Fotografijos istorija Lietuvoje prasideda 1839 metais, tada, kai apie naująjį išradimą buvo paskelbta pasauliui. Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų, esančių prie Vilniaus, nuotraukos. Po kelių metų Vilniuje apsilankė pirmieji uždarbiaujantys dagerotipistai. 1845 metais Vilniuje atidaryta pirmoji vilniečio Rozensono ateljė, su trumpomis pertraukomis veikusi iki 1863 m. Fotografų daugėjo, jie kūrėsi ir kituose miestuose. 1863 metais jau veikė septynios ateljė Vilniuje, trys Kaune, po dvi Šiauliuose ir Telšiuose, viena Panevėžyje. Dauguma šiose ateljė dirbusių fotografų buvo atvykę iš Prūsijos arba fotografavimo meno išmokę ten. Po sukilimo sustiprėjus rusifikacijai, padidėjo rusiškosios fotografijos mokyklos, kurios pagrindą sudarė Peterburgo dailės akademijos mokiniai, įtaka.

Taigi pradžiai apie kameros pasirinkimą. Reikia patikimos kameros, kad gerai dirbtų šaltyje, mažiau bijotų drėgmės, būtų atspari mechaniškai – mažiau nebijotų smūgių, kratymo. Geriausiai tinka aparatas metaliniu korpusu, metaliniu užraktu. Aparatai su užuolaidiniu užraktu mažiau patikimi (ypač Zenitai), nes toks užraktas bijo drėgmės, nuo šalčio užuolaidėlės sukietėja, gali net sulūžinėti. Aišku, geriausia yra veidrodinis fotoaparatas kai matomas vaizdas per objektyvą. Ypač žiemą svarbu, nes šaltyje keičiasi (didėja) objektyvo židinio nuotolis. Galima naudoti visokias muilines – tik jas, ypač maitinimo elementus, reikia laikyti šiltai, arčiau kūno. Dažniausiai pakanka šildyti elementus, nes šaltyje mažėja jų talpa. Kiek teko išsiaiškinti geriausiai šaltyje dirba ličio elementai. Dar neblogai dirba sidabro oksido elementai, bet ličio elementams nusileidžia.

Leikos fenomenas savo laiku sukėlė didžiulę revoliuciją visoje fotografijos pramonėje. 1930 m. liudija apie pirmuosius ketinimus sukurti mažo formato kameros standartus atitinkančią konstrukciją. Vokietijos kompanijos (Zeiss ir Berning) atsižvelgė į Leitz patentą ir ieškojo kitokių techninių bei dizaino sprendimų. Tuo tarpu kompanijos iš nuošalesnių vietovių nebuvo tokios skrupulingos. Japonijos ir naujai atsiradusi Sovietų optikos pramonė neparodė didelės pagarbos savo pirmagimės vokiškosios sesers teisių atžvilgiu. Ypatingai Rusijoje Leikos autorinės idėjos tapo pramoninių spekuliacijų objektu, ir tai truko pusę amžiaus. Leikos II modelis su jame esančiu integraliniu eksponometru buvo išstudijuotas, išanalizuotas ir nukopijuotas apie 1933 m. Leningrado gamykla, tuo metu buvusi pažangiausia Rusijoje, kūrė kameras Pionier su VOOMP fabriko ženklu. Tuo tarpu Maskvos gamykla FAG, kuri specializavosi geodezijos aparatų gamyboje, sukūrė keletą FAG prototipo pavyzdžių. Abu modeliai charakterizuojami kaip absoliučiai panašūs į Leiką. Per neapdairumą nukopijuotas net papildomas kronšteinas kameros viršutinėje dalyje.

Fotografija yra daugelio įvairių šalių mokslininkų ir išradėjų kūrybos vaisius. Jos atsiradimas buvo istoriškai sąlygotas, jokiu būdu ne atsitiktinis reiškinys (pvz., L.da Vinči, DŽ Bruno, Lobačevskio, Ciolkovskio išradimai, Žemaičio garlėkis – buvo ženkliai per ankstyvi). XIX a. pradŽioje jau buvo reikalingos techninės, mokslinės ir visuomeninės sąlygos fotografijos išradimui, t.y. jau buvo optika (lęšiai), portatyvinė kamera – “Kamera Obskura”. Buvo ištyrinėtas šviesos poveikis sidabro druskoms – čia daug nusipelnė Johanas ŠULCĖ (1687-1744), įžymus vokiečių fizikas. 1727 m jis paskelbė savo bandymus su sidabro druskomis, įrodydamas, kad jos tamsėja ne nuo šilumos,kaip buvo manoma iki tol, bet nuo saulės poveikio. Šviesos pagalba jau buvo gaunami paveikslėliai, tik nesugebėta jų išlaikyti – užfiksuoti.

Kviečiame filmuoti 8 mm videokamera. Tada visa šeima patirs filmo kūrimo džiaugsmą. Mamai ir tėčiui bus smagu matyti, kaip auga jų atžalos, vaikai taip pat galės dalyvauti kūrybos procese, pavyzdžiui, šeimai atostogaujant. Jūsų mažoji teniso žvaigždė galės nufilmuoti visas pamokas, kad paskui galėtų jas pakartoti. 8 mm videokamera labai lengva, ja patogu naudotis. Filmuoti galima pradėti bet kada. Sustoti nenorėsite. O kuo daugiau filmuosite, tuo geresni bus rezultatai.

Kai kalbama apie įprastą fotovaizdą, patogu naudoti JPEG, jau seniau ištobulintą dirbti su fotografijomis ir kitais spalvotais bitmap. JPEG (Joint Photographic Experts Group) egzistuoja keli variantai, tačiau eiliniam vartotojui tai nėra svarbu. Daug svarbiau tai, kad JPEG rinkiniai mažesni nei kitų grafinių formatų, įdiegiant prarandama sąlyginai mažai informacijos, o kompresijos, taigi ir informacijos praradimo lygį galima reguliuoti. Naujiena JPEG2000 naudoja kitokį kompresijos principą ir pasidaro įmanoma daug pilnesnė pirminių duomenų rekonstrukcija. Išsamią informaciją apie JPEG (ir daugelį kitų) galite rasti adresu www.w3c.org (apie patį JPEG www.jpeg.org/public/jpeghomepage.htm). Interneto fotografijoms galima naudoti ir kitus daugiau ar mažiau tinkamus formatus, pavyzdžiui, GIF, bet JPEG naudojamas dažniausiai. Gerą įvairių formatų palyginimą rasite, pavyzdžiui, adresu www.designer.com/focus/articles/web.

Senosios fotografijos ir atvirukai dulka sudėti stalčiuose, o senųjų siaurajuosčių begarsių filmų taip pat niekas nebenori žiūrėti. Nesuskaičiuojamų televizijos programų, besisukančių ratu lyg laikrodžio rodyklės, bei superfilmų su stereogarsu amžiuje žiūrovų pojūčiai turi būti dirginami jau gerokai stipriau. Ir pirmiausia vaikus bei paauglius dar galima patraukti, jei dirbama naudojant tuos pačius triukus kaip kino ir televizijos produkcijos gamintojai. Lažinamės, jeigu ne taip! Rengdami savo pačių “šeimynines istorijas” tikriausiai randate labai nedaug filmuotos medžiagos. Kas anuo metu galėjo sau leisti įsigyti kino kamerą! Dažniausiai tik pageltusios nuotraukos pasakoja prosenelių ir jų meto istoriją. Tačiau kaip tik tuos užfiksuotus momentus reikia sumaniai perkelti “į sceną”. Reikia su vaizdo kamera prieiti visai arti ir atrinkti tinkamiausius paveikslų fragmentus. Mums artimų žmonių atvaizdus galima pateikti atskirai vieną po kito.