumentas. Tai, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas, tikrai nėra pagrindas įvesti cenzūrą Lietuvoje”, – tvirtino LŽS vadovas. Ketvirtadienį VSD atliekant specialiąją operaciją dėl esą neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi 48 valandoms sulaikė bendrovės „Šilo bitė” direktorių ir savaitraščio „Laisvas laikraštis” redaktorių A. Drižių. Laikraščio redakcijoje iki vėlaus vakaro buvo atliekama krata, po jos VSD pareigūnai išvežė A. Drižių, redakcijoje buvusį kompiuterį bei šūsnį dokumentų. LŽS pirmininkas taip pat akcentavo, kad tai, jog buvo įvesta cenzūra, kurią VSD pavadino „specialiąja operacija”, buvo neeilinės priemonės, kurioms imtis buvo reikalinga labai rimta argumentacija. Pasak D. Radzevičiaus, savaitraščio redaktoriaus sulaikymo procese ne viskas buvo vykdyta taip, kaip tai turėtų būti padaryta demokratinėje visuomenėje.