Mistika

Man rodos, tai kvaila ir pavojinga mintis. “Ketvirtasis tokios aukos nesuprastų, tam Aldrikiui ką, visai Dievai protą sumaišė? Kas gi dedasi?”, bet nutylėjo. Niekas neturėjo žinoti apie Ketvirtąjį, Marius tai jautė, todėl, net ir pasakodamas teismo raštininkui apie sąmokslą ir vėlesnę istoriją, daug ką nutylėjo. Beje, jo parodymų patikrinti buvo beveik neįmanoma: žynys Globėjas žuvo slibino liepsnose – Dievai atmokėjo už jų negerbimą, o Raktininką, mirusį po dienos nuo klaikių nudeginų, matyt prigriebė į dangų dėl draugijos. Iš šventojo trejeto teliko Vyriausiasis, tuo metu nebuvęs žynių namuose…

Vargu ar tai, kur nusivedė pasiuntinius žyniai, buvo galima pavadinti mene: nors kambarys ir didelis, gausiai išklotas kailiais, su žibančiomis aliejinėmis lempelėmis ir smilkalų indeliais, bet vienintelė prabanga sėdėjimui tebuvo pastatyti keli odiniai krėslai, kurie ir buvo skirti pasiuntiniams. Trys žyniai, vadinami Drūkšių saugotojais: žynys Globėjas, žynys Raktininkas ir net Vyriausiasis, kartu susėdo ant ilgo suolo, pastatyto palei sieną, ant kurio kabojo iš šiaudų nupintas slibinas. “Laukiniai, visiški laukiniai…”, mintijo Fervergonas, “ir kur jie deda turtus, nejaugi tie žyniai tokie kvaili, kad nesugeba pasiimti, kas jiems priklauso, o gal taip net geriau?” Šbarkasas dairydamasis po patalpą irgi patenkintas linksėjo – atrodė, kad kuklumas jam netgi patiko. Fervergonas netruko trijulę palyginti su trimis baltais akmenimis – toks pat santūrumas, jausmų nerodantys veidai ir tarytum ore plevenantis savęs kaip neklystančiųjų suvokimas. Vyriausiasis žynys ir žynys Raktininkas buvo gerokai vyresni už žynį Globėją, kurio veido dar nebuvo suraižę raukšlės, nors žvelgė jis taip pat itin išdidžiai. Bus nelengva…

Marius atsimerkė ir sujudėjo. Šoną bjauriai nudiegė ir veidas, prikandus lūpą, persikreipė. “Jau šešios dienos – metas pasveikti. Nors gerai dar man baigėsi… Labai gerai…”, pagalvojo, atsargiai pajudindamas vieną, po to kitą ranką. Tada, po ketvirtojo atsisveikinimo, kai šviesa užliejo akis, jis pajuto skrendąs į dangų, o vėliau… Vėliau turbūt tik stebuklas jį išgelbėjo nuo visiško išskridimo į ten pat. Dabar gi vis dar skaudėjo, atrodė, visą bjauraus ritimosi nuo šlaito sudaužytą kūną, nors žiniuonė sakė, kad nieko labai rimto nesusižalojo, išskyrus tą bjauroką žaizdą pašonėje…

“Che, aš irgi”, – linktelėjo sau Marius, “o anas, vadinasi, ir yra Šbarkasas”, – pasižymėjo atmintyje ir iš karto prieš akis iškilo neaukšto, kresno ir matomai tvirto bei labai save puoselėjančio žmogaus paveikslas – jis net šyptelėjo prisiminęs, kokį triukšmą baronas sukėlė, pastebėjęs, kad vienas iš šunų ištepė jo baltą kaip sniegas kojinę! Skirtingai nuo lieso Fervergono, antrojo pasiuntinio veidas tarsi rodė, kaip gerai Ijūnijoje jam gyvenasi ir kokį platų jį galima užsiauginti, kad net akys labiau primena kiaulės, o ne žmogaus akutes. Na ir dar skardus, bet storas balsas – tarytum iš statinės. Vienintelis dalykas, ko trūko baronui, kad laikytum jį apsirijėliu bei malonumų ieškotoju – tai pilvuko, ir šitai vertė neapsigauti dėl jo išvaizdos. Taip, jis mėgo dažniau tylėti, kalbančiojo vaidmenį užleisdamas Fervergonui, o kvailiai juk retai tyli, nors dabar ginčijosi nė kiek netaupydamas žodžių…

Kvailys, tu, Mariau, – pašaipiai sviedė šeimininkas, staigiai vėl sumažėdamas ir atsilošdamas krėsle, – sakai, kam viso to reikėjo? Ogi tam, didžiavyri, kad nebūtų žiemos, kad klestėtų kraštas, kad juokdariai galėtų juokinti žmones, o kunigaikščiai puotauti… Nors kvailai jaučiuosi tau aiškindamas, bet tebūnie. Esi drąsus, o drąsa visada gerbiau. Tad paklausyk, po to galėsi kaltinti. Šis kalnas – jis nepaprastas. Lai jis tau būna stebuklingas, kaip ir manei. Juk žinai, žiemą jis skleidžia tiek šilumos, kad sušildo viską aplinkui, bet toji šiluma juk turi iš kažkur atsirasti, netgi laužas šildo tik todėl, kad jame dega malkos… Tai va, jus šildo tos nekaltos merginos, šildo jų nekaltybė, jų švara, jų auka. Tuose žydruose induose jų nekaltybė susijungia į nepaprastą galią, kurią žiemą spinduliuoja kalnas. Bet kaip židinyje baigiasi malkos, taip baigiasi ir galia, todėl kiekvienais metais yra aukojamos naujos mergelės. Man rodos, kad tu spėjai apžiūrėti, kaip jos induose atrodo?

Patamsiu Marius kėblino į savo būstą. Skirtingai nuo daugelio svečių, jo kojos nesipynė, o blaivus protas svarstė įvairiausias prielaidas, kodėl ijūnų pasiuntinį vėl taip sudomino Drūkšiai. Viena iš jų, be abejo, buvo nelaimė, įvykusi Juodpelynyje ir nuskambėjusi per visas šalis, kai slibinai, globoję kraštą, staiga supyko ir sunaikino viską ne tik aplink Juodpelynį, bet tūždami apskraidė ir prikenkė net gan tolimiems kraštams. Juodpelynio nelaimė nejuokais išgąsdino kaimynus, Ijūnijos valstybes, kurios netruko atsiminti, kad ir Aukštijoje, pagal legendas, gyvena tokie patys slibinai… Iki šiol buvo neaišku, kas sukėlė Juodpelynio slibinų įniršį, bet ėjo gandai, kad vienas iš žynių naktį prieš didįjį aukojimą į paskirtosios būstą įleido atsisveikinti jos sužadėtinį, pasigailėjęs įsimylėjėlių, o tie slapčiomis tapo vyru ir žmona… Be abejo, midaus įgėręs pasiuntinys galėjo ir smalsauti, bet labai jau primygtinai jam knietėjo viską sužinoti.

– A… Tai visgi ją paaukojo! – pašoko kerėtojas, – oi neapmausi, manęs, vyruti, vaduoti atėjai! – džiaugsmingai pareiškė.
– Na po velnių, – neiškentė juokdarys, – kelintą kartą galiu sakyti, kad nieko vaduoti aš čia nėjau? Nejaugi aš panašus į įsimylėjusį jaunikaitį, verkusį penkias dienas, o po to išėjusį svarbesnės mylimosios pusės, dar likusios nesuėstos, gelbėti?
– Hmmm… – šeimininkas vėl susimąstė, – na ne, visgi nepanašus. Kalbi rišliai, mintys ne padrikos, depresijos požymių irgi nesimato. Gal ir nemeluoji. Taigi, dėl ko aš dar keistas? Kad nesisvaidau žaibais, nemurmu keistų žodžių ir akys nedega?
– Žodžius murmate, o dėl žaibų… gal ir dėl to, – sutiko Marius.

Niekas nenorėjo savo dukros atiduoti, nors šaltis ir badas diena iš dienos labiau kamavo… O slibinai ledo kalne olą išsikasė, laukė. Ir atsirado tada narsi mergužėlė, dėl baltų veidelių Sniegute praminta, ir tarė ji: “ak, negaliu gi laukti, kol tėveliai ir broleliai sušals, vai eisiu aš keliausiu pas slibinus, atiduosiu jiems savo jaunystėlę, savo rūtų vainikėlį, lai sušildo mūsų kraštą, lai atneša jam laimę”, ir išėjo. Didžiulė žmonių minia susirinko išlydėti narsuolės. Ir išėjo ji į Ledakalnį, ir pradingo slibinų oloje. Staiga sudrebėjo žemė, blykstelėjo dangus, nuo kalno patvino šiluma, sutirpo ledai, sužaliavo pievos, susprogo medžiai. Pamatę šį stebuklą, aukštikai pažadėjo kiekvieną mėnesį nuo pavasario iki rudens lygiadienio išrinkti slibinams po vieną nekaltą mergelę… Ir nuo tada jau daug dailių mergelių verždavosi į Ledakalnį, kad nebūtų žiemos. Tad ėmė protingiausi ir garbingiausi tėvai iš visų mergelių atrinkti vis po vieną – gražiausią, protingiausią, skaisčiausią.

Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko – atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… “Betgi aš – ne slibinas…”, staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno trobos kampo šlumštelėjęs slibinas. “Tikri burtai…”, šiurpdamas pagalvojo. Bet kažkas buvo ne taip… Veidrodis lyg ir per toli, o jis… Kabo ant sienos! Iš tiesų, žemiau buvo tik tamsta, rankas kažkas laikė išskėstas, o kojas – apkabintas. Marius pasipurtė – bet gniaužtai buvo stiprūs… “Čiuptuvai?”

Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu dėl išgerto midaus, tačiau geresnis stebėtojas būtų pamatęs, kad kunigaikščio akys šiek tiek paraudusios, o paakiuose ryškėja nuovargio šešėliai – tarsi po ilgos nemigos.