Kodėl taip griežtai? Nes esu įsitikinęs, kad tai viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos rykščių. Liberalizmas ir jo nuolatinis savojo „AŠ“…
Tapino sindromas yra ryškiausias požymis, kad šita valstybė eina peklon ir kad neįmanoma tikėtis jokių prošvaisčių. Ką turiu omeny? Pats…
Neapykanta – emocija arba jausmas, kai jaučiamas stiprus pasibjaurėjimas, pasišlykštėjimas, priešiškumas, antipatija, paprastai siejama su suvokiamu noru vengti, apriboti, pašalinti ar sunaikinti neapykantos objektą. Pasak evoliucinės psichologijos, neapykanta yra racionali reakcija į kitą žmogų, kurio interesai smarkiai kertasi su savais. Tai traktuojama kaip apsauginė reakcija: žmonės, kurių elgesys yra numanomai grėsmingas paties išlikimui, turi būti nekenčiami, o žmonės, kurie padidina išlikimo šansus, mėgstami arba mylimi, nes gebėjimas greitai atskirti draugus nuo priešų yra saugumo pagrindas. Iš anksto apsidraudžiu visų papiktintojų ir nedorėlių puolimams: straipsniu nesiekiu nieko kaltinti, suvedinėti sąskaitų ar banaliai viešintis. Esu piktas, tad pasistengsiu kalbėti švelniau, nei mėgsta tam tikrų tinklaraščių veikėjai, vedini “puikibės” ir “tuštibės”. Kiek galima leisti emocijoms temdyti protą? Neretai susimąstau, kodėl docentė Aušra Maldeikienė puolama, esą yra labai pikta (“Vėl ana rėkauja”, – pagalvojate, ar ne? Taip ir žinojau). Patikėkite, ji ne viena yra pikta. Samdomo darbo jėgai Airijoje atstovauja 12% imigrantų (2012 gruodžio mėn.). Iš jų – apie 20 000 lietuvių ir “tik” 120 000 lenkų. Tokią masę žmonių, neskaitant kitų tautybių atstovų, pagrįstai galime vadinti respublika respublikoje, darančia pastebimą įtaką ekonomikai. Tad didžiausią piktumą sukelia mąstymas principu “Man gerai, o po manęs – nors ir tvanas”. Deja, nemažai imigrantų (turiu omenyje lietuvius ir brolius lenkus) sapnuoja itin saldžius nuobodžius sapnus, tikėdamiesi, jog gyvenimas atsukant bendruomenei nugaras yra naudingas tai bendruomenei.
Senamiesty, geroj vietoj, sename name gyvena senutė. Daug vargo ir nelaimių patyrusi tremtinė. Virš jos buto apsigyveno jaunas verslus inteligentas, “prie pinigo”, todėl savo valdas norėtų praplėsti kaimynės “sąskaita”.Ne kartą jai siūlė nemenką pinigą, bet moteris nesileidžia į kalbas. Ką daryti? – mąsto senutės kaimynas. – Laukti, kol numirs? Kas žino, kada tai atsitiks, o jos buto man reikia dabar. Pabandysiu senę “išrūkyti” kaip lapę iš olos: naktimis triukšmausiu, “netyčia” apliesiu jos buto lubas ir sienas – pati išsinešdins neapsikentusi, pusvelčiui butą parduos. Istorija neišgalvota, ilga ir sudėtinga, aktuali iki šiol, kokių daug senamiesčiuose, vaizdingose paežerėse ir pamiškėse. Stipresnis, įtakingesnis, niekšiškesnis kaimynas elgiasi taip, kad sunku prie jo prikibti: triukšmauja “normos ribose”, aplieja “netyčia” (kam nepasitaiko!), papirkinėja pareigūnus, grasina. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis senutė? Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas švenčia dvidešimtmetį. 402-oje auditorijoje žymūs piolitikai, politologai, istorika, juristai skaito paskaitas ne tik šio instituto studentams. Nusprendžiau pasiklausyti istoriko Česlovo Laurinavičiaus paskaitos “Kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais”. Gal paskui galėsiu ką geresnio patarti stipresnio kaimyno nemalonėn patekusiai senutei. Juk kaimyninių tautų, valstybių santykiai dažnai lyginami su gatvės, namo, buto kaimynų santykiais.
Švedijos Tautinis Demokratinis jaunimas kreipėsi į Lietuvos žmones, įspėdamas apie pavojus, kylančius dėl homoseksualų paradų. „Mes norėtume paaiškinti, kad Birgitta Ohlsson nekalba visų Švedijos žmonių vardu. Birgitta priklauso nedidelei ekstremalių liberalų grupei, kuri kovoja dėl vis labiau ir labiau degeneravusios Europos. Deja, ši maža liberalų grupė Švedijoje turi labai daug galių. Savo nuopuolį jie nori išplatinti aplink po pasaulį. Ir tai – ne vien švediškas fenomenas. Visoje Europoje yra stiprių jėgų, norinčių sunaikinti Europą. Tačiau, kaip ir visoje Vakarų Europoje, Švedijoje tam yra priešinamasi. Mes nemanome, kad perversijų vieta yra gatvėse. Be to, mes remiame tradicines šeimas, kurios yra visuomenės pagrindas. „Europai, kuri mus nori supūdyti, – špygą, o vaikams – diržą!“ Tokiu šūkiu vakar Seimas atmetė siūlymą įstatymu uždrausti lietuviams mušti savo vaikus. Iki šiol galiojusiame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nebuvo aiškiai ir konkrečiai uždrausta auklėjant mušti vaikus. Pataisą, numatančią tokį draudimą, buvo pasiūliusi „tvarkietė“ Ona Valiukevičiūtė. Bet kokios fizinės bausmės vaikams uždraustos Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Islandijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Italijoje, Ukrainoje, Kipre, Izraelyje, Venesueloje, Čilėje, Naujojoje Zelandijoje. (P.S. Iš daugiau nei 200 valstybių). (“Lietuvos rytas”).
„Triukšmadariai turi psichologinių problemų”, – apie kaimynų nepaisančius žmones mano psichologas Gediminas Navaitis. Tuo metu kiti lrt.lt pašnekovai ramybėms drumstėjams siūlo ne seansą pas psichologą, bet savimonės ugdymą ar finansinių sankcijų taikymą. Anot Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės Reginos Sirusienės-Lamauskienės, kaimo sodybose triukšmauti linkusių svečių netrūksta. Todėl, pasak jos, sodybos šeimininkas su žmonėmis, kurie atvyksta, pasirašo sutartį. „Joje taip pat pažymima, nuo kada iki kada ir kelių decibelų muziką galima leisti. Jeigu svečiai atsiveža savo kilnojamąsias muzikos stotis ir nesilaiko susitarimo, lieka vienintelė išeitis: arba kviesti policiją, arba svečius prievarta išvaryti. Kai žmogus sumoka avansą ir su juo aptariamos visos sąlygos, tiki tuo, kad jis elgsis taip, kaip pažadėjo pasirašydamas, o jis taip nesielgia. Kas gali išspręsti šitą klausimą? Tik žmogaus sąžinė”, – svarstė R. Sirusienė-Lamauskienė. Kita išeitis, anot moters, – priimti tik svečius su rekomendacijomis. „Siūlau ir kitiems tą patį daryti. Nereikia jokių prievartinių priemonių – jeigu tave rekomendavo, vadinasi, esi padorus žmogus, susimokėsi, elgsiesi normaliai, esamo nesulaužysi, neištrypsi mano augalų ir neleisi muzikos visu garsu”, – aiškino R. Sirusienė- Lamauskienė. Anot jos, drausminant triukšmadarius reikia didinti jų savimonę. „Nuo to reikia pradėti, o ne nuo drausminančių priemonių: policijos ar sankcijų svečiams”, – priduria R. Sirusienė-Lamauskienė.
Daug kalbame apie globalizmą, o labiausiai aiškėja, kad yra maišatis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir mums – aiškiau nesidaro. Kitaip pasirodė paskaičius Viliaus Bražėno knygas. Viena – „Sąmokslas prieš žmoniją“, išleista Čikagoje 1975 metais, pakartota 1978 metais ir Lietuvoje LPKTS išleista 1997 metais, o kita – 2000-aisiais – „Nauja pasaulio santvarka – Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint“. Paskaitome ir ima rodytis kitoks pasaulio vaizdas. Anksčiau manėme, kad globalizacija ar globalizavimasis yra natūralus ir savaime vykstantis procesas. Sumažėjęs pasaulis, kurio visos dalys darosi labiau vienos nuo kitų priklausomos. Procesas, vykstantis dėl technologijų pažangos. Procesas, kuriame savaime ima vyrauti pažangiausieji. Ir technologijos, ir veržlumas, ir santvarka kuo tobuliausia, nes garantuoja žmonių ir tautų laisvę. Tokią žinojome esant Ameriką. Gal ir dabar ji tokia yra. Tokios tikimės. Negausioms tautoms yra iššūkis ir tas savaiminis procesas, joms labai reikia stengtis neatsilikti, kad su savo savastimi išliktų tame mažėjančiame pasaulyje. Labai stengtis išmokti to pasaulio taisykles ir net pačioms pasauliui diktuoti, jeigu yra gyvybingos, bet ta galimybe pasinaudoti reikia pastangų. Atsiliekančioms didėja galimybė asimiliuotis ir išnykti. Ne prievarta, o savo valia. Nenori gyventi, tai gali išnykti. Norinčioms gyventi net ir padedama, nes pasaulis, kuriame yra daug tautų, turtingesnis. Globalizuoja pažanga, įvairiopas veržlumas.
Iš kalėjimo šiomis dienomis paleidus žymųjį antiglobalistą prancūzą Žozė Bovę, tarptautinė žiniasklaida vėl atkreipė dėmesį į pasaulinės antiglobalistų organizacijos, kurios veikla kontroliuojama iš vieno centro, užkulisius. Paaiškėjo, kad būtent Ž.Bovė kartu su paslaptingu veikėju Markosu, kuris save vadina komendantu, vadovauja tarptautiniam antiglobalistų judėjimui. Ž.Bovė, kuris kalėjo už dar 1999 metais organizuotą statomo restorano “McDonald’s” nuniokojimą, šiomis dienomis paleistas iš Prancūzijos kalėjimo. Aktyvistas, kuris pagarsėjo savo kova su tarptautinėmis kompanijomis ir JAV prekybos politika, birželio 19 dieną pats atvyko į kalėjimą atlikti trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tačiau jo kalinimo laikas buvo sutrumpintas keturiomis savaitėmis – dviem už gerą elgesį ir dviem dėl nacionalinės amnestijos, kurią po rinkimų paskelbė prezidentas Žakas Širakas. Anksčiau Ž.Bovė buvo sulaikytas dvidešimčiai dienų, kurios buvo įskaičiuotos į bausmės atlikimo laiką. 1999 metais Ž.Bovė pagarsėjo Prancūzijoje ir užsienyje, kai kartu su vienminčiais dideliais traktoriais nugriovė statomą “McDonalds” restoraną. Taip antiglobalistai protestavo prieš JAV įvestus tariamai drakoniškus prekybos tarifus prancūziškam ožkų pieno sūriui. Prancūzijos teisėsaugos žinybos kurį laiką delsė vykdyti Ž.Bovės laisvės atėmimo bausmę, būgštaudamos, kad jo įkalinimas sutrukdys prezidento ir parlamento rinkimams.
Mieli kaimynai iš apačios, labai naiviai tikiuosi, kad jūs kada nors per artimiausias dienas tyčia ar netyčia užklysite į mano tinklaraštį. Todėl palieku Jums žinutę čia, nes sutikti vis tiek nesutinku nei laiptinėje, nei praeidama, o šį bei tą Jums išaiškinti – reikėtų. Perskaičiusi Jūsų šiandienos susirašinėjimą su mano brangiausiuoju supratau, kad geriausia vieta gyventi Jums – vienkiemis. Kur miškas, pievos, kelias toli, o paukščiai neviršija nurodytos decibelų normos. Jūs vis tvirtinate, kad iš mūsų buto sklinda žemas dažnis, kuris Jums trukdo. O kaip jis gali trukdyti, jei žemo dažnio kolonėlė praktiškai neskleidžia jokio garso? Galbūt tiesiog neskiriate garso krypties ir buto, iš kurio į Jūsų butą sienomis atkeliauja šnaresys? Minėjote ir tai, kad girdite kaip vaikštome (tas vėlgi menkai tikėtina, nebet tais retais vakarais, kai į svečius užsuka garsiai vaikštančių draugų pora) arba girdite, kaip kalbamės (nors čia skundėtės vėlgi po anų draugų poros apsilankymo) ir tvirtinote, kad jei taip – imsitės garso matavimo ir, cituoju, “net vaikščioti negalėsime”. Taigi, mieli kaimynai iš apačios, Jūsų žiniai, garso matavimas Jums kainuos 50 litų. Ir taip kas kartą mokėsite Visuomenės sveikatos centrui, kurio specialistams atvykus į Jūsų butą gali ir nepavykti išgirsti to šnaresio, kurį girdite Jūs.
Kaimynų būna visokių. Aš prisimenu savo vaikystės auklytę lenkę – kaimynė buvo mūsų. Apsimetinėjome, kad mokome vieną kitą savos kalbos. Tiesa, aš lenkiškai pramokau, o ji lietuviškai – nebe. Užtat geruoju galiu minėti “ananasinius” obuolius didžiuliame jos sode, slėpynes ir kačių gaudynes ant šieno, piktą pilką seną šunį ir daugybę vištų, kurių kiaušinius man kartais leisdavo surinkti. Dar pamenu kitą kaimyną. Savo močiutės. Gyveno priešais jos butą. Tiek jis, tiek jo moteris gerdavo. Daug ir dažnai. Vėliau riedavosi, vienas kitą vaikydavo. Turėjo kvailą rudą šunį ir dvi siamo kates. Dievinau jas. Vis taikydavausi nutverti už uodegos, bet gi niekaip niekaip. Tik žybčiodavo mėlynomis akimis iš tolimiausio rūsio kampo. Tas kaimynas kartą girtas sumanė didelį reikalą atlikti vidury laiptinės. Pirmąsyk jam pavyko. Net atsirado, kas išvalė, nes viena moterėlė manė, kad jos šunelis čia taip negražiai. Antrąsyk močiutė mano patykojo ir, pamačiusi, kad šis jau kelnes maunasi, čiupo sunkų guminį batą ir per kuprą anam, per kuprą!.. O kitų senelių kaimynai buvo senyvi žmonės. Ateidavo dažnai kur pro šalį keliaudavo, pasilabindavo. Jei kiaulę skerdžia, skerstuvėmis vaišina. Seneliai savo ruožtu obuolių, kitokių gėrybių, pieno. Anie man įsiminė tik dėl to, kad pora buvo visai neseniai susituokusi. Ėjo senelis kažkur į talką, pamatė senutę ir suprato žmonės, kad reikia vestuves atšokti. Susituokė būdami beveik 70-ies. Gražu, ar ne? Atsikrausčiusi į Vilnių turėjau kitokius kaimynus.