Vyno istorija
| |

Vyno istorija

Populiariausi Antikos laikų vynai buvo tiršti ir saldūs. Jie buvo gaminami iš džiovintų vynuogių (šiais laikais taip gaminamas vynas „Vin Santo”). Šiuolaikinio skonio vyno vartotojui tai gali atrodyti gana keistai, bet tuomet dažniausiai jie buvo geriami praskiesti jūros vandeniu. Žmogus, Ispanijos Rioja regiono vyndariams pristatęs vyno brandinimo medinėse talpose idėją, buvo Luciano de Murrieta. Apie šią naujovę jis sužinojo iš Prancūzijos Bordeaux regiono vyndarių. Iš Bilbao jis parsigabeno statinių savo vyno rūsiui. Iki tol vynas nebuvo laikomas ilgiau nei metus: nuėmus naują derlių, Riojos vyndariai likusį praeitų metų derliaus vyną paprasčiausiai išpildavo. Seniausias kultūrinių vynuogių sėklas archeologai rado dabartinės Gruzijos respublikos teritorijoje. Nustatyta, kad jos išlikę nuo 7000-5000 metų prieš Kristų. Laukinių vynuogių sėklų sankaupos, rastos Turkijoje, Sirijoje, Libane ir Jordanijoje, išlikę nuo 8000 metų prieš Kristų.

Nacionaliniai gėrimo ypatumai
| |

Nacionaliniai gėrimo ypatumai

Svarbiausia, kalbant apie alkoholį, – ne kokybė ir ne kaina. Ir netgi ne kiekis, nors kažkam ši mintis gali pasirodyti šventvagiška. Svarbiausia – kompanija. Kai geri namuose, Lietuvoje, viskas aišku. Andrius po 400 gramų išsyk užmiega, Vytas pradeda veltis į ginčus, o Stasį patraukia prie moterų. Tačiau, kilnodamas taurelę su užsieniečiais, visada gali tikėtis siurprizų. Apie tai – ir šios publikacijos mintys. Daryti apibendrinimų nereikėtų, nors vieną išvadą vis dėlto surizikuočiau pateikti: istorikams ne pro šalį būtų pamąstyti apie naują metodologiją. Užuot metų metus tyrinėję kokios nors tautos istoriją, kultūrą ir kalbą, eitų trumpesniu keliu: „pasigautų” kokį nors užsienietį ir su juo išgertų.

Vyno gamyba
| |

Vyno gamyba

Baltasis vynas daromas iš baltųjų vynuogių, bet gali būti gaminamas ir iš ką tik surinktų nesumaigytų tamsiųjų vynuogių. Ką tik nuskintas vynuoges reikia atsargiai nugabenti į vyno daryklą, kad nenukentėtų jų kokybė. Prieš vynuoges maigant, kad išbėgtų sultys, ir vynuogių odelę paveikiant mielėmis, pašalinami koteliai ir kauliukai. Sumaigytos vynuogės perpumpuojamos į talpą mirkti kartu su odelėmis 12-48 val., kad išsiskirtų visas odelėse esantis skonis ir aromatas. Ką tik išbėgusios bei pirmojo spaudimo sultys yra šviežios ir pakankamai sodrios baltajam vynui gaminti.Jos paliekamos nusistovėti, galima jas ir filtruoti. Sultims nuskaidrėjus – kai nebėra jokių nuosėdų – prasideda rūgimas. Jis vyksta nerūdijančio plieno talpose arba ąžuolinėse statinaitėse. Šis procesas ilgesnis negu raudonojo vyno, tačiau temperatūra ir trukmė priklauso nuo vyno rūšies. Dauguma baltųjų vynų filtruojami ir nedelsiant išpilstomi į butelius.

|

Literatūra apie lietuvių valgius ir gėrimus

1. Abaravičius A., Mikalauskaitė D. Kai kurių Aukšatitijos rajonų gyventojų mityba.//Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1983 ir 1984 metais. Vilnius, 1985.

2. Adomavičienė E. Kleckai.// Kraštotyra, 24 knyga. Vilnius, 1990.

3. Adomavičienė E. Krikštynos//Kraštotyra. Kaunas.1990

4. Agurkų laikraštis. Vilnius, 1999.

5. Andriuškevičius A. Užgavėnės Grūšlaukyje // Kraštotyra. Vilnius, 1969

6. Arbačiauskienė L., Navickaitė J. Gaidės apylinkės kolūkiečių mityba.// Gaidės ir Rimšės apylinkės. Vilnius, 1969.

7. Arbačiauskienė L. Mitybos papročiai. //Eržvilkas. Vilnius, 1970.

8. Augustienė V. Tinkama dieta – sveikata. Vilnius, 1991.

|

Čilėje išvesti mėsos skonio grybai

Viena Čilės kompanija tvirtina išvedusi naujos rūšies grybus, kurių skonis yra toks pats, kaip mėsos. “Funghi Chile Ltd” teigia, kad šie grybai yra sveikesnė alternatyva mėsai. Kompanija pažymi, kad nuo tada, kai jie pasirodė rinkoje, jų pardavimai išaugo trigubai. “Jei jums užrištų akis ir duotų paragauti šių grybų, jūs niekada neatskirtumėte, ar tai tikra mėsa, ar ne. Jų skonis 100 proc. atitinka mėsą”, – laikraščio “Las Ultimas Noticias” tinklalapiui sakė šios įmonės generalinis direktorius Ricardo Sanchesas (Rikardas Sančesas). “Valgydami mūsų grybus galite mėgautis mėsa be jokių riebalų ir cholesterolio”, – pridūrė jis. Kol kas mėsos skonio grybai pardavinėjami tik Čilėje, tačiau juos išvedusi kompanija tikisi, kad netrukus pradės juos eksportuoti ir į kitas šalis.

Kodėl žmones piktina McDonald
| | |

Kodėl žmones piktina McDonald

Kaip nebūtų keista, už besišypsančio Ronaldo McDonaldo veido slepiasi ne tokia linksma realybė – McDonald’s kompaniją, kaip ir kitas tarptautines korporacijas, domina tik pelnas bet kokiomis sąlygomis. McDonald’s veiklos ataskaitoje užsimenama apie dominavimą visame žemyne, todėl vienas iš šios kompanijos tikslų – atidaryti kuo daugiau “greito maisto restoranų” daugelyje pasaulio šalių. Lietuvoje McDonald’s turi šešias užkandines: keturias Vilniuje, po vieną Kaune ir Klaipėdoje. Milijonams žmonių pasaulyje McDonald’s yra nesveiko maisto, aplinkos teršimo, gyvūnų žudymo, darbuotojų engimo ir vietinės ekonomikos išnaudojimo simbolis. Lietuvos žaliųjų judėjimas sako Jums, ką McDonald’s nutyli savo reklamose.

|

Kaip paruošti grybus žiemai

Mūsų klimato juostoje grybų mėgėjams aktualūs grybų konservavimo būdai. Jų ne tiek ir daug: džiovinimas, sūdymas, marinavimas, rauginimas bei šaldymas. Patikimiausiu konservavimo būdu laikomas džiovinimas. Net keletą metų pastovėję džiovinti grybai išsaugo aromatą, nepraranda savo mitybinės vertės. Džiovinti galima visus baravykinius ir nemažai lakštabūdinių grybų. Šiuo būdu konservuojami grybai turi būti nesukirmiję. Juos reikia švariai nuvalyti, tik jokiu būdu neplauti. Išdžiūvę grybai būna kieti, paspaudus lūžta. Tokie grybai turi būti laikomi sandariuose stikliniuose induose, medžiaginiuose maišeliuose ir būtinai sausoje vietoje. Į džiovintus grybus labai greit įsiskverbia drėgmė (jie pradeda pelyti) ar įvairūs kvapai (benzino, česnako, dažų). Pravartu kas keletą mėnesių patikrinti, kaip laikosi jūsų džiovinti grybai ir prireikus dar padžiovinti. Grybai džiovinami keletą dienų: iš pradžių 30-50 °C, vėliau 60-70 °C, galiausiai – ne aukštesnėje kaip 40-50 °C temperatūroje. Svarbu žinoti, kad džiūdami kai kurie grybai, pavyzdžiui, bobausiai, išskiria nuodingas rūgštis, todėl jų negalima džiovinti patalpoje. Mieste kaip grybų džiovykla dažniausiai tarnauja dujinė viryklė. Prieš vartojimą džiovinti grybai kelioms valandoms pamerkiami drungname vandenyje arba piene.

Grybai mūsų gyvenime
|

Grybai mūsų gyvenime

Pomėgį grybams ir grybavimui, matyt, galima vertinti kaip skirtingus dalykus. Pomėgis grybams dažniausiai yra įgyjamas natūraliai, o pomėgiui grybauti gali turėti įtakos ir aplinkos sąlygos, ypač pastaruoju metu, kai susikūrė daugybė grybų supirkimo punktų, ir grybingų teritorijų gyventojams grybavimas gali tapti papildomu pragyvenimo šaltiniu. Nors valgomųjų grybų yra gana daug rūšių, tačiau grybautojai pažįsta ir renka vidutiniškai apie 20. Skirtingų vietovių gyventojai renka ir vertina skirtingas grybų rūšis. Tai, žinoma, priklauso nuo miškų tipo, jų grybingumo konkrečioje teritorijoje. Pavyzdžiui, dzūkams paprastasis kelmutis ar ūmėdė nėra vertingi grybai, o Vidurio, Šiaurės Lietuvos grybautojai šiuos grybus renka ir giria, nes jų lankomuose miškuose voveraitės, o ir baravykai yra nedažni. Be to, grybavimo patirtis tradiciškai perduodama iš kartos j kartą. Piengrybis paberžis (pūkuote), taip pat ir juosvasis piengrybis renkami sūdymui ir labai mėgstami šiauriniuose Rusijos rajonuose, o Lietuvoje šie grybai nėra populiarūs, nors ir gana dažni. Senesnėje, o kartais ir 9-ojo dešimtmečio literatūroje grybai vadinami „miško mėsa” ar „dievų maistu”.

|

Grybai – ir maistas, ir vaistas

Apibūdinant kepurėtųjų grybų reikšmę žmogui, galima teigti, kad ji beveik nekinta nuo gilios senovės. Pagrindinė jų funkcija ir šiandien yra mitybinė. Tačiau kartais specialiojoje ar populiariojoje literatūroje galima perskaityti apie makromicetų (aukštesnės kategorijos grybų) naudojimą medicinoje. Pavyzdžiui, tikroji pintis jau prieš daugelį šimtmečių būdavo dedama ant žaizdos kraujavimui sustabdyti. Maumedžio pintimi, kuri dar vadinama „vaistininkų pintimi”, buvo gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, o įkandus gyvatei, ji buvo vartojama kaip pleistras. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir juodajam beržo grybui (žmonės jį vadina čagra), kurio veikliąsias medžiagas buvo mėginama panaudoti netgi vėžiniams susirgimams gydyti. Baravyku senieji liaudies medicinos vadovėliai siūlo gydyti nušalusias kūno vietas (netgi sunkiausio laipsnio nušalimus), o poniabude – reumatą. Ieškant antibiotikų, buvo nustatyta, kad jų galima rasti pieviniuose, taip pat kultūriniuose (dvisporiuose) pievagrybiuose. Valgomuosiuose grybuose galima aptikti ir praktiniu požiūriu labai svarbių fermentų.

|

Mitai ir faktai apie liesėjimą ir mitybą

Mitas: “Bado” dietos laikinai padeda numesti svorį. Faktas: “Bado” dietos nėra efektyviausias būdas liesėti ir išlaikyti pasiektą rezultatą. Tokios dietos žada greitą svorio kritimą arba siūlo atsisakyti tam tikrų maisto produktų, kad atsikratytumėte nereikalingų kilogramų. Nors Jūs ir prarandate žadėtus kilogramus, tačiau toks badavimas gali pakenkti jūsų sveikatai, nes organizmas negauna visų reikalingų medžiagų. “Bado” dieta apriboja arba draudžia tam tikrus maisto produktus, taigi daugumai žmonių tai greitai įkyri ir netrukus jie vėl atgauna prarastą svorį. Tyrimai rodo, kad geriausias būdas liesėti ir išlaikyti pasiektą rezultatą yra tuomet, kai per savaitę netenkama 1-1,5 kg, valgant vertingesnį maistą ir daugiau sportuojant. Keisdami valgymo ir sportavimo įpročius, jūs prisitaikysite prie sveikesnio gyvenimo būdo ir išmoksite kontroliuoti savo svorį. Sumažės pavojus susirgti širdies ligomis, diabetu, išvengsite aukšto kraujospūdžio. Mitas: Nereguliari mityba geras būdas liesėti. Faktas: Kad būtumėte darbingas ir gerai jaustumėtės, kiekvieną dieną jūsų organizmui reikia tam tikro kiekio kalorijų. Jeigu praleisite pusryčius ar pietus, greičiausiai per vakarienę valgysite daugiau ir taip atstatysite prarastas kalorijas. Tyrimai parodė, kad žmonės, kurie nevalgo pusryčių sveria daugiau nei tie, kurie ryte sočiai pavalgo. Sveikesnis būdas liesėti yra reguliariai maitintis visą dieną, valgant įvairiapusį nekaloringą maistą.