Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar Marse yra skysto vandens, reikalingo biologinių organizmų veiklai. Kaip jau buvo minėta, Marse yra pernelyg žemas atmosferos slėgis, kad paviršiuje galėtų būti skysto vandens telkinių. Marso ašigaliuose vanduo ir anglies dioksidas yra sušalę į ledą. Vadinasi, Marse labai sausa. Tačiau daugybė vandens erozijos pėdsakų Marso paviršiuje liudija, kad kadaise čia yra buvę daug vandens. Kai kurie astronomai mano, kad kažkada Marsas turėjo kur kas tankesnę atmosferą, kurioje galėjo kondensuotis debesys ir lyti lietūs. Tokia atmosfera galėjo susidaryti dėl aktyvios vulkaninės veiklos. Kitas vandens šaltinis galėjo būti periodiškai atitirpstantys ašigalių ledynai. Sluoksniuotos nuosėdos ašigalių ledynuose bei jų pakraščiai rodo, kad ledynai retkarčiais sparčiai tirpsta.

Aplink Marsą skrieja du palydovai, karo dievo sūnų garbei pavadinti Fobu (gr. phobos – baimė) ir Deimu (gr. deimos – siaubas). Juos atrado 1877 m. Asafas Holas (Asaph Hall, 1829–1907). Įdomu pastebėti, kad prieš 150 metų iki jų atradimo apie Marso palydovus užsiminė astronomas Johanas Kepleris (Johannes Kepler, 1571–1630) ir rašytojai Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift, 1667–1745) ir Volteras (Voltaire, 1694–1778). Kai kurie mokslo populiarintojai šį faktą laikė įrodymu, kad Žemėje esą lankėsi nežemiškųjų civilizacijų atstovai, iš kurių šie žmonės ir gavo žinių apie Marso palydovus. Tačiau tai galima paaiškinti paprasčiau. XVII a. pradžioje buvo žinoma, kad Žemė turi vieną palydovą, o Jupiteris – keturis. Planetų judėjimo dėsningumų atradėjas Kepleris tikėjo numerologija (mistine skaičių ir proporcijų reikšme) ir siekdamas gauti teisingą geometrinę progresiją teigė, kad Marsas turėtų turėti du palydovus. Garsaus astronomo teiginiais vėliau pasinaudojo Sviftas ir Volteras.

Pirmiausia nagrinėjame sąlygas galaktikoms egzistuoti. Mokiniai jau yra nagrinėję visą astronomijos kursą, todėl jie skiria sąvokas “Visata” ir “begalybė”. Šios pamokos metu labai svarbu suprasti, kuo ir kaip skiriasi Galaktika, žvaigždė, planeta. Didžiausią dėmesį skiriame Paukščių tako galaktikos nuotraukoms. Pabandome “atrasti save” visos Galaktikos nuotraukoje. “Ieškant savęs”, labai svarbu suprasti, kad Saulė ir Žemė Galaktikos sampratoje yra vienas taškas. Galaktikas lyginame pagal esminius požymius. Remiantis fizikos sukamojo kūno dinamika, vyksta diskusija, kodėl yra įvairių rūšių galaktikų. Aptariame žvaigždžių spiečius ir jų grupes.

Tikslai ir uždaviniai: Skatinti mokinius naudotis pačių rastais interneto šaltiniais; Išmokti apipavidalinti ir perteikti medžiagą bendraklasiams; Aktyviai dalyvauti diskusijoje. Darbo metodai: Mokiniai grupėmis po 4-5 mokinius patys pasirenka temas, už kurias atsiskaito po mėnesio; Mokiniai skaito pranešimus ir demonstruoja vaizdus bei nuotraukas TV. Turinys: Patys mokiniai grupėse ruošia šešias temas. Vienintelė sąlyga- kuo mažiau naudotis mokytojo nurodytais interneto šaltiniais ir patiems susirasti medžiagos. Vieni pasakoja, kiti rodo nuotraukas ir dalija medžiagą bendraklasiams. Po to atsako į klausimus.

Prieš apibūdinant kiekvieną planetą, palyginamos jų orbitos bei planetų dydis. Šiam tikslui patartina naudoti kompiuterinę programą DSPACE arba interneto tinklalapį http://seds.lpl.arizona.edu/billa/tnp/ (Vaizdi kelionė į Saulės sistemą) Overview of the Solar System (Saulės sistemos apžvalga) Bendrieji duomenys apie planetas, jų sandarą ir reiškinius, vykstančius jose, pamokoje pateikiami naudojantis Astronomijos enciklopediniu žodynu tinklalapyje “Astronomija Lietuvoje”, kurio adresas www.astro.lt . Tinklalapyje Vaizdi kelionė į Saulės sistemą http://seds.lpl.arizona.edu/billa/tnp/ galima pasiklausyti muzikinio kūrinio, atspindinčio planetos “nuotaiką”.