Psichologijos moksle plačiai paplitusi streso sąvoka nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 1931 m. kanadiečių mokslininko H. Selje paskelbta streso, kaip organizmo reakcijos į nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes, teorija nuolat tiriama ir plėtojama.Konkrečios priežastys, sukeliančios stresą, dažnai vadinamos stresoriais. Pastarieji gali būti tiek fiziologinio (skausmas, alkis, troškulys, didžiuliai fiziniai krūviai, labai aukšta ar žema temperatūra ir pan.), tiek psichologinio (pavojus, grėsmė, netektis, skriauda, didžiulis informacijos perteklius, milžiniškas psichinis krūvis ir pan.) pobūdžio. Organizmas, reaguodamas į stresorius, sutelkia turimus išteklius (beje, dėl to asmuo streso metu jaučia vidinę įtampą) ir siekia prisitaikyti prie pokyčių savo aplinkoje. Amerikiečių mokslininkai sudarė stresinių situacijų skalę; joje kasdienybės įvykiai išdėstyti pagal tai, kokio stiprumo įtampą sukelia konkretaus žmogaus gyvenime. Aukščiausiu balu (100) pažymėta artimo asmens mirtis, sutuoktinių skyrybos – 75 balais, sunki liga – 53, stambi skola – 31 balu. Įdomu tai, kad į šią skalę patenka tokie svarbūs gyvenimo įvykiai, kaip vestuvės (50 balų), vaiko gimimas (39 balai), paaukštinimas tarnyboje (27 balai), net atostogos (13 balų). Taigi tenka pripažinti, jog stresas – neatsiejama mūsų taip sparčiai besikeičiančio gyvenimo dalis.