K. Jaspersas (Jaspers) gimė 1883 m. vasario 23 dieną Oldenburge, banko direktoriaus šeimoje. Motina buvo kilusi iš valstiečių šeimos. Pats Jaspersas su meile ir dėkingumu prisimena savo tėvus. Tėvas išliko jo atmintyje kaip neeilinis žmogus, nekentęs rutinos, doktrinieriškumo bei aklo paklusnumo tradicijoms. Jis nuo mažens pratino savo vaikus prie savarankiškų bei atsakingų poelgių, sprendimų. Motiną jis prisimena kaip veiklią ir atkakliai pasitinkančią gyvenimo smūgius moterį. Kaip pažymi K. Jasperso biografas H. Gotšalkas, šeimoje vyravo gana blaivi ir tolerantiška atmosfera, „buvo ignoruojama bažnytinė dvasia”. Mokėsi Karlas klasikinėje gimnazijoje, kurią baigė 1901 m. ir gavo brandos atestatą. Iš pradžių studijuoja teisės mokslus, norėdamas tapti advokatu. Tačiau netrukus meta teisę, nes, kaip jis pats sako, nusivilia jos abstraktumu. Po to K. Jaspersas tris semestrus studijuoja mediciną Berlyne, Getingene ir Haidelberge, ketindamas specializuotis psichiatrijoje. 1908 m. Haidelberge išlaiko valstybinius medicinos egzaminus.

Su L. Vitgenšteino (Wittgenstein) vardu susijusi ištisa bent jau trijų XX a. dešimtmečių Vakarų filosofinės minties raida. Šio filosofo idėjos ne tik stimuliavo, bet daugeliu požiūrių apsprendė labai skirtingų ir ne mažiau reikšmingų XX a. filosofinių mokyklų — loginio pozityvizmo ir lingvistinės, arba kasdieninės kalbos, filosofijos — vystymąsi: L. Vitgenšteinas laikomas dvasiniu neopozityvizmo tėvu ir drauge su D. Mūru — lingvistinės filosofijos pagrindėju. Jo žymių amžininkų, jų tarpe B. Raselo, pripažinimu, tai būta genialaus žmogaus, apie kurį R. Karnapas vėliau pasakė: „Man Vitgenšteinas buvo filosofas, šalia Raselo ir Fregės, turėjęs didžiausios įtakos mano mąstysenai”; D. Mūro atsiliepimu, „Filosofijoje jis buvo žymiai gabesnis už mane (D. Mūrą.— Aut.) ir ne tik gabesnis, bet ir gilesnis.. .” Liudvigas Jozefas Johanas Vitgenšteinas gimė 1889 metų balandžio 26 d. Vienoje, turtingoje Austrijos žydų šeimoje. Iki keturiolikos metų buvo auklėjamas šeimoje, po to sekė trys mokykliniai metai ir studijos Aukštojoje Berlyno Technikos mokykloje. 1908 m. jaunasis Vitgenšteinas, jausdamas polinkį techninėms disciplinoms, vyksta tęsti mokslų Anglijon, į Mančesterio universitetą.

Iki XIX a. pabaigos JAV neturėjo savų filosofinių tradicijų. Jose rasdavo atgarsį tik viena kita Vakarų Europoje paplitusi filosofinė sistema. Tai betarpiškai susiję su Amerikos kultūros specifika. Gyventojų skaičius krašte didėjo daugiausia emigrantų sąskaita. Jie atvykdavo su savo papročiais, religiniais įsitikinimais. Amerikiečių nacija dar nebuvo susiformavusi. Amerikoje gyveno įvairios tautos. Tik XIX a. prasidėjo spartus tų tautų susiliejimas į vieną naciją — amerikiečius su dominuojančiu anglosaksišku kultūros primatu,— formavosi naujas amerikiečių „gyvenimo būdas” (kaubojus išstūmė verslo žmonės). Žodžiu, išaugo veržlus Amerikos kapitalisto tipas su savita mąstysena, elgesio normomis, kuriam svarbiausia — biznis. JAV tampa išsivysčiusia kapitalistine šalimi, rimta Europos konkurente. Tai išugdė mokslo poreikį. JAV steigiasi mokslo įstaigos, daugelis amerikiečių išvyksta studijuoti į Europą, Europos mokslininkai viliojami į Ameriką. Amerikiečiai godžiai sekė Europos mokslinį ir kultūrinį gyvenimą, ypač artima jiems buvo Anglija. Tuo metu Anglijoje tvirtus pamatus turėjo gamtos mokslai [ir C. Darvinas (Darwin, 1809—1882), ir T. Hakslis (Huxley, 1825—1895) buvo anglai], gilias šaknis įleido pozityvizmas, buvo ugdomas religinis tolerantiškumas.

S. Kjirkegoro (Kierkegaard), XIX a. danų religinio mąstytojo, likimas filosofijos istorijoje susiklostė gana savotiškai. Kol buvo gyvas, jis, kaip filosofas, nebuvo žinomas ne tik Europoje, bet ir pačioje Danijoje. Amžininkai jį žinojo daugiau kaip talentingą religinio pobūdžio rašytoją. Pradedant mūsų amžiaus 3-ju dešimtmečiu, S. Kjirkegoro idėjos tartum naujai atgimsta egzistencialistinėje filosofijoje. Jo veikalai verčiami beveik į visas pagrindines pasaulio kalbas . Ne tik kūryba, bet ir jo asmeninis gyvenimas pasidaro daugybės studijų objektu. Jo kūryba ir gyvenimu domisi egzistencialistai, froidistai, protestantai ir katalikai. Kuo galima paaiškinti šį gana pavėluotą susidomėjimą S. Kjirke- goro filosofinėmis idėjomis? Apibūdindami jo pažiūras tik kaip iracionalistinę ir egzistencinę ; reakciją prieš Hegelio filosofinę sistemą , mes negalėsime bent kiek išsamiau atsakyti į šį klausimą. Be abejonės, S. Kjirkegoras yra ir antihegelininkas, ir vienas iš pagrindinių egzistencializmo teorinių pirmtakų. Tačiau neaišku, kodėl antihegelizmas ir vadinamasis „egzistencinis mąstymo būdas” tapo tokie reikšmingi buržuazinio pasaulio dvasinėje kultūroje.

Prancūzų filosofas ir sociologas, pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte) gimė 1798 m. sausio 19 d. pietinėje Prancūzijoje, Monpeljė (Montpellier) vietovėje, valdininko šeimoje. Baigęs vietinį licėjų, Paryžiaus Politechnikos mokykloje studijavo matematiką, fiziką, astronomiją. 1818—1824 m. buvo didžiojo socialistoutopisto K. SenSimono (Saint-Simon, 1760—1825), iš kurio perėmė kai kurias idėjas, asmeniniu sekretoriumi. 1826 m. O. Kontas pirmą kartą privačiai išdėstė savo pozityviosios filosofijos pagrindus. Po to (persirgęs psichine liga) Politechnikos mokykloje dirbo egzaminatoriumi, vystė ir propagavo savo filosofiją. 1842 m. jis užbaigė savo svarbiausią šešių tomų veikalą ,,Pozityviosios filosofijos kursas” („Cours de philosophie positive”). 1848—1849 m. prancūzų buržuazinės-demokratinės revoliucijos metu O. Kontas kvietė proletariatą atsisakyti revoliucinių siekimų ir priimti pozityviąją filosofiją. 1851—1854 m. jis parašė „Pozityviosios politikos sistemą” („Systeme de politique positive”, v. 1—4), 1856 m.— „Pozityviosios logikos sistemą” („Systeme de logique positive”). Mirė 1857 m.

G. Hegelis (Hegel) gimė 1770 m. rugpjūčio 27 dieną Štutgarto administracijos tarnautojo šeimoje. Jo gyventas laikotarpis pasižymėjo audringais istoriniais įvykiais, kurie vienaip ar kitaip veikė apsišvietusius to laiko žmones. G. Hegeliui dar studijuojant filosofiją ir teologiją Tiubingeno universitete, Prancūzijoje praūžė buržuazinė revoliucija, kurios įvykius jautriai pergyveno ir Vokietijos studentai. To meto G. Hegelio dienoraštis mirga šūkiais, reiškiančiais susižavėjimą prancūzų revoliucija ir jos idealais. Sekdamas prancūzais, su savo bendraminčiais jis sodina laisvės medį, steigia studentų klubą, kovojantį už Vokietijos laisvę. Į amžiaus pabaigą mąstytojas revoliucijos tiesiogiai jau nepropaguoja ir netgi remia konservatyvią Prūsijos politiką. Tuo metu jis teoriškai įrodinėja, kad tik jauni žmonės visada nepatenkinti ir maištauja, o subrendusieji gyvenimo n egandų tiek pamokyti, kad jau lengviau taikstosi su esama padėtimi ir įžvelgia pozityvius jos elementus. Tačiau ir tokie teoriniai samprotavimai nenustelbė ano jaunatviško susižavėjimo prancūzų revoliucijos idealais, ir kiekvienų metų liepos 14 dieną mąstytojas keldavo taurę už tą revoliuciją ir jos siekius.

I. Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Tačiau švietėjiškos idėjos XVIII a. Vokietijoje susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis kon- sekvencijomis. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasekmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jas prie esamos padėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir I. Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąja Prancūzijos revoliucija . I. Kantas iki šiol žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo.