Vynas – tai fermentuotos raudonųjų arba baltųjų vynuogių sultys. kad ir kaip gali būti keista, baltas vynas gali būti padarytas iš raudonųjų vynuogių. Kiekvienų metų kokybė būna kitokia ir dėl klimato ir dėl vyndarių darbo, todėl tos pačios rūšies vynas gali būti ypatingai geras vienais metais ir kiek prastesnis kitais. Vynas raugiamas ąžuolinėse statinėse. Kiekvienais metais visos statinės, visi ruošiamieji indai yra visiškai nauji, jie naudojami vienintelį kartą, po to viskas išmetama. Prancūzai sako, kad jei būtų naudojami tie patys indai ir kitais metais, tai jau nebūtų tikras tų metų vynas, nes jis primintų dalį praeitų metų vyno skonio.

Daugelis vyno mėgėjų jaučia didžiulį potraukį būtent rožiniam vynui. Prancūzijoje šis vynas vadinamas Rose, Italijoje – Rosato, Ispanijoje – Rosado. Ana Fabiano, žurnalo Wine News korespondentė, teigia, kad “viena didžiausių saugomų Ispanijos vyndarių paslapčių yra rožinis vynas”. Martinez Bujanda yra viena iš aukščiausius įvertinimus pelniusių rožinio vyno gamintojų Ispanijoje bei kitose šalyse. Lietuvoje taip jau įprasta, kad rožinis vynas vartotojų lieka visiškai nepastebėtas ir tik nedaugelis ryžtasi jo paragauti. Pagrindinės tokio abejingumo priežastys gali būti tai, jog trūksta žinių, kuo šis vynas ypatingas, kaip jis gaminamas bei su kokiu maistu jį reikėtų derinti. Šis vynas išsiskiria savo neįprasta žvilgančia rožine žemuogių spalva. Šią mielą spalvą vynas įgauna maceracijos metu, kai raudonųjų Grenache vynuogių sultys laikomos kelias valandas kartu su odelėmis, kurios ir nudažo sultis rožine spalva. Taigi į šį vyną nėra dedama rožių lapų ar kitų panašių priedų, kaip kad daugelis mano.

Teigiama, jog Prancūzijoje yra gaminamas pats geriausias, kartu ir pats blogiausias vynas pasaulyje. Šiandien nei viena kita šalis negali varžytis su Prancūzija savo vyno kokybe bei įvairove. Kiekvienais metais Prancūzijoje pagaminama daugiau kaip 67 milijonai hektolitrų (745 milijonai dėžių) vyno, iš kurių didžioji dalis gali puikuotis aukščiausios kategorijos įvertinimu. Taip yra todėl, kad visas vyno gamybos procesas nuo vynuogių pasodinimo iki vyno pagaminimo labai griežtai kontroliuojamas įvairių įstatymų bei normų. Tai vynas, kuris išgarsino Prancūziją visame pasaulyje ir leido tapti viena iš labiausiai pageidaujamų vyno gamintojų. Kiekvieno įžymaus regiono vyndariai, norėdami išlaikyti vartotojų pasitikėjimą savo vynu, turi stengtis išsaugoti jo kokybę ir išskirtines savybes, išgarsinusias jų vyną. Nieko nuostabaus, kad kai kurie vyndariai negali išlaikyti aukščiausių kokybės standartų. Kaip teigia Tom Stevenson knygoje “The New Sotheby’s Wine Encyclopedia”, “kiekvienas regionas neišvengiamai turi savo gerą, vidutinišką ir prastą vyną”.

Jau daugelį amžių vynas yra vienas labiausiai vertinamų gėrimų visame pasaulyje. Todėl pagrindinis vyndarių noras yra pagaminti išskirtinį vyną, kurį vertintų geriausi pasaulio specialistai bei vyno mėgėjai. Vyno gamyboje, priešingai nei moksle ar mene, ne viskas priklauso nuo žmogaus. Yra daugybė veiksnių, tokių kaip žemė, saulė, lietus ar vėjas, kurie gali lemti visą vyno gamybos procesą. Sunkus darbas ir mokslas yra labai svarbūs elementai vyno gamyboje, tačiau jų nepakanka norint pasiekti geriausių rezultatų, tam reikia įkvėpimo bei talento. Todėl kai kas nors, mėgaudamasis gurkšneliu vyno, jaučiasi patenkintas ir bent truputėlį laimingesnis, vadinasi, jog gamintojas sugebėjo pertekti geriausias gamtos savybes bei ypatingus žmogaus gebėjimus. Savo ruožtu Martinez Bujanda vyndarių šeima kiekvienais metais visomis jėgomis siekia nustebinti vyno mėgėjus nepakartojamu vynu, taip perteikdama daugiau nei per šimtą metų sukauptas žinias bei patirtį.

Prielaida, kad lietuviško žodžio „vynas“ reikšmė Biblijoje tiksliai atitinka verčiamo graikų ar hebrajų žodžio, yra aiškus nesusipratimas. Ar tai, ką turime omenyje, sakydami „vynas“, tiksliai atitinka tai, ką senovės rašytojai manė vartodami šį žodį? Ar vynas, apie kurį kalbama Biblijoje, toks pat kaip tas, kurį šiandien pilsto broliai krikščionys? Atsakymas į šį klausimą – „ne visai“. Akivaizdu, kad Biblijoje „vynas“ nereiškia nesusifermentavusių vynuogių sulčių, nes įsakymas „Ir nepasigerkite vynu“ (Ef 5,7) ir daugelis perspėjimų dėl vyno Šventajame Rašte (pavyzdžiui, Kun 10,9; Pat 20,1; 21,17; 23,29–35) neturėtų jokios prasmės, jei šis žodis kalbėtų apie nealkoholinį gėrimą. Kita vertus, taip pat aišku, kad šis žodis neatitinka tiksliai to, ką šiandien vadiname vynu. Senovės graikų kultūroje vynas paprastai buvo saugojamas dideliuose ąsočiuose, vadinamuose amforomis. Prieš vartojimą jis būdavo supilamas į didelius dubenis, vadinamus krateriais, ir skiedžiamas vandeniu. Man teko garbė lankytis didžiuosiuose archeologiniuose muziejuose Atėnuose, kur mačiau tuzinus tokių kraterių. Iš tų kraterių vėliau būdavo pripildomi kilikai, arba taurės. Svarbu pastebėti, kad prieš geriant vyną, jis buvo atskiedžiamas vandeniu. Kilikai buvo pripildomi ne iš amforų, bet iš kraterių.