Šventėse ir mugėse pakruojietę aludarę Aldoną Udrienę daugelis pažįsta kaip kaimiško gyvojo alaus gamintoją ir to krašto senųjų amatų puoselėtoją. Kas bent kartą važiavo “Alaus keliu” per Pakruojį, būtinai užsuko pas verslinkę Aldoną Udrienę. Jos svečių knygoje beveik kiekviename įraše palinkėjimas neišsenkančios energijos. Keliauninkai turbūt nė nežinojo, kad ši moteris energijos turi kiek mitologinis paukštis feniksas. Vaikystėje sudegusi iki apanglėjimo ji vis dėlto pakilo gyventi, likusi viena su sūnumi glėbyje ir nebaigtomis statybomis – išpuoselėjo vieną iš gražiausių mieste sodybų, ne kartą žlugus verslui, imdavosi naujo.

Alaus gurmanai ir kritikai dažniausiai taip aprašo baltojo alaus sukeltą įspūdį: „Kai kalbama apie baltąjį kvietinį alų, pirmiausiai kylančios asociacijos yra „švelnus”, „gaivinantis” ir „vos karstelėjęs” – balkšvas, padūmavęs kvietinis alus iš visų alaus rūšių išsiskiria ypatingai gaiviu skoniu bei aromatų puokšte, kurioje sumišę vos juntami gvazdikėlio ir net banano kvapai; dėl savo putojimo ir gaivumo baltasis alus dar vadinamas šampanu tarp visų alaus rūšių”. Alaus istorikai juokauja, jog būtent kvietinis baltasis alus atvedė Europą iš Tamsiųjų amžių (ankstyvųjų viduramžių) į Atgimimo epochą (Renesansą). Šiuo periodu nuo Atlanto krantų (ypač – dabartinės Belgijos teritorijoje) iki Alpių papėdžių (dabartinės Vokietija ir Austrija) imta varžytis, kas pagamins gardesnį, švelnesnį, populiaresnį baltąjį alų. Baltasis alus tapo mados objektu. Per keletą amžių baltasis alus pasklido po visą Europą, pasiekė kitų vandenynų krantus. Tačiau baltasis kvietinis išliko originalumo ir subtilaus skonio pavyzdžiu.

“Kunigaikščių alaus” istorija įdomi ir paslaptinga. Produktas pradėtas gaminti apie 1923-1926 m. Archyvuose išlikusioje etiketėje “Kunigaikščiai” reklamuojamas net su dviem medaliais, įrodančiais labai aukštą alaus kokybės įvertinimą. Nėra žinoma, kodėl “Kunigaikščių” alaus gamyba nutrūko. Galima tik spėlioti, ar pavadinimas lėmė tokią ilgą pertrauką, ar jis buvo per daug kilmingo skonio. Po septyniasdešimties metų vėl pradėtas gaminti “Kunigaikščių” alus, tapo mėgiamu ir solidžiu produktu Lietuvos rinkoje. Tamsus alus pasižymi harmoningu skoniu, kuriame išryškėja karamelinio salyklo skonis ir aromatas su švelniu vyniniu prieskoniu. Stiprus “Kunigaikščių” alus yra itin mėgiamas Rusijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir Latvijoje.

Kvietinis alus dar vadinamas baltu, mat vokiškas žodis “weise” reiškia baltas, o “weisen” – kviečiai. Panašiai kaip juoda duona skiriasi nuo pyrago, taip kvietinis alus -nuo miežinio. Todėl kvietinis laikomas ypatingu, išskirtiniu alumi (“specialties”). Šis alus yra labai lengvas, pasižymi mažesniu alkoholio kiekiu, švelniu subtiliu skoniu, yra gaivus, tad puikiai tinka atsigaivinti karštą vasaros dieną. Kviečiai suteikia alui troškulį malšinančios rūgštelės. Būtent kvietinis salyklas nulemia alaus skonį. Dažnai jis apibūdinamas kaip minkštas, “apvalus” (neragavęs – nesuprasi), jame gali jaustis kramtomos gumos ar obuolių, apelsino ar citrinos, netgi riešutų, migdolų bei gvazdikėlių prieskonis – nelyginant rūšis. Baltieji alūs labai kvapnūs – kartais kvepia medumi, kartais-gvazdikėliais.

Archeologai teigia, kad net giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas. Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4000 metų prieš mūsų erą ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei. Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susižiedavo.

Įvairūs istoriniai šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų prieš Kristų, tačiau visi istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje.

Mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų …. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai staiga pakilęs vėjas atnešė nuo vynuogynų laukinių mielių, nes po kurio laiko vanduo ant grūdų aprūgo t.y. tapo …. alumi, nes moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Gal būt ne viskas buvo taip, kaip parašyta, bet tikėtina, kad alus buvo sukurtas atsitiktinai, Nėra jokių tikslių rašytinių šaltinių apie alaus sukūrimą, bet , kad alus buvo sukurtas seniai abejoti nereikia. Šumerai, kurie gyveno Pietinėje Mesopotamijoje, buvo pirmieji žmonės supratę, kad surado dieviško skonio gėrimą.