Banalybės šou
Dar palyginti neseniai kino ir televizijos prodiuseriai nėrėsi iš kailio bandydami atrasti neįprastų, nekasdieniškų siužetų, įdomių asmenybių, manydami, kad taip patrauks žiūrovų dėmesį. Dažnai jiems tikrai pavykdavo rasti įdomių, neįprastų sėkmės formulių, bet šiandien jų pasisekimą visiškai užgožė laidos, kurios remiasi priešinga formule – tai atviras kasdienybės, banalybės demonstravimas. Šiandien šimtuose pokalbių laidų kalbama apie pačias banaliausias, kasdieniškiausias niekuo neišsiskiriančių žmonių problemas; daugelyje šalių žmonės reguliariai įsijungia televizorių, kad tokios laidose kaip “Didysis brolis” pamatytų šokėją, stiuardesę, kirpėją, farmacijos firmos atstovą ar tinklalapių kūrėją kokiame nors stikliniame akvariume slampinėjančius iš kampo į kampą, tauškiančius niekus, besiprausiančius, besituštinančius ir bandančius vienas kitą išėsti – reikia sudaryti sąjungą su vienais žaidimo dalyviais, kad išstumtum kitus, o paskui išduotum ir juos (arba jie išduotų tave). Taip tarsi kuriama nauja, eksperimentinė realybė. Mums nebereikia realybės, mūsų būties sąlygos kuriamos dirbtinai. “Didžiajame brolyje” būtent tai ir vyksta: žmonės uždaromi kokioje nors patalpoje ir stebima, kas bus. Tai laboratorija, tik čia viskas dirbtina. Bandymas nesiremia jokiais pozityviais kriterijais, nėra hipotezių, įrodymų, atradimų. Čia eksperimentas yra tikslas pats savaime.