| |

Tu baikeris ar motociklistas?

O gal skrambleris ar motogangas ? Kas sugalvoja apibudinimą tam tikram stiliui ar gyvenimo būdui? Manyčiau tai gimsta gatvėje, tam tikroje terpėje. Apibūdinti tą terpę yra sunku. Kiekvienam žemyne, netgi šalyje, yra skirtingi pavadinimai, dažnai kylantys iš vietinio slengo. Tada versti pažodžiui neverta, išeis nesuprantama sąvoka. Lengviau kai žodis sudurtinis, iš kelių žodžiu. Todėl, remiantis įvairiais šaltiniais, pabandysim nušviesti, kaip suprasti dažniausiai girdimus pavadinimus. Dažniausiai kyla nesusipratimai dėl žodžio `baikeris` ir `motociklistas` naudojimo. Baikeriu vadinti kiekvieną, važiuojanti motociklu, butu neteisinga, nes šis žodis daugiau apibudina gyvenimo būdą. O motociklistai – tai žmonės, tiesiog mėgstantys važinėti motociklu. Baikeris, (biker) šis žodis kilęs iš `motorbike`, kas pažodžiui reiškia – motorinis dviratis, bet kalbant gatvėje, prasmę turi visai kitą. Amerikoje baikeris reiškia tą pati ką ir Lietuvoje, pakankamai specifinė publika. Dažniausiai tai odinė apranga, blizgantis `baikas`(motociklas, nors tiesiogiai verčiasi kaip dviratis.) kietas įvaizdis, pastovus alaus vartojimas (dažnai dideliais kiekiais), visiškas šalmų ignoravimas. Daugumos baikerių svajonė -`Harley Davidson` motociklas. Amerikoje, ir ne tik joje, tai kultinis aparatas. Šių žmonių šūkis: Ride to live, live to ride. (važiuok kad gyventum, gyvenk kad važiuotum). Todėl baikas ir atributika yra pagrindinis dalykas, siekiamas bet kokia kaina.

| |

Laisvi žmonės – baikeriai

Pagrindinis baikerių išvaizdos akcentas – oda. Baikeriai mėgsta odines kelnes, odines striukes. Oda nešiojama ne vien dėl grožio. Ji labai gerai apsaugo avarijos atveju. Taip pat ji yra gera apsauga nuo vėjo – važiuojant tikrai nekaršta. Yra specialių odinių apsaugų, dedamų ant kojų, rankų liemens. Mėgstantys važinėti ypač greitais motociklais, vadinamomis „britvomis“, naudoja ypač geras apsaugas – gali kristi bet kaip, vis tiek nesusižalosi. Tai jau vadinamosios „titaninės“ apsaugos. Tiesa, baikeriai mėgsta ir džinsus. Tačiau jie visiškai ne puošeivos. Tikras baikeris džinsus mūvi tol, kol jie laikosi ant kojų. Nauji perkami tik tada, kai senieji visiškai nuplyšta. Svarbus baikerių įvaizdžio elementas – sidabriniai aksesuarai – žiedai, grandinės, medalionai. Yra net specialios parduotuvės, kuriose galima nusipirkti rūbų ir specialių baikeriškų papuošalų su jų mėgstama simbolika. Tačiau, kaip pastebi patys baikeriai, paskutiniuoju metu pastebimas reiškinys – baikeriais save vadinantys turtingi motociklininkai mėgsta auksą. Svarbi baikerių įvaizdžio detalė – akiniai nuo saulės. Ir tai tikrai ne dėl grožio. Ir ne dėl saulės. Nuo akinių priklauso važiavimo malonumas. Jie apsaugo akis nuo dulkių ir vėjo. Dažnas baikeris puošiasi juodais marškinėliais su mėgstamos muzikos grupės ženklais. Šukuosena – kokia patinka. Yra baikerių ir ilgais, ir trumpais plaukais. Didžiausia baikerių vertybė – laisvė. Baikeriui nėra jokių įstatymų.

| |

“Baikeris – žmogus, kuris laisvalaikį praleidžia su motociklu”

Dar prieš dešimtmetį visus gerokai stebino odiniai rūbais apsirengę, pašėlusiu greičiu lekiantys motociklininkai. Dabar jų žymiai daugiau, vieni juos vadina pamišėliais, kiti žavisi. Tai baikeriai, kurių gyvenimo kredo – lėkti pašėlusiu greičiu motociklu. “West coast” baikerių klubo prezidentas Artūras Selenis pasakojo, kad motociklų fanatikai atsirado JAV. Amerikiečiai, grįžę po Vietnamo karo, pradėjo tobulinti motociklus, burtis į grupes. Vėliau šis judėjimas pradėjo plisti ir Europos šalyse. Pasak A. Selenio, “baikerizmas” – tai hobis, o ne pragyvenimo šaltinis. Priešingai, į šį pomėgį investuojamos nemažos lėšos, nes vien motociklas kainuoja per 20 tūkstančių dolerių, o kur dar apranga bei kiti atributai. “Tikras baikeris nevažinėja nuo baro iki baro išgerti alaus, – teigia prezidentas. – Mes dalyvaujame įvairiuose suvažiavimuose: lankėmės Suomijoje, Belgijoje, Graikijoje.” Tikrųjų narių šiame klube – 13, kandidatų – per 40. Norinčiųjų tapti privilegijuotais baikeriais daug, tačiau ne visi sugeba įvykdyti keliamus reikalavimus, kurių “West coast” prezidentas nepaskelbė, nes, pasak jo, tai – konfidencialus dalykas. “Žinau Klaipėdos klubą, kuriame norint tapti nariu, reikia nuogam pervažiuoti visą miestą”. Vienas didžiausių klubų – “Harley Davidson” – įsikūrė Čekijoje ir gyvuoja jau 70 metų. Lietuvoje jis buvo įkurtas 2000 metais ir šiemet taps “Harley Davidson” Europos asociacijos nariu.

| |

Baikeris – kas tai?

Baikeris – gerietis. Blogas baikeris – retas reiškinys ir dažniausiai sutinkamas amerikiečių filmuose. Gero baikerio sveika fizionomijos spalva ir geras motociklas. Blogas baikeris taip pat turi gerą motociklą ir vešlią veido augmeniją. Jeigu pas baikerį didelis pilvas, tai jis rūpinasi drėgmės palaikymu savo kūne ir tam reguliariai vartoja alų, o jei baikeris liesas ir jį apspitę trys gražuolės – tai Miki Rurkas. Visi gamtos bei kiti dėsniai paneigia galimybę aptikti baikerį be motociklo (suprask – baikeris be pirdos – ne baikeris). Gerai ir gausiai ištatuiruotas baikeris gali atnešti nemenką pelną Tatu prezentacinių renginių metu. Dažniausiai skiriami du baikerių tipai: rytiniai ir naktiniai. Naktiniai baikeriai paprastai būna sukalbami, linksmi ir mielai sutinka išgerti. Rytiniai baikeriai – pikti ir užtinę . Tai tie patys naktiniai baikeriai, grįžtantys namo. Baikerio namas – tai didelis garažas ant daugiaaukščio stogo, į kurį jis atvažiuoja savo motociklu. Bet tai netiesa. Remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti, kad baikeris vidutiniškai per metus sudaužo 2 motociklus, 17,5 snukių, 3 merginų širdis ir 786 butelius nuo alaus (alaus, manau, išgeria žymiau daugiau, bent jau LT baikeriai. vertėjo pastaba.). Sumanus baikeris gali jūsų konkurento kapitalą paleisti vėjais ištaškydamas jo kaboką per 2 valandas ir 18 minučių. Du baikeriai ištuštins ir paleis šipuliais didelį restoraną per 3 valandas ir 33 minutes.

| |

Banglai

Banglai – jaunuoliai apdribusiais drabužiais. štai kokią siaurą sąvoką mums duoda Lietuvių kalbos ir kultūros mokytojų sąjunga. Šiuo apibrėžimu niekas nesibaigia. Žodis “banglas” atkeliavo iš anglų kalbos. Banglas ko gero, yra tik kalbos riktas. Ne paaugliams nešioti tai, kas angliškai vadinama bangle. Toliau visų žodžių nuo bek- iki birk- aiškinimas visai sumautas, vieni vadinami žargonybe, nors tai grynai lietuviškas, net baltiškas ir gal net indoeuropiečių prokalbės žodis, kiti vulgarizmu, o treti – niekaip. Banglų amžius yra įvairus ir dažniausiai svyruoja nuo 12 – 25. Taipa pat pasitaiko ir vyresnių. Išorinė išvaizda – dažniausiai apdribusiais drabužiais, viršijančiais normalų dydį kelis kartus. Kadangi banglų būna įvairių pakraipų taigi jie skirtingai ir rengiasi. Bet išskirtinis jų bruožas yra laisvi nesuvaržyti, kartais netvarkingi drabužiai. Banglo šukuosena būna laisvo stiliaus. Ilgi, netvarkingi plaukai. Čia taipogi priklauso nuo jų pakraipos. Jų pakraipų yra daugybe, štai keletas jų: “hip-hop”, “freestile”, “sk8er”, “graffiti”, “brake-dance”. Kiekvienas iš šių porušių yra skirtingos aprangos, kurie bus pateikti atskiruose šių pakraipų aprašymuose. Vidinė kultūra – banglai dažniausiai būna ramūs, nesikabinėjantys žmonės, būriuojantys savo mėgstamosiose vietose. Jų vidinės kultūros pagrindinis bruožas yra laisvas gyvenimas ir “neužsirakinimas” savo vienu ar kitu požiūriu į tam tikrus objektus ar įvykius. Banglai – žmonės sukalbami, dažniausiai tolerantiški, taikūs.

| |

Forsai (gezai)

Forsai (gezai)- sportinio stiliaus juonuoliai, paplitę didžioje dalyje lietuvos miestų. Pagrindiniai miestai Kaunas ir Panevėžys. Forsas(gezas) žodis atkeliavęs iš anglų kalbos ( force – jėga.). Amžius labai įvairus, svyruoja nuo 12-30 metų. Tai galima paminėti kaip sovietinio rėžimo padarinys. Kuomet Lietuva nebuvo nepriklausoma tada forsai, tuomet “marozai” būdavo pagrindinė vyraujanti subkultūra. Forsai (gezai) turi du pagrindinius porūšius: tai marozai ir grynieji forsai. Jų išskyrimas aprašytas atskiruose straipsniuose. Išorinė išvaizda – Forsai ir marozai rengiasi labai panašiai – tai dažniausiai būna sportinis stilius. Treningai – mujms visiems žinomų firmų. Ir sportiniai bateliai taipogi šių firmų ir pan. Šukuosenų nebūna, nes nėra iš ko jiems jas daryti. Plaukai trumpai kirpti, arba skusti. Forsą labai nesunku atskirti iš kitų subkultūrų. Išskirtinis bruožas – ėjimas per dvi gatvės plyteles išskėtus rankas, kad visi matytų koks jo “rėmas”, ir koks jis stiprus. Vidinė kultūra – Štai šiame kriterijuje forsai nusileidžia visoms subkultūroms, jų vidinė kultūra yra menka. Išsilavinimas labai retai kada yra didesnis negu profesinės mokyklos lygio. Universitete forsų būna bet retokai. Gėrio jie mažai “spinduliuoja”, labai slopina savo vidinę kultūra įvairiais keiksmais ir seilių spjaudymu aplink save. Viena iš pagrindinių forsų vidinės kultūros vertybių yra treniravimasis “kačelkėse”.

| |

Hipių judėjimas Lietuvoje. II dalis

Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika – tai buvo kitoks bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas tapo ne tik fenomenu, kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas, apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį – rokas tapo fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“ Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje – „Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė.

| |

Riedutininkų atgimimas

Pačiūžas pats laikas iškeisti į riedučius. Ledo arenas – į miesto aikštes ir parkus. 36-erių Audrius Šapola ragina nedelsti. „Su riedučiais – puikiausias laisvalaikis. Tiesa, Vilnius nedraugiškas riedutininkams: automobilių vairuotojams trūksta kultūros, o miesto vald-žiai – supratingumo“, – kalbėjo riedutininkų klubo „Ketvirtadienio nakties karštis“ prezidentas. Išbandęs riedučių trasas Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje, A.Šapola apgailestauja, kad Vilniuje nėra nė vienos modernios trasos, būtent dėl to sostinės gyventojai dar neatrado visų riedučių teikiamų malonumų. Riedučiai – puiki transporto priemonė. „Prancūzijoje su riedučiais patruliuoja policininkai. Austrijoje daugelis turistų negali atsidžiaugti – su riedučiais jie nepavargsta ir pamato gerokai daugiau“, – sakė užsieniečius stebėjęs vilnietis. Kokybiška trasa suteikia daugiau malonumo. „Geros trasos požymis: lygus, negrublėtas asfaltas. Todėl dviratininkų trasos riedutininkams ne visada tinka“, – aiškino A.Šapola. Riedutininkai neturėtų paisyti amžiaus. „Tai nėra tik paauglių pomėgis – Vilniaus gatvėmis su mūsų klubo nariais važinėja ir šešiasdešimtmečiai. Ant riedučių drąsiai gali stoti ir trejų metų vaikai“, – kalbėjo A.Šapola, treniruojantis ir savo atžalas. Neskubėkite pirkti batų su ratais, iš pradžių juos išsinuomokite. „Tik išbandę kelias riedučių rūšis suprasite, kokių jums reikia. Laisvalaikiui labiausiai tiks riedučiai didesniais ratais, tokiais lengvai įveiksite ilgas trasas.

| |

Hipių judėjimas Lietuvoje. I dalis

Hipių judėjimas sovietinėje Lietuvoje buvo didžiausias ir stipriausias jaunimo judėjimas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose kilęs (JAV, persiritęs per Didžiąją Britaniją, paskui ir per Vakarų Europą) hipių judėjimas neaplenkė ir Sovietų Sąjungos, kur tapo vienu iš masiškiausių ir ryškiausių jaunimo judėjimų. Hipiai tarsi „neįtilpo“ į „normalios“ visuomenės rėmus, atsiribojo nuo jos. Jie buvo maištaujantis avangardas: neigė komunistų propoguojamas vertybes, oficialias mąstymo, išvaizdos normas, nesiskaitė su įprastiniais visuomeninio gyvenimo, elgesio standartais. Hipiai žavėjosi tuo, kas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama (roko muzika, domėjimasis rytų religija ir filosofija, narkotikai, etc.). Jie padėjo pagrindus vėlesniems jaunimo judėjimams, su jais siejamas ir roko gimimas bei jo išpopuliarėjimas. Lietuvoje, kur vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, hipai tapo alternatyva ne tik jam, bet ir visai to meto jaunimo kultūrai. Lietuviškoje istoriografijoje šis savotiškos jaunimo „revoliucijos“ etapas iki šiol nebuvo tyrinėtas. Tiesa, jau po truputį pasirodo studijos, kurios daugiau ar mažiau liečia šį užmirštą istorijos tarpsnį, bet išsamių tyrimų, liečiančių tam tikros sovietmečio jaunimo dalies kultūrą, iki šiol nėra. Todėl literatūra, susijusi su šiame darbe nagrinėjama tema, nėra gausi ir išsami. Ir iš viso, apie jaunimo kultūrą ar judėjimus sovietinėje Lietuvoje beveik nėra rašyta.

| |

Kai mokėjome mylėti 2

Ko šiandien klausosi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai? Buvę ilgaplaukiai, pavargę nuo pragariško jaunystės eliksyro, nuo visų ZZ TOP brauškalų, Van Haleno saikingo metalinio erzelio, pasitenkina dažniausiai ramesniu bliuzu, kiti panyra į klasiką (kodėl nors kartą gyvenime nepasigėrėti Filadelfijos simfoniniu ar Jaša Heifecu?), prakaituoja džiazo koncertuose. Vienetai įsigilino į avangardą, parsidavė triukšmo estetikai. “True sailing is dead”, tikras buriavimas mirė, – dainavo Jimas Morrisonas. Ar dar gyvas tikras rokas? Pensininkų “The Rolling Stones” koncertuose stadionų publika šėlsta, kai kurios porelės net mylisi tarp gerbėjų skambant “Negyvoms gėlėms” ar “Laukiniams arkliams”. Ir senukai rolingai kol kas uždirba daugiau už visas Britney. Seni hipiai visai nebijo mirti, nes moka mylėti. Taip, po dešimtmečio jų nebebus. Kiek liko tų mūsų kartos nenupezusių atlikėjų? Kadaise, apsilankęs jankių krašte, užsukau į Naująjį Orleaną, mat ten gimė visa ši velniava. Niekuomet nemėgau diksilendo, bet kai Prancūzų kvartale, “Preservation Hall” daržinėje, už vieną dolerį pasiklausiau senukų negrų atliekamo dixie, supratau, kokia muzika yra linksmiausia pasaulyje. Tie seniai juodžiai, rodės, nuvirs iš tingulio, o pliekė taip užkrečiamai, kad visa “bakūžė”, kurioje, beje, pradėjo savo karjerą Armstrongas, šoko. Jei norite suprasti mūsų šaknis, vykite, kaip daugelyje dainų pasakoja rokmenai, bliuzmenai, džiazmenai, į Naująjį Orleaną, nebūtinai Mardi Gras festivalio dieną.