| |

Kas yra perprodukcijos krizė arba kolonijinis mokestis?

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti. Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu. O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”. Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija.

| |

Stebuklingas spyris arba Krizės pasufleruotos galimybės

Krizė – rimtas iššūkis visuomenės socialiniam atsparumui. Išgyvens stipriausieji. Stipriausieji reiškia – greičiausi, lanksčiausi, pasiruošę permainoms. Jeigu ekonomikos klestėjimo metu žmonių nenoras keistis, mokytis nėra gyvybiškai svarbus ir galima plaukti pasroviui, tai sunkmečiu lieka ne toks ir didelis pasirinkimas – arba „sveikti”, arba „mirti”. Krizė – tai dideli pokyčiai ir įžvelgti juose naujas galimybes įmanoma, tik jeigu esi pasiruošęs permainoms. Pasiruošęs persikvalifikuoti, mokytis, pakeisti socialinę poziciją, persikelti į kitą vietovę ar įgyti naujų įgūdžių. Žinoma, dauguma žmonių nelinkę nei keistis, nei rizikuoti. Ir nors žmonės gali priimti pokyčius, susitaikyti, tačiau nepasiruošę dėl jų dirbti ir dėti pastangų. O be pastangų galimybės neatsiveria. Evoliucijos dėsnis – kol aplinka tinkama, nėra poreikio mobilizuotis, tobulintis, diegti naujoves. Bet griaustinis sugriaudėjo ir aplinka padalijo stebuklingus spyrius, įgalinančius liaudį pagaliau imtis pokyčių ir pasirūpinti savimi. Metus laiko galima šiaip ne taip išlaukti, sumažinti vartojimą, optimizuoti išlaidas, taupyti, tačiau kai kurių šaltinių prognozuojamus tris metus tokiais būdais neprasisuksi. Tikėdami greita sunkmečio pabaiga galime neatsisakyti svarbių gyvenimo planų – vaiko gimimo, buto pirkimo, verslo kūrimo ir pan., bet ilgiau užsitęsusi krizė pakoreguos daugelio žmonių gyvenimo nuostatas iš esmės ir vien taktinių sprendimų neužteks.

Amerikos imperijos kolapsas
| |

Amerikos imperijos kolapsas

Dėl kasdieną tūkstančiais prarandamų darbo vietų mūsų ekonominė krizė neišvengiamai peraugs į politinę. Prancūziją, Turkiją, Graikiją, Ukrainą, Rusiją, Latviją, Lietuvą, Bulgariją ir Islandiją sukrėtę gatvės protestai, streikai ir maištai neišvengiamai įtakos ir mus. Tai tik laiko klausimas. Ir nereikės ilgai laukti. Prastėjant reikalams, Jungtinės Amerikos Valstijos pasiners į ilgą socialinio nestabilumo laikotarpį. Per visą Amerikos istoriją dar negrėsė toks pavojus mūsų demokratijai, ir niekada dar nebuvo tokia reali totalitarizmo tikimybė. Išsikvėpė mūsų gyvenimo būdas. Mūsų imperija griūva. Tos gerovės, kurioje gyvename mes, mūsų vaikai daugiau niekada nepatirs. Skurdas ir neviltis kaip tvanas užtvindys viską aplinkui. Tai liūdna ateitis. Ir prezidentas Obama nieko negalės pakeisti. Žvilgtelkite į niūrią statistiką. Tarptautinės darbo organizacijos paskaičiavimu, beveik 50 milijonų žmonių praras darbą. Jungtinėse Amerikos Valstijose 3,6 milijono žmonių jau prarado darbą. Tarptautinis Valiutos Fondas prognozuoja:. 2009 metais globali ekonomika paaugs tik 0,5 proc., po Antrojo pasaulinio karo tai pats blogiausias rodiklis. JAV jau bankrutavo 2,3 milijonai namų ūkių. Šiais metais šis skaičius bus dar didesnis. 2008 metais sužlugo beveik 20 tūkstančių bankų. Nuogąstaujama, kad šiais metais JAV bus uždaryta 62 tūkstančiai įmonių. Nedarbas, pridėjus nusivylusius rasti darbą ir užimtus iš dalies, artėja prie 14 proc. ribos.

Pagalvokime, kas įvyks, jeigu JAV prasidės hiperinfliacija ir kodėl jos JAV bandys išvengti
| |

Pagalvokime, kas įvyks, jeigu JAV prasidės hiperinfliacija ir kodėl jos JAV bandys išvengti

Kodėl JAV galima hiperinfliacija, mes jau rašėme ne kartą. Dabar pabandykime paneigti patys save – pagalvokime, kas įvyks, jeigu JAV prasidės hiperinfliacija ir kodėl jos JAV bandys išvengti. Ekonominė šalių padėtis čia neturi reikšmės. Iš dalies todėl, kad kaip elgsis ar galėtų elgtis valiutos per JAV hiperį, pagrindinį vaidmenį vaidina jų integracija su valstijomis. Aiškinu euro pavyzdžiu. Faktas, kad antroje 2010 – pirmoje 2011 metų pusėje JAV įvyks hiperinfliacija. Techniškai šitas procesas greičiausiai atrodys kaip fizinių ir finansinių aktyvų monetizavimas. T.y. FRS pinigus skirs specialiu tarifu per 4- 5 įgaliotus bankus visuotiniam finansinių aktyvų ir nekilnojamojo turto išpirkimui. Kas gi atsitiks su tokiais finansiniais aktyvais, kaip obligacijos, kreditai ir t.t.? Jų vertė doleriais liks nepakitusi, bet dėl veržlios dolerio devalvacijos jų vertė kitomis valiutomis kris. O dabar pagalvokime, kaip tai atsilieps ES. Žymią euro zonos institutų finansinių aktyvų dalį sudaro Amerikos finansiniai aktyvai. Tikslaus skaičiaus aš, aišku, nežinau, bet jį galima nuspėti. Viso finansinių aktyvų, kuriuos turėjo užsieniečiai, 2007 metų pabaigoje buvo 16,049 mlrd. $ ( 1 ). Iš jų 10,518 mlrd. $, t.y. 2/3, sudarė kreditai, depozitai, obligacijos ir kiti vertybiniai popieriai su fiksuotu nominalu, o taip pat debitiniai įsiskolinimai.

| |

Krizę įveiks tik tenisas

Iš pradžių maniau, kad naujoji Vilniaus valdžia su krikščioniu statybininku Navicku priešaky niekuo nesiskiria nuo buvusiosios Imbraso lementauskiukų tvarkelės. Atrodė, kad naujieji, kaip ir senieji, piršto negali pajudinti ir tik liežuviu mala apie tai, kad kovos su Vilniaus rubikonizacija. Jau buvau patikėjęs, kad naujosios savivaldybės viršūnėlės visą kadenciją tik ir suks galvas, kaip čia tuos gėjus dar labiau išerzinti, kad ne tik Briuselyje, bet pačiame Niujorke sklistų garsas apie naujųjų lietuvių ir vilniečių būdą ir jų neiškrypusius papročius. Tenka pripažinti – klydau. Naujoji koalicija iš peties paplušėjo vilniečių labui ir gerokai paankstino pavasario pradžią, todėl šiemet šildymo sezonas baigsis tuzinu dienų anksčiau nei pernai, o kiekvienas miestelėnas sutaupys vieną kitą šimtinę. Drebėkit šilumos tinklų ir dujų monopolininkai – bene įsivažiuos dabartinė koalicija, saulė plieks ir kaitins kiaurus metus. Snigs ir pašals tik dėl gražumo, porą savaičių Kalėdų proga. Teisingas žingsnis. Klimatą pakeisti paprasčiau ir lengviau, negu sutramdyti monopolininkus. Ko gera, lengviau mums būtų įkinkyti ir praktiškai panaudoti žaibų energiją, negu su “Leo”-investuotoju pasistatyti atominę elektrinę. Įstatymais ir ketinimų protokolais nieko nepakeisi – vos atsiranda kokia piliečiams naudinga įstatymų pataisa, tuoj saugikliai Seime ir prezidentūroje ją nusodina. Už tai ankstyvo pavasario ar griaustinio neatšauksi jokiais balsavimais, veto ar sabotažais.

Kaip sunkmečiu įveikti psichologinę krizę?
| |

Kaip sunkmečiu įveikti psichologinę krizę?

Vargas vargelis – taip savo gyvenimą pastaruoju metu apibūdina nemažai mūsų šalies gyventojų. Valdžios atstovai įspėja, kad atsitiesti sugebėsime nebent po pusantrų metų. Psichologai pataria nepulti į neviltį, esą turime progą išbandyti save. Ekonominė krizė ir taupymo vajus labiausiai smogė pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Būsto paskolas paėmę gyventojai, mažus vaikus auginančios šeimos, darbo netekę žmonės, pensininkai jaučiasi psichiškai palūžę ir nebesugebantys gyventi oriai. Dar neseniai jie džiaugėsi visaverčiu gyvenimu: turėjo neblogai apmokamus darbus, savaitgaliais galėjo sau leisti papietauti mieste, nusipirkti madingą drabužį, nueiti į teatrą ar koncertą. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys ramina, kad valdžia nuolat dirba paprastų žmonių labui ir gal jau po pusantrų metų sulauksime geresnių laikų. Prieš kelis mėnesius viename Panevėžio rajono miestelyje gyvenanti Julijos ir Vytauto šeima jautėsi kuo puikiausiai. “Didžiavausi, kad abu su vyru turime paklausias specialybes, neblogai uždirbame, į mokslus išleidome dukrą. Nė už ką nebūčiau patikėjusi, kad nepraeis net pusmetis ir mūsų šeima atsidurs ties praraja”, – LŽ guodėsi Julija. Penkiasdešimtmetė moteris dirba viename didžiausių vaistinių tinklų. “Uždirbu nemažai, nors dėl krizės mano atlyginimas sumažėjo 500 litų. Pažįstu nemažai šeimų, kur abu sutuoktiniai neuždirba tiek, kiek aš viena”, – pasakojo ji. Krizės šmėkla atnešė nemažai sąmyšio į Julijos šeimą.

| |

Ar turėtum investuoti per Finansinę Krizę?

Pastaruoju metu žiniasklaida pilna pranešimų apie krentančias akcijų kainas, atleidžiamus darbuotojus, mažėjantį įmonių pelną, bei jų bankrotus. Atrodo, kad viskas tik blogėja ir pasaulis ritasi į nebūtį. Taigi ar verta tokiu metu investuoti? Taip, manau, kad dabar puikus metas investuoti ir štai kodėl: Klasikinėje knygoje apie investavimą “Stocks for the Long Run” Jeremy Siegel’as parodo, kad akcijų rinkos labai stabiliai grįžta į savo vėžias po įvairių nuosmūkių. Taip įvyko po dviejų pasaulinių karų, didžiosios depresijos, juodojo pirmadienio, teroristinių atakų, bei kitų krizių. Ši pasaulinė finansų krizė neturėtų būti išimtis, akcijų kainos ims vėl kilti. Taigi kodėl jų nenusipirkus dabar, kada jų kainos yra žemos? Garsusis investuotojas, milijardierius Warren’as Buffet’as yra pasakęs: sėkmingas investuotojas turi būti godus, kai kiti bijo ir bijoti kai visi kiti yra godūs (the successful investor should be ‘greedy when others are fearful and fearful when others are greedy ) Tai nereiškia, kad turėtumėte pirkti pirmas pasitaikiusias akcijas vien dėl to, kad šiuo metu jų kaina yra kritusi. Nemažai įmonių tikrai gali bankrutuoti per krizę, tačiau pasaulyje yra daugybė įmonių su puikiais augimo, pelno gavimo rodikliais, laiko patikrinta valdyba, pasižyminčių inovatyvumu, gaminančios/teikiančios puikias prekes/paslaugas. Tokioms įmonėms bankrotas negresia, o jų akcijų kaina šiuo metu yra smarkiai kritusi, dėl bendro pasaulinių rinkų nuosmukio.

| |

Įveikiant krizę pagal Keynesą

Praėjus daugiau kaip šešiasdešimt metų nuo vieno iš žymiausių XX amžiaus ekonomistų Dž. M. Keyneso (John Maynard Keynes, 1883-1946) mirties, jo išdėstyti ekonomikos principai susilaukia vis didesnio atgarsio šiandieninėje vyriausybių ekonomikos politikoje. Tiek JAV prezidento Obamos pasiūlytas ekonomikos stimuliacijos paketas, numatantis beprecedentes investicijas į šalies infrastruktūrą, tiek pasigirdę siūlymai kurti naują Bretton Voods sistemą, bei vis garsiau girdimi reikalavimai vyriausybėms imtis aktyvesnio vaidmens ekonomikoje, tai tik dalis priemonių, tiesiogiai susijusių su Keyneso pasiūlymais, siekiant įveikti ekonominius nuosmukius. Keyneso ekonominės teorijos prielaidos susiformavo pasauliui išgyvenant Didžiosios depresijos laikus, tad sąlyčio taškų su šiandienos situacija yra daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šiandieninė pasaulinė krizė, be akivaizdžių skirtumų, turi neabejotinų panašumų su XX amžiaus Didžiąja depresija – žlungantis pasitikėjimas finansinėmis institucijomis, sparčiai didėjantis nedarbas, socialinės įtampos ir kt. Iki pat Didžiosios depresijos laikų ortodoksine ekonomikos srove buvo laikoma klasikinė ekonomikos teorija, besiremianti laissez-faire principu. Būtent dabar, laissez-faire doktrinotos laikymasis įvardijamas, kaip vienas iš veiksnių, nulėmusių naujausią finansinę krizę.

| |

G20 sutarė kovai su krize skirti trilijoną JAV dolerių

Didžiausių pasaulio ekonomikų lyderiai sutarė dėl pasaulinės krizės problemų sprendimo priemonių, kurių vertė siekia 1 trilijoną JAV dolerių. Pranešama, jog papildomi 750 mlrd. bus skirti krizės apimtoms šalims padedančiam Tarptautiniam valiutos fondui (TVF). Taip pat sutarta imtis sankcijų prieš užslėptus mažus mokesčius ir griežtesnį pasaulinį finansų reguliavimą. Maždaug 250 mlrd. JAV dolerių sutarta skirti pasaulinės prekybos skatinimui. Didžiojo dvidešimtuko vardu Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas paskelbė, jog pasaulio lyderiai sutarė griežčiau kontroliuoti bankininkų užmokesčius ir premijas, be to, nuspręsta įkurti nauja Finansų stabilumo valdybą, dirbsiančią drauge su TVF ir padėsiančią užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą ir garantuosiančią, kad apie blogėjančią finansų sistemos padėtį būtų įspėjama iš anksto. G20 lyderiai taip pat sutarė griežčiau reguliuoti apsaugos fondus ir kreditų reitingavimo agentūras, skurdžiausioms šalims suteikti papildomą 100 mlrd. JAV dolerių pagalbą. Taip pat sutarta dėl bendrų veiksmų, bankams atsikratant blogų paskolų. „Tai diena, kai pasaulis susivienijo kovoje su globalia recesija. Ne tik žodžiais, bet ir globalaus atsigavimo ir reformų planu, turinčiu aiškų įgyvendinimo planą”, – teigė G. Brownas. Anot jo, greitai ekonominės situacijos pataisyti negalima, tačiau šalių lyderiai įsipareigojo daryti viską, kas bus būtina.

Krizę įveiksime visuotiniu bezdalų mokesčiu
| |

Krizę įveiksime visuotiniu bezdalų mokesčiu

Gyvename kaip pasakoje. Nes tik pasakose blogieji jų veikėjai, paprastai karaliai arba princai, įveda lietaus, oro, barzdos, mirties ir dar kokius nors pačius absurdiškiausius mokesčius. O kuo mes geresni, kad turėtume jų nemokėti? Todėl ir esami gąsdinami naujais lietaus, oro taršos ir barzdos mokesčiais, kuriuos įvedus visi gyventume kaip pasakoje. Pirmasis mokestis visiems aiškus ir suprantamas. Jei lyja – privalai susimokėti, nes vandenį reikia surinkti ir kažkur išpumpuoti. Jei sausra – mokestis mažesnis, bet vis tiek jį reikės mokėti, nes siurbliai toliau dirbs, o juos prižiūrintieji taip pat valgyti nori. Su oro taršos mokesčiai truputį painiau. Tačiau jei išsiaiškintume, kas yra didžiausi oro teršėjai, tai ir tokių klausimų nebekiltų. Mano manymu, labiausiai aplinką teršiame mes patys. Ne plastiku, ne buteliais ir ne senomis padangomis, o bezdalais. Prisiminkime, kiek metano į atmosferą paleidome po sočios Kūčių vakarienės? Mišrainės su pupelėmis, rauginti kopūstai, marinuoti grybai – tai vis neišsenkančios metano kasyklos. O juk šias dujas sėkmingai galėjome panaudoti elektrinėms kūrenti ir visiems mums šilumą gaminti. Perspjautume, atsiprašau, perperstume patį „Gazpromą”. Bėda tik, kad metaną į atmosferą išleidžiame be jokios naudos šalies ekonomikai. Todėl ir būsime priversti arba šį virškinimo metu atsirandantį produktą surinkti ir nešti į artimiausią dujų supirkimo punktą, arba mokėti mokesčius už oro taršą. Barzdos mokestis taip pat labai reikalingas.