Kalbos kultūra

Nevartojame

1. Šalutinis pažyminio sakinys turi eiti tuoj po pažymimojo žodžio. Jei tarp jų įterpiami kiti žodžiai, nukenčia minties aiškumas.

Knyga guli ant stalo, kurios tu seniai ieškai (=Knyga, kurios tu seniai ieškai, guli ant stalo).

Apsistojome ežero pakrantėje (=pakrantėje ežero), kuriame buvo daug žuvies.

2. Nejunkime į vieną sudėtinį prijungiamąjį sakinių, iš kurių vieno dėl minties logikos negalime laikyti šalutiniu pažyminio sakiniu (neatsako į pažyminio klausimą).

Prielinksnį iš vartojame, reikšdami vietą, iš kurios vyksta veiksmas arba iš kur kilęs asmuo, būdą, medžiagą, informacijos šaltinį. Prielinksnis iš vartojamas, reiškiant daikto požymį, kitimo santykius, priežastį, išskirtį, laiką. Prielinksnio iš nevartojame su daiktavardžiais nutarimas, pranešimas, protokolas, raštas. Prielinksnio iš nevartokime, reikšdami rūšinę ypatybę, priklausymą, su veiksmažodžiais, valdančiais linksnį be prielinksnio.

1. Kreipinį reiškiame šauksmininku. Vyriškosios giminės šauksmininkas nuo vardininko skiriasi galūne, o moteriškosios giminės dažniausiai abu linksniai visiškai sutampa. Skirtinga kirčio vieta tik trumpo ir tvirtagalio antrojo nuo galo skiemens formose: Liuda (vard. Liuda), Dalia (vard. Dalia), mama (vard. mama), teta (vard. teta).

2. Norėdami pabrėžti atsiribojimą, svetimumą, niekinamąjį atspalvį, stilistiniais sumetimais galime vartoti kreipiniui reikšti ir vardininką.

Matai, Romas, ar aš tau nesakiau, kad taip bus.

Kurgi tu, Marius, taip išgražinai savo fasadą?

Prielinksnį į vartojame, reikšdami vietą, į kurią kreipiamas veiksmas, veiksmo linkmę, objektą, į kurį krypsta veiksmas. Prielinksnis į vartojamas, reiškiant tikslą, veiksmo būdą, apytikrį laiką, daiktų lyginimo santykius. Prielinksnis į nevartotinas, reiškiant laiko tarpą, per kurį vyksta, įvyksta arba kartojasi veiksmas. Prielinksnis į nevartotinas, reiškiant objektą, kai valdantysis veiksmažodis reikalauja naudininko ar galininko be prielinksnio.

1. Arčiau pažymimojo žodžio vartokime tą pažyminį, kuris išreikštas įvardžiuotine forma.

Žvarbūs rudens lietūs prausė senąją aukštą (=aukštą senąją) liepą.

2. Kai sakinyje yra derinamasis ir nederinamasis pažyminys prieš pažymimąjį žodį, pirma rašome derinamąjį, o prieš pat pažymimąjį žodį – nederinamąjį. Derinamojo ryšį su pažymimuoju žodžiu rodo galūnė, o nederinamasis, nukeltas į priekį, lieka nelabai aiškus.

Buvo karšta vasaros diena.

Gražiuose panemunės šlaituose išaugo puikūs pastatai.

Prielinksnis dėl vartojamas, reiškiant priežastį ir aktyvaus veiksmo tikslą. Prielinksnis dėl vartojamas papildiniui reikšti su veiksmažodžiais dirbti, susitarti. Prielinksnis dėl netinka su veiksmažodžiais atsiskaityti, gydytis, reaguoti. Prielinksnis dėl nevartotinas su būdvardžiais įdomus, -i, naudingas, -a. Prielinksnis dėl nevartotinas, reiškiant tai, kuo remiantis ar kam veikiant kas nors vyksta.

1. Prielinksniai virš, viršum nusako vietą, aukščiau kurios kas yra ar vyksta.

Laukai jau įsiurbė jį, apraizgė virš ražienų plūduriuojančia voratinklių migla.

Šventoji Dvasia paukščiu sukinėjasi virš tavo galvos…

Viršum galvos vėl tas pats prinokęs rudens dangus…

2. Prielinksniai virš, viršum nevartotini laiko prieveiksmio anksčiau reikšme ir reiškiant konkretaus kiekio viršijimą.

Jūsų parodymai prieštarauja virš (=anksčiau) minėtiems liudytojų parodymams.

Dėka yra polinksnis, vartotinas po linksniuojamojo žodžio, o ne prieš jį. Polinksnis dėka gali būti vartojamas, kalbant apie žmogų, kurio nuopelnu vyksta kas nors gera. Nevartojame polinksnio dėka, kai kalbame ne apie žmogaus nuopelnus darant ką nors gera. Polinksnis dėka nevartotinas reikšti veiksmo sąlygai, priežasčiai, būdui. Dėka nevartotinas prieš kilmininką kaip prielinksnis arba iš viso nevartotinas.

Vartojame

1. Prielinksnį už vartojame, reikšdami vietą, atstumą, daiktą, už kurio imamasi, laiką.

Lapė, už akių užbėgus, parsimetė šalia kelio.

Justės skinamų gėlių šlamėjimas už sienos.

Gyvena tolimoje šalyje, už jūrių mėlynųjų, už girių tamsiųjų.

Kai Vladas ima mane už ausų kilnoti aukštyn, man net grikši kaulai.

Grįšiu už valandos.

Prielinksnį aplink vartojame, reikšdami daiktą, kurį kas nors supa iš visų pusių, buvimo vietą. Prielinksnis aplink nevartotinas, žymint apytikrę vietą, kalbamą, mąstomą daiktą.