|

Gelgaudiškio dvaro rūmai apleisti

Buvo įdomu pamatyti aukščiausią Suvalkijos eglę, kuri pripažįstama ir storiausia Lietuvos egle. Jos aukštis – 42,54 m, storis – 103,2 cm. Miškininkai – praktiški žmonės: jie nustatė, kad nupjovus medį būtų galima gauti 16 m3 medienos… Tako teritorijoje įrengti 7 skirtingi lauko baldų komplektai – puikios vietelės pavargusiems pailsėti. Jie vienas už kitą originalesni – štai ant stalo iš kelmo išskobti simboliniai bokšteliai. Pro juos pažvelgus, kitapus Nemuno matosi Panemunės pilis. Paskutinė tako stotelė – didingas Gelgaudiškio dvaras, statytas neoklasicizmo stiliumi, tais laikais, kai kaimas dar vadinosi Gedigaudiškiu ir priklausęs Sapiegoms. Deja, dabar rūmai toli gražu nebeatrodo taip, kaip atrodė čia kuriant garsųjį lietuvių filmą “Tadas Blinda” – langai užmūryti, durys užkaltos, sienos nutrupėję, o kur dar “moralinis” išdidaus pastato skurdas (dvaras ne kartą kentėjo nuo chuliganų ir vagių).

|

Ekskursija į seną smuklę, kurioje filmuotas filmas “Tadas Blinda”

“Išlikimas gamtoje” – stovykla tiems, kas nori keturiolikai dienų susilieti su gamta, pamiršti jaukų gyvenimą namuose ir patirti kasdieninius nuotykius ir netikėtumus. Stovykla vyks Asvejos regioniniame parke, greta žavingo Arino ežero. Ji vyks birželio 25 – liepos 8 dienomis, gyvensime palapinėse. Visi vaikai gaus pakankamai čiužinių, antklodžių, kas norės, galės atsivežti savo miegmaišį. Maistą gaminsime ant laužo patys. Stovyklavietė bus įrengta prie puikaus ežero su plačiu atabradu, jaukiame pušyne. Stovyklos metu pažinsime apylinkių gamtą ir kultūros paveldą. Aplankysime ilgiausią Lietuvoje Asvejos ežerą, Dubingius, seną smuklę, kurioje filmuotas filmas “Tadas Blinda”, vieną įspūdingiausių Purvino pelkę, Arnionių dvarą ir kitas apylinkių įžymybes. Vietovė gerai ištirta gamtininkų, todėl turėsite progą pamatyti daug retų gyvūnų ir augalų.

|

Eksursija po etnografinį Salų kaimą kuriame buvo filmuojamas filmas „Tadas Blinda“

110 km nuo Vilniaus įkurtame parke puikiai pailsės aktyvaus poilsio megėjai. Aplankysime senovės Bitininkystės muziejų, Ginučių vandens malūną, užkopsime į Ladakalnį, nuo kurio matyti net 7 vaizdingojo parko ežerai, pasiūlysime užsukti į etnografinį Salų kaimą, kuriame buvo filmuojamas „Tadas Blinda“. Miškais ir ežerais padabintame parke siūlomos ne tik puikios galimybės aktyvaus poilsio megėjams (vandens turizmo maršrutai, buriavimas, žvejyba), bet galima surengti ir konferenciją, paragauti tradicinių lietuviškų patiekalų.

|

„Aukštaičio sakmės“

Knyga išleista 1999 m. Ją sudaro dvi dalys: „Anykščių sakmės“ ir „Alantos salmės“.Joje yra sudėti romantiški pasakojimai, mitologizuoti pasakojimai apie gamtos reiškinius ir paminklus, apie žymius žmones ir istorinius įvykius. Kūrinyje „Du broliai akmeniniai“ yra paties autoriaus sukurta sakmė apie didžiulio akmens, esančio netoli Anykščių kilmę. Pasakojimas „Sekminių berželis“ yra skirtas poetui A.Baranauskui, o „Paparčio žiedas“ – rašytojui A.Vienuoliui. Sakmėje „Verpeto kalnas“ pasakojama apie didžiausią Alantos apylinkių kalną, kurio vaizdą matome garsiame filme „Tadas Blinda“. „Aluntos sakmėse“ yra pasakojimai, skirti visuomenės veikėjui ir rašytojui Jonui Gaidžiui–Gaidamavičiui, mokytojui Mykolui Šeduikiui, kitiems alantiškiams, jos gamtai. Tikras įvykis yra užfiksuotas apsakyme „Alantos gandrai“.

|

Klemensas Kairys (1835-1864)

Kunigas, poetas. Įstojęs į Varnių kunigų seminariją savo gabumais atkreipė vadovybės dėmesį, buvo išsiųstas Petrapilio dvasinėn akademijon, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Trumpai pabuvęs Rokiškio vikaru, buvo paskirtas Kauno gimnazijos kapelionu. Greitai nusistatė prieš rusų valdininkiją, energingai, nors ir nesėkmingai, rūpinosi atgauti katalikams uždarytą domininkonų bažnyčią. Tikras konfliktas kilo, kai nekreipdamas dėmesio, kad naujieji gimnazijos rūmai buvo pašventinti stačiatikių kunigo, pats rytojaus dieną pašventino visus rūmus. Per kratą Mintaujoje pas kunigą Šatinskį radus seną Kl. Kairio laišką, plačiai aprašantį Petrapilio akademijos auklėtinių literatūrinę draugiją, kurioje aktyviai reiškėsi Kl. Kairys, rusų valdžia įžiūrėjo priešvalstybinę veiklą ir Kl. Kairį areštavo. Pustrečio mėnesio išlaikytas Mintaujos kalėjime, nugabentas į Vilnių ir be teismo, vien administraciniu įsakymu, kaip pavojingas valstybei asmuo, ištremtas prie Uralo.

|

Petras Mikolainis (1868-1934)

Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvas Martynas. Vėliau vienerius metus lankė Vištyčio pradinę mokyklą. Lietuviškąją draudž. spaudą tėvo paskatintas savarankiškai pradėjo gabenti eidamas 19-uosius metus (1887). M.Jankus pasiūlė pernešti per sieną ir nusiųsti į Varšuvą 5 tūkst. “Varpo” prospektų. Vėliau spaudą daugiausia gabendavo valtimi per Vištyčio ežerą. Susipažino su to meto Suvalkijos žymesniaisiais knygnešiais – A. Grinevičiumi, M. Akeliu, J. Kancleriu ir kt. Siuntinėjo spaudą į Peterburgą, Jelgavą, Rygą ir kt. miestus. Turėjo nemažai talkininkų (E. Geležiūnienė, A. Šukvietis ir kt.). Ne kartą žandarų gaudytas, persekiotas, buvo pasivadinęs Petru Mikalojumi. 1900 m. pasitraukęs į Prūsiją, apsigyveno Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. 1891 m. jam pavyksta gauti pasą Motiejaus Noveskio pavarde.

|

Mykolas Tiškevičius

1824 m. tapo Palangos dvaro, kuriam priklausė ir Grūšlaukės, Darbėnų dvarai, šeimininku. Jam 1839 m. mirus, Palangos dvaras perėjo jo palikuonims. Mykolo anūkas Juozapas (1835-1891) buvo kariškis, pulkininkas, o jo žmona – Sofija. Juozapas Tiškevičius įsigijo Lentvario, Kretingos dvarus, 1882 m. pastatė Palangos tiltą į jūrą. 1891 m. po J. Tiškevičiaus mirties Tiškevičių valdos buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas – Lentvarį, Aleksandras – Kretingą, Juozapas – Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui. Po karo Palangos dvaras nacionalizuotas. Iš viso Tiškevičiai Palangą valdė 116 m.

|

Jaunystė su žemaičių rašytojų sambūrio ąžuolais

Baigusi Viekšnių progimnaziją, 1939 m. rudenį įstojau į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje gyvavo literatų kuopa, globojama lietuvių kalbos mokytojo lituanisto V. Kudirkos, vėliau – Kirkilaitės-Maniukienės. Lotynų kalbos mokytojas K. Mockus tada buvo „Žemaičių žemės” redaktorius. Jis mielai šiame laikraštyje spausdindavo gimnazijos literatų kūrybą. Nei Vytauto Mačernio, nei Pauliaus Jurkaus Telšiuose neberadau. Jie jau buvo baigę gimnaziją. Tik garsas sklido apie juos. Tačiau Telšių padangėje dar švietė jauni žiburėliai: talentingas Jurgis Gaižauskas, skaitovės Lidija Kupstaitė, I. Šemetaitė, dainininkės D. Juzumaitė, Laima Banevičiūtė… Muzikos mokytojas D. Andriulis kurdavo muziką gimnazijos poetų eilėms. Kaip lakštingala dainuodavo L. Banevičiūtė. Gimnazijoje surengtuose vakaruose tėvams per koncertus būdavo skaitomi ir pačių gimnazistų sukurti eilėraščiai. Apie tą literatūrinį šaltinį, srovenantį gimnazijoje, be abejo, žinojo Žemaitijos rašytojai Butkų Juzė, P. Gintalas, P. Genys. Jie domėjosi jaunųjų talentų kūryba, telkė jaunimą į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį.

|

Julijonas Lindė – Dobilas (1872-1934)

Kunigas, pedagogas, rašytojas, kritikas. Pradžios mokyklą lankė Joniškėlyje. Vėliau Kuldigoje (Latvijoje) įstojo į vokiečių gimnaziją, baigė 4 klases, metus lotyniškai mokėsi Panevėžyje. 1893 įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, mokėsi ir 1898 V 30 buvo įšventintas kunigu, buvo paskirtas vikaru Raseiniuose, kur susidraugavo su ten dirbusiu A. Juozapavičiumi. Vikaravo įvairiose parapijose, 1910 III 18 atvyko į Varnius pas A. Juozapavičių pailsėti ir išbuvo čia iki 1914 II 10. Čia gimė ir “Blūdas”, kuris suerzino Žemaičių kunigus, todėl J. Lindė–Dobilas išsikėlė į Ilūkstę, dirbo vikaru ir mokyklų kapelionu. 1915 IX 15 kartu su mokykla išvažiavo į Jekaterinoslavą, Rusijon; dėstė mokyklose tikybą ir rūpinosi tremtiniais. Lietuvon grįžo 1918 VIII 16, porą mėnesių praleido tėviškėje, vėliau nuvyko į Kurmenę filialistu ir išbuvo 5 mėnesius. Nuo 1919 V 2–Skaistakalnės klebonas, bolševikų buvo areštuotas, bet greit paleistas.

|

Liudas Butkevičius (1881-1963)

Gimė 1881 10 28 Vištyčio miestelyje, Vilkaviškio apskrityje. Tėvas Augustinas buvo pradinių mokyklų mokytojas, Liudas dar vaikas būdamas jau talkininkavo knygnešiams. Baigė Veiverių mokytojų seminariją 1902 m. Būdamas seminarijoje dalyvavo nelegalioje Iietuvių mokinių ratelio veikloje, platino lietuviškas knygas, tuomet uždraustas. Baigęs seminariją turėjo mokytojauti Lenkijoje, nes savam krašte neleido. Ten būdamas rašė lenkų bei rusų spaudoje: Ognivo, Zaria, Ruskaja Škola, Viestnik Znanija ir kt. pasirašydamas BL, Elbė, Tili, Tylus, Busokas, LB, Jaunimo mylėtojas, Nemo ir kt. 1904 m. Liudas (Liudvikas) Butkevičius už dalyvavimą mokytojų sąjungoje ir reikalavimą sutautinti mokyklas, buvo nubaustas 3 mėn. kalėjimo ir atimtos mokytojo teisės. Vėliau jos buvo grąžintos.