Žiniasklaida

Šiame pranešime norėčiau panagrinėti keletą aspektų, kaip keičiasi žiniasklaidos vaidmuo ir kokia internetinės žiniasklaidos vieta globalizacijos amžiuje. Internetas sujungė planetą į vieną tinklą, per kelias sekundes galima prisijungti prie jums rūpimo informacijos šaltinio, nesvarbu kuriame pasaulio taške jis būtų. Šis
pasaulis yra vienalaikis ir neturintis jokių ribų. Laiko tarpas tarp to, kai informacija patalpinama internete ir jos panaudojimo sumažėjo praktiškai iki nulio. Pasaulis iki interneto atrodė kitaip. Pirma, jis buvo apribotas geografiškai. Dienraščiai, žurnalai buvo leidžiami tam tikrai geografinei erdvei. Paprastai ta erdvė buvo apspręsta tautinės valstybės sienomis. Žmogus, esantis kitame pasaulio taške, be abejo, galėjo sekti jį dominančios šalies įvykius, tačiau tai jis galėjo daryti tik su tam tikru laiko tarpu – tol kol laikraščiai pasieks jį. Taigi internetas panaikino šį geografinį ir laikinį atidalijimą. Tai, mano manymu, nulėmė keletą svarbių tendencijų.

Pagrindinis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos spaudos teisių yra tas, kad pirmasis Amerikos konstitucijos priedas draudžia valdžiai riboti šias teises, o Lietuvos Konstitucija suteikia valdžioms teisę įstatymais šią laisvę apibrėžti. Tokie įstatymai iš esmės ir suteikia teisę riboti spaudos laisvę. Kodėl ši tema turėtų būti svarbi ne teisininkams? Šiuo metu? Todėl, kad kaip tik prieš Prezidento rinkimus spaudos teisės ir laisvės ir iš to kylanti atsakomybė yra pagrindas, kuriuo turi remtis piliečiai prieš apsispręsdami, už ką balsuos. Kuo daugiau teisių ar privilegijų, tuo didesnė atsakomybė prieš tautą. Tos didžiulės privilegijos suteiktos žiniasklaidai dėl to, kad piliečiai turi teisę būti informuoti apie valdžią, jos žmones ir tuos, kurie pretenduoja į privilegiją vadovauti kraštui! Tad dabar kaip tik kyla klausimas, ar mūsų žiniasklaida iki šiol atliko ir ar dabar atlieka pagrindinę savo pareigą – visapusiškai informuoti piliečius, kad jie galėtų sąmoningai nuspręsti, kas ir kaip juos valdys. Demokratiškoje visuomenėje tik piliečiai turi teisę nuspręsti, kaip ir kas juos valdys. Dažnai sakoma, kad kraštas yra vertas tokių politikų, kokius piliečiai išsirinko. Bet ar tauta yra kalta, jei išsirinko netinkamus politikus, nes žiniasklaida neatliko savo šventos pareigos? Jeigu šlubuoja demokratijos vystymasis? Jei oligarchija plečiasi, žmonės skursta, teisėtvarka taikosi prie turtingųjų ir didžiųjų valdžios ponų?

Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Spauda, radijas, televizija, visa kita viešoji informacija, žodžio, vizualinėm, garso formomis atspindėdama žinias, faktus, tendencijas, privalo gerbti žmogaus asmenybę, jos laisves ir teises. Informacijos įvairovė turi aiškų komercinį ir finansinį aspektą, kuris idealiu atveju neturi kirstis su informacijos laisve. To reikalauja mūsų šalies konstituciniai pagrindai bei mūsų ratifikuoti tarptautiniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos rezoliucija “Dėl žurnalistikos etikos” ir kiti.

Kultūros ir pilietinių iniciatyvų fondas „Naujoji banga“ praėjusio pavasario pabaigoje surengė forumą „Žiniasklaida ir pilietinė Lietuvos visuomenė“. Šio susitikimo organizatorius – dailininkas, žurnalistas bei „Naujosios bangos“ įkūrėjas Vaidotas Žukas. Forume taip pat dalyvavo Baltijos institutas, gausių šeimų bendrija „Šeimyna“, Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija, Lietuvos moterų lyga bei kitos, žinomos Lietuvoje organizacijos. Forumo tikslas – atkreipti Vyriausybės bei visuomenės dėmesį į tai, jog per žiniasklaidą vis labiau plinta pornografija bei smurtas. „Dauguma įtakingos žiniasklaidos pateko į negausaus, bet morališkai ir kultūriškai pažeisto, etiškai nepatikimo elito rankas,“ – sakė Vaidotas Žukas, nurodydamas, jog žiniasklaidos vadovai, siekdami komercinių tikslų, apeliuoja į mažiausiai mąstantį vartotoją. „Niekur pasaulyje bendruose dienraščiuose nebūna tokių erotinių nuotraukų ir straipsnių kaip savaitgalio ‘Lietuvos ryte’ ar ‘Respublikoje’“, – tvirtino V.Žukas. Svarbiausias dalykas, dėl kurio subruzdo visuomenė, – apsaugoti nuo panašaus pobūdžio vaizdų bei literatūros mūsų vaikus. Gal sulauksime laikų, kai kiekvienas dienraštis, publikuojantis netinkančią vaikams skaityti literatūrą, bus paženklintas užrašu: „Atsargiai! Erotiškas! Laikykite vaikams nepasiekiamoje vietoje“. Bet kol tai įvyks, su naujausiu laikraščiu gausime naują meilės pamoką kiekvieną savaitgalį. „Ar ne pernelyg noriai dauguma laikraščių imasi vaikų seksualinio švietėjo vaidmens? – susirūpinęs klausė rašytojas Vytautas Rubavičius, išsakydamas forume Lietuvos intelektualų poziciją. – Lytinis auklėjimas tapo sargio švente. Suaugusiųjų kultūra primetama vaikams. Taip palaipsniui jie pratinami tapti suaugusiųjų partneriais“. Šiuos rašytojo žodžius patvirtina laikraščiai.

Internautų (kalbininkai siūlo keisti “tinklininkais” arba – kiek rimčiau – “tinklažmogiais”) Lietuvoje dar nedaug, bet neišvengiamai ir negrįžtamai daugėja, tad, žinoma, gausėja internetinės žiniasklaidos skaitytojų ir didėja tokios žiniasklaidos svoris, o ir ji pati tvirtėja. Tiems, kurie skundžiasi mūsų dienraščių kokybe, taip pat randasi šiokia tokia alternatyva. Žinoma, mūsiškiai interneto laikraščiai (“Straipsniai.lt”, “Omni laikas”, “Delfi”) galbūt niekada neprilygs tokiems kaip amerikiečių “Slate” arba “Salon”, bet pagrindas yra neblogas, o erdvės tobulėti taip pat esama. Žurnalistinę medžiagą šie leidiniai daugiausia ima iš kitų šaltinių, daugiausia iš žinių agentūrų, bet taip pat iš spaudos ir net iš televizijos pranešimų, pvz. “Delfi” (www.delfi.lt) pateikia tik LNK pranešimo įvadą ir nukreipia į patį šaltinį, kur tą pranešimą galima iškart pasiklausyti ir pasižiūrėti, ir čia jau yra tai, ko popierinė spauda negali pateikti. Kitas pranašumas prieš pastarąją, žinoma, operatyvumas – šiuo atžvilgiu internetinė spauda panašesnė į radiją ir televiziją negu į popierinius laikraščius, kurių žinios pateikiamos tik vieną kartą per parą. Bet čia išlieka ir laikraštinis pranašumas prieš radiją bei televiziją – visą informaciją galima atsiversti tada, kada nori, o ne tik tada, kada transliuojama. O informacijos daug – be politinių ir kitokių žinių, taip pat kinas, televizija, pramogos, orai ir t. t.

Laikraštyje „The Irish Times“ žurnalistas Danielis McLaughlinas savo reportaže tvirtina, kad lietuviai nesistengia atsisakyti savo antisemitiškos praeities. Laikraštyje „The Irish Times“ teigiama, jog 1941 metų liepos pabaigoje į Kauną įžengę naciai jau rado pradėtas žydų skerdynes. Vietiniams gyventojams ieškant geresnės vietos stebėti žiaurų reginį (kai kurie jų netgi buvo iškėlę savo vaikus, kad šie viską matytų), kai kurie miestelėnai lazdomis mirtinai daužė žydų tautybės kauniečius. „The Irish Times“ taip pat rašoma, kad vėliau daugelis lietuvių entuziastingai padėjo naciams masiniuose žydų sušaudymuose Kaune, prie IX forto bei prie griovių Panerių miškuose netoli Vilniaus, tačiau 1941-1945 metais vykusio žydų genocido vykdytojai lietuviai buvo labai vangiai persekiojami. Be to, genocidą išgyvenusiems žydams dabar tenka taikytis su dar vienu įžeidimu – jų tautos tragediją oficialiai bandoma lyginti su Lietuvos nacionalistų kančiomis.

Lietuvoje sparčiai auga verslo informacijos paieška internete, tačiau ją dar lenkia kiti tradiciniai informacijos kanalai – informacijos telefonu tarnybos, informaciniai katalogai bei informacija spaudoje. Prognozuojama, kad verslo informacinių katalogų populiarumas artimiausiais metais nemažės. Tai patvirtina verslo informacijos paieškos tyrimo, kurį didžiausios Lietuvos informacinių verslo katalogų leidėjos “Eniro Lietuva” užsakymu šių metų vasarį atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija “TNS Gallup”, duomenys. Tyrimo metu buvo apklausta apie 600 šalies įmonių, į klausimus atsakė apie 80 proc. jų vadovų, likusiąją dalį sudarė kiti įmonių darbuotojai. “Tyrimas parodė, kad beveik 93 proc. įmonių įvairios verslo informacijos ieško skambindami į informacijos telefonu tarnybas, informaciniai katalogai tokioje paieškoje užima 86 proc., o informacijos paieška internete – 72 proc. Paieškų augimas internete per pastaruosius dvejus metus buvo labai ryškus”, – spaudos konferencijoje antradienį sakė “TNS Gallup” marketingo direktorius Edmundas Bražėnas.

“Lietuvos Rytas” kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tai išduoda ir jų ‘redakcijos skilties’ reikalavimas, jog Bažnyčia atsisakytų savo veiklos, kuri įvardijama, kaip “pretenzija primesti savo valią visai visuomenei” (nr. 300., psl. 4). Bažnyčia iš viso neturi teisės egzistuoti padorioje visuomenėje, nes jos galva – popiežius sega sifiliu ( nesenas straipsnis, kuriame dėl didelio noro sukompromituoti šv. Tėvą, pamirštama net gydytojo etika). Karo laiko nuostata liepia sunaikinti kiekvieną, kuris nešioja priešiškos stovyklos uniformą. Kas iš tikrųjų yra kaltas bus galima išsiaiškinti pasibaigus karui. Šiuo metu tampa pavojinga viešoje vietoje pasiskelbti esant kunigu. Jei ir nieko neužkabinsi, gali susilaukti neadekvačios priešiškos reakcijos. ‘Lietuvos Rytas’ nemėgsta laisvų asmenybių. Bažnyčia turėtų išdrįsti įvardyti mūsų visuomenėje tuos reiškinius, kurie didina chaosą ir realų blogį. Nors Bažnyčia nugalėjo, ji vis dar neatsigauna po keturių dešimtmečių rezistencijos. Už ją visuomenė tepadėkojo formaliai. Tuo tarpu ‘Lietuvos Rytas’ dar ir iš viso nepastebėjo, kad ši kova jau pasibaigė. Jam ir toliau vaidenasi Bažnyčios reakcingumas. Mano giliu įsitikinimu ‘Lietuvos Rytas’ murgdosi neapykantos ir pagiežos baloje. Jų blūdas yra daug subtilesnis ir klastingesnis, nei pirmtako – “Komjaunimo Tiesos”. Tada šie atvirai išsakė selektyvinę poziciją. Dabar jie naudoja maskuojančias frazes: “Nesantaikos ir netolerancijos dvasia turi būti palikta…”, ar net nugirstas priešininko stovykloje: “Dievas yra meilė” (nr. 300., psl. 4). Tačiau tai, ką jie už šių žodžių slepia, man kvepia smala.

Dar palyginti neseniai kino ir televizijos prodiuseriai nėrėsi iš kailio bandydami atrasti neįprastų, nekasdieniškų siužetų, įdomių asmenybių, manydami, kad taip patrauks žiūrovų dėmesį. Dažnai jiems tikrai pavykdavo rasti įdomių, neįprastų sėkmės formulių, bet šiandien jų pasisekimą visiškai užgožė laidos, kurios remiasi priešinga formule – tai atviras kasdienybės, banalybės demonstravimas. Šiandien šimtuose pokalbių laidų kalbama apie pačias banaliausias, kasdieniškiausias niekuo neišsiskiriančių žmonių problemas; daugelyje šalių žmonės reguliariai įsijungia televizorių, kad tokios laidose kaip “Didysis brolis” pamatytų šokėją, stiuardesę, kirpėją, farmacijos firmos atstovą ar tinklalapių kūrėją kokiame nors stikliniame akvariume slampinėjančius iš kampo į kampą, tauškiančius niekus, besiprausiančius, besituštinančius ir bandančius vienas kitą išėsti – reikia sudaryti sąjungą su vienais žaidimo dalyviais, kad išstumtum kitus, o paskui išduotum ir juos (arba jie išduotų tave). Taip tarsi kuriama nauja, eksperimentinė realybė. Mums nebereikia realybės, mūsų būties sąlygos kuriamos dirbtinai. “Didžiajame brolyje” būtent tai ir vyksta: žmonės uždaromi kokioje nors patalpoje ir stebima, kas bus. Tai laboratorija, tik čia viskas dirbtina. Bandymas nesiremia jokiais pozityviais kriterijais, nėra hipotezių, įrodymų, atradimų. Čia eksperimentas yra tikslas pats savaime.

Beveik prieš septynerius metus startavusioje dienraščio “Lietuvos rytas” interneto svetainė “www.lrytas.lt” nuo kovo 30 dienos bus pateikiama kur kas daugiau informacijos nei iki šiol, tačiau norintiems skaityti visą laikraštyje pateikiamą informaciją teks mokėti. Pasak “Lietuvos ryto” informacinių technologijų skyriaus vadovo Ričardo Baltaduonio, nuo šiol interneto svetainėje bus pateikiamas ne tik laikraštis su visais jo priedais, bet ir nuolat atnaujinamas dienos aktualijas. Be to, dienos numerio straipsniai internete pasirodys irgi anksčiau – 5 valandą ryto Lietuvos laiku, o ne 11 valandą, kaip buvo iki šiol, pirmadienį rašo “Lietuvos rytas”. Nuo kovo 30 dienos nemokamai bus galima skaityti kai kuriuos dienraščio straipsnius, “Laiko ženklus”, pirmadieninio numerio “Lietuvos ryto” apžvalgininkų komentarus, dienos naujienas, taip pat rašyti komentarus ir peržiūrėti klasifikuotus skelbimus ar orų prognozę. Tuo tarpu norintys perskaityti visus “Lietuvos ryto” ir jo pagrindinių priedų (išskyrus žurnalus), straipsnius, didžiausiems miestams skirtus priedus “Sostinė” ir “Laikinoji sostinė”, galės tai padaryti įsigiję prisijungimo vardą bei slaptažodį. Jie taip pat galės pasinaudoti 30 dienų dienraščio archyvu. Vienkartinis prisijungimas kainuos 1 litą. Iš karto sumokėjus 5 litus, prie svetainės bus galima prisijungti 10 kartų, o 10 litų – 25 kartus. Sumokėti už tai bus galima pasinaudojant “Lietuvos telekomo”, “Omnitel” ir “Bitės GSM” teikiamomis mokėjimo paslaugomis.