Artimiausiu metu nebepriklausysime toms valstybėms, kurių gyventojai turi galimybę naudotis internetu, tačiau jų interesai nėra ginami. Netrukus Lietuva prisijungs prie šalių, bendrai kovojančių su nusikaltimais kibernetinėje erdvėje ir pasirašys prieš dvejus metus Budapešte priimtą Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų „Convention on Cybercrime“.

Prieš savaitę Vyriausybę kreipėsi į šalies vadovą, kad ambasadoriui prie Europos Tarybos Rokui Bernatoniui būtų suteikti visi tokiai sutarčiai pasirašyti reikalingi įgaliojimai.

Pasirašius tokią tarptautinę sutartį, reguliuojančią veiksmus, nukreiptus prieš kompiuterinių sistemų, tinklų bei duomenų slaptumą, vientisumą ir prieinamumą, Lietuva dar labiau priartės prie Europos Sąjungos šalyse veikiančios tvarkos. Įtikima, kad tada su tokiomis baudžiamosiomis veikomis kaip elektroniai nusikaltimai bus lengviau kovoti, susekti jų vykdytojus, atlikti išsamius tyrimus bei teisminius persekiojimus. Tokiu būdu Lietuva prisijungs prie kovos, nukreiptos prieš nusikaltėlius, siaučiančius kompiureių dėka.

Milžiniški nusikaltimų mastai

„Interpolo“ duomenimis, nuo 2001 m. internetas tapo sektoriumi, kur nusikalstamumas didėja nepavejamais tempais, o kibernusikaltėlių padaryti nuostoliai kasmet siekia milijardus dolerių. Ši tendencija tiesiogiai susijusi su milžiniškais tempais besivystančios kibernetinės erdvės augimu.

Europos Tarybos ekspertų teigimu, tik sukčiavimas internete su kreditinėmis kortelėmis kasmet nusikaltėliams atneša 400 milijardų dolerių pelną. Virusų padaryta žala – dar didesnė: jau prieš trejus metus visame pasaulyje besidauginantys kompiuteriniai kenkėjai privertė jų sunainikinimui išleisti 12 milijardų dolerių. Nuosavybės teisių pažeidimai kasmet vertinami 200-250 milijardų.

Kiek kainuoja hakerių atakos, paskaičiuoti sunkiau, nes šiuo atveju nepakanka įvertinti tiesioginių nuostolių, susijusių su, pavyzdžiui, įsilaužimu į svetainę ar komercinės informacijos vagyste. Būtina įvertinti ir kiekvienos firmos išlaidas, skirtas didelei kompiuterių žinovų komandos išlaikymui.

Ilgainiui paaiškėjo, kad baisiausia tai, jog nėra įstatymų, ginančių vartotojų teises ir apsaugančių juos nuo nusikaltimų virtualioje erdvėje. Tokiu būdu 2001-aisiais misitrų komitetas priėmė Europos konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų. Ši tarptautinė sutartis tapo pirmuoju bandymu teisiškai reglamentuoti veiksmus internete.

Prieštaringas dokumentas

Konvenciją pasirašė 32 valstybės (2002 m. duomenimis, tarp jų – 4 alstybės – ne Europos Tarybos narės: JAV, Kanada, Japonija, Pietų Afrikos respublika). Konvenciją ne kartą kritikavo Prancūzija ir Vokietija, nes šis dokumentas nedraudžia internete skleisti teroristinio, politinio ekstremistinio pobūdžio informacijos. Daugiausia diskusijų kyla dėl to, kad įgyvendinant Konvencijos nuostatas, neretai prieštaraujama žmogiškosioms teisėms ir laisvėms.

Kas yra elektroninis nusikaltimas?

Pirma, tai konfidencialumo, informacinių duomenų ir sistemų pažeidimas. Turima omeny tokio pobūdžio nusikaltimus, kaip neleistina prieiga ar duomenų vagystė etc. Antra, tai sukčiavimas ir falsifikavimas internete. Trečia, vaikiškos pornografijos kūrimas ir platinimas. Taip pat – intelektualinės nuosavybės (pavyzdžiui, „piratinės“ produkcijos platinimas) teisių pažeidimas, rasizmo propogavimas ir ksenofobija.

Jeigu 1995 metais globaliniame Tinkle buvo užregistruota 160 neofašistinių svetainių, tai po šešerių metų jų skaičius išaugo iki 2 500. Šiose svetainėse visi norintieji gali gauti ne tik atitinkamą literatūrą, bet ir simboliką, vaizdo įrašus ir garsajuostes. O, pavyzdžiui, vienos neofašistinės grupės svetainėje iš Šveicarijos galima peržiūrėti vadinamąjį „juodąjį sąrašą“, kuriame išvardinti asmenys, priešiškai nusiteikę „skustagalvių“ atžvilgiu.

Todėl juos sunaikinti būtina pirmoje eilėje…

Kontrolė: ir iš vidaus

Tačiau prisijungimas prie Konvencijos negali užtikrinti vartotojų saugumo ir kontrolės internete. Savaime suprantama, kad būtina priimti ir atitinkamus įstatymus, veiksiančius šalies viduje. Vargu, ar įmanoma apsieiti ir be tam tikrų taisyklių, kurios palengvintų ir virtualaus pasaulio tyrimus, ir užtikrintų teisinį problemų būdą. Pirmiausia – tiksliai atskirų teisėtus vartotojus nuo įsibrovėlių ir kenkėjų, programų kūrėjus nuo programos klaidų, komercinį šnipinėjimą nuo smalsaus paauglio įsibrovimo.

Konvencija siūlo kiekvienai iš ją pasirašiusių šalių pirmiausia pasirūpinti finansinės informacijos, duomenų bazių ir vadinamųjų „log-file“ (specialūs rinkmenys serveriuose, kuriuose talpinama tarnybinė informacija) apsauga.

Be abejo, didžiulis dėmesys skiriamas ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Jo esmė – kiberpolicijos, kurią sudarytų įvairių šalių atstovai, sukūrimas.

Ains, cvai – policai

Europos Sąjungą sukurti specialią agentūrą, kovojančią su beveidžiu priešininku – kibernetiniu nusikalstamumu, užsibrėžusi artimiausiu metu. Agentūros „BBC“ duomenimis, taip atsitiks tada, jeigu Europos parlamento biudžteo komitetas skirs pirmiesiems penkeriems agentūros veiklos metams 25 milijonus eurų.

Dar 10 mln. eurų gaus valstybės, netrukus turėsiančios prisijungti prie ES. Jos, kaip ir Lietuva, dalyvaus kiberpolicijos veikloje po įstojimo.

Kur ES įkurdins naują įstaigą, dar neaišku. Žinoma tik tai, kad kibernetinė policija pradės veikti nuo 2004 m. sausio mėn.

Oficialus naujosios struktūros pavadinimas – „Tinklo ir informacinio saugumo agentūra“. Arba paprasčiau – „kibernetinė policija“. Naujojoje agentūroje dirbs 30 aukštos kvalifikacijos specialistų. Manoma, kad ši agentūra netaps „Europolo“ padaliniu.

„Popierinis“ prisijungumas

Kaip reaguoja į greitą Lietuvos prisijungimą prie Konvencijos tie, prieš kuriuose ji ir nukreipta: hakeriai ir krekeriai?

Kai kurie iš jų, gyvenantys Klaipėdoje, mano, kad praeis dar daug laiko, kol su elektroniais nusikaltėliais bus rimtai kovojama. „Mūsų policija nesugeba pagauti mašinų ar butų vagių, ką bekalbėti apie virtualią erdvę? Man Lietuvos noras prisijungti prie Konvencijos panašus į norą besąlygiškai atitikti visas Europos taisykles, tačiau tik popieriuje,- sakė vienas vaikinas, norėjęs likti nežinomu. – Kita vertus, prisijungimas prie tokio pobūdžio tarptautinės sutarties vargu, ar padės išspręsti elektroninių nusikaltimų problemą iš esmės. Veikiausiai Konvencijos dėka sumažės savamokslių ar „mėgėjų“ gretos, tačiau stambių žuvų, tikrų profesionalų- o jų ne tik uostamiestyje, bet ir visoje Lietuvoje apstu – kontroliuoti nepavyks.“

Tai įdomu

Pirmasis kompiuterinis nusikaltimas įvykdytas Lietuvoje dar tarybiniais laikais: manipuliuojant kompiuteriniais duomenimis 1979 m. Vilniuje kompiuterinės technikos dėka įvykdytas pirmasis TSRS teritorijoje pinigų grobimas. Lietuvos vardas plačiai nuskambėjo ir 1992 metais, kai į Ignalinos atominės elektrinės I ir II bloko reaktorių ISS „Titan“ programinę įrangą buvo įvesti „nesankcionuoti parazitiniai programiniai moduliai“. Informacinė visuomenė Lietuvoje pradėta kurti 1991 m., kai buvo įsteigta informatikos ministerija.

Views All Time
Views All Time
3121
Views Today
Views Today
1
0 0