Tonis Gedvila “žolės” pirmą kartą parūkė būdamas trylikos. Paskui išbandė ekstazi, LSD, amfetaminą, heroiną… Narkotikų karuselė sukosi apie šešerius metus, vaikinas ne tik “prakaifavo” visus vertingesnius daiktus, metė mokslus, bet ir susigadino sveikatą. Šiuo metu Vilniuje besigydančio devyniolikmečio gimtuosiuose Mažeikiuose laukia trys baudžiamosios bylos. Nuo žolės iki heroino “Sunkus” vaikas Tonis buvo nuo mažens: rūkyti išmoko pirmiau nei pradėjo eiti į mokyklą, vienuolikos išbandė alkoholį. “Turiu vyresnį pusbrolį, kurio nuolat prašydavau, kad kur nors eidamas mane vestųsi kartu. Mačiau, kaip jis su draugais išgeria, ir man pasidarė smalsu. Pirmą sykį prisigėriau iki žemės graibymo. “Ėjo” viskas – degtinė, vynas, alus”, – prisimena jis. Po poros metų vaikinui draugai pasiūlė “žolės” ir jis per daug nesispyriojo. Buvo girdėjęs, kad ji veikia geriau nei degtinė, bet pirmą kartą nieko ypatinga nejuto ir, žinoma, labai nusivylė. “Kiti nežinia iš ko juokėsi, o aš nežinojau, kas jiems. Draugai ramino – šį kartą “nesupratai kaifo”, kitą sykį bus geriau. Norėjau pajusti kas gi yra tas “kaifas” ir pabandžiau antrą, trečią kartą. Tada buvo linksma ir man.” Po “žolės” Tonis išmėgino ir stipresnius narkotikus: amfetaminą, ekstazi, heroiną, kanapes. Baimė, šiek tiek jį kamavusi iš pradžių, dingo. Jis buvo girdėjęs, kad ilgiau pavartojus atsiranda priklausomybė narkotikams, bet manė, tik tiems, kurie “badosi”. Heroiną vaikinas iš pradžių uostė tik savaitgaliais, prieš šokius, kai iš tėvų pramogoms gaudavo daugiau pinigų. Vėliau prireikdavo ir vidury savaitės, paskui – kas antrą dieną… Pradėjo vartoti kasdien, o paskui – ir po kelis kartus per dieną. Mokydamasis vienuoliktoje klasėje Tonis suprato, kad negali gyventi be narkotikų, tačiau nieko padaryti jau nebegalėjo. “Ryte prieš tėvus vaidindavau, kad einu į mokyklą, o kuprinėje vietoj knygų gulėjo folija, kortelės, veidrodis, vamzdeliai, vėliau – švirkštai – visa narkomano “aparatūra”. Išeidamas iš namų nukniaukdavau auksinę mamos grandinėlę ar kokį vertingesnį daiktą, kurį įmanoma parduoti ar “prakišti” už narkotikus. Galvoje nuo ryto sukdavosi viena mintis – kur gauti pinigų ir dozę”. Viskas baigėsi tuo, kad namuose liko tik vienas vertingas Tonio daiktas – kompiuteris, kuriuo mėgdavo dirbti ir kurį parduoti būtų buvę be galo sunku. Visa kuo apsirūpinęs jis grįždavo į namus. Tėvai jau būdavo darbe, sesuo – mokykloje. “Atrodydavo – tik blogumą nuimsiu ir eisiu į mokyklą, bet nenuėjęs į vieną pamoką neidavau ir į kitas, praleidęs dieną praleisdavau ir visą savaitę, vėliau trimestrą. Taip ir mečiau mokyklą”, – sako Tonis. Jo mama – buhalterė, tėvas, vairuotojas profesionalas, “mėgstantis išgerti”. Jaunesnioji sesuo šiemet baigs dvyliktą klasę. Ji nerūko ir negeria. Tėvai matė, kad sūnui kažkas yra. “Sakydavau, kad esu pavargęs, bloga nuotaika, susipykau su pana. Taip gerai jiems meluodavau, kad pats tuo patikėdavau”, – sako vaikinas. Ir priduria, kad net sužinojusi visą tiesą mama, nors ir labai išgyveno, nesmerkė, stengėsi padėti. “Perdozuoti nebijojau, mirti – taip pat” Nors narkotikai yra brangūs, iš pradžių sumos neatrodo didelės – trims keturiems pradedantiesiems užtenka 1 čeko (0,1 gramo) heroino. Tokia dozė kainuoja apie penkiasdešimt litų.”Pirmus metus pinigų užteko, bet vėliau pradėjau iš namų nešti vertingus daiktus. Jų kaina būdavo daug kartų mažesnė už tikrąją – 100 litų kainuojantį daiktą parduodavau daugiausia už 30 litų. Mažeikiuose narkomanų tinklas labai gerai veikė: reikėjo tik paskambinti pažįstamiems ir jie atvažiuodavo nupirkti. Mieliausiai imdavo buitinę techniką”. Narkotikų prekybos verslą Tonis išmano gana gerai, nes jame dalyvavo – pardavinėjo heroiną. Jį pirkdavo iš vadinamojo “dilerio”, kuris ne tik davė narkotikų, bet ir pasirūpino apsauga. Vaikiną viliojo tai, kad užsidirbs pinigų ir visada turės heroino. “Iš pradžių draugams didesnę dozę parduodavau truputį pigiau. Geriems pažįstamiems siūlydavau surasti penkis klientus – už tai gaudavo dozę nemokamai. Kai tapau pardavėjas, suvartodavau iki 1,5-2 gramų per dieną”- prisimena vaikinas. Perdozavęs jis buvo ne kartą, tačiau tai neišgąsdino. “Padauginus heroino atrodo, kad po truputį užmiegi. Paskui kvėpavimas retėja, kol visai sustoja, mėlynuoja lūpos, stoja širdis. Man taip buvo kelis kartus, bet kiti išgelbėjo. Dauguma narkomanų moka daryti dirbtinį kvėpavimą,” – pasakoja Tonis. Arčiausiai mirties Tonis buvo tada, kai išsiskyrė su panele, kuri paliko jį dėl to, kad vaikinas niekaip negalėjo atsisakyti narkotikų: iš nevilties jis specialiai perdozavo – suvartojo apie 9 čekus heroino. Po šio “eksperimento” draugai jį gaivino visą naktį. Svaiginosi ir per pamokas Vienuoliktoje klasėje nusprendęs, kad eiti į mokyklą nėra prasmės ir laiko (reikėjo “daryti pinigus”), Tonis mokyklą metė. Šį sykį – savo noru. Kelis kartus iš mokyklos jis buvo pašalintas už tai, kad neblaivus atėjo į mokyklos šokius, bet mama viską sutvarkydavo. Ilgiau mokytis buvo neįmanoma ir dėl to, jog narkotikų organizmas reikalaudavo ir per pamokas. “Mokykloje vartojau gana dažnai. Per pamoką paprašydavau išleisti į tualetą, ir ten per kelias minutes “apsiformindavau”. Keli mokytojai įtarė, bet, kai bandė kalbėtis, aš viską neigdavau ir vengdavau tokių pokalbių.” Jis žino, kad keletas buvusių bendraklasių taip pat bandė narkotikų, parūkydavo žolės, bet nuolatos nevartojo niekas. Kelintas kartas garantuotas? Mesti, ar bent jau kontroliuoti save, vaikinas bandė daugybę kartų, tačiau gydytis pradėjo tik tada, kai nebebuvo kitų išeičių. Pirmą kartą gydytoja detoksikacijai jam pasiūlė atsigulti į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę. Tuomet jis buvo nepilnametis, todėl pats iš ligoninės išeiti negalėjo. Šis bandymas buvo nesėkmingas – po savaitės, įtikinęs mamą, kad jau pasveiko, grįžo į Mažeikius, ir nuvažiavo tiesiai narkotikų. Antrą kartą toje pat ligoninėje jis patyrė tai, ką narkomanai vadina “lomke” (abstinencijos sindromą): ilgiau narkotikų negavęs organizmas pradėjo jų reikalauti. “Nemiegojau keturias paras, pylė karštis ir šaltis, valgyti negalėjau nieko. Blaškiausi po palatą, ieškodamas joje “penkto kampo”, skaudėjo visus sąnarius. Pagaliau gavau kelias dozes migdomųjų ir užmigau. Kai atsikėliau, buvo dar blogiau – prasidėjo paralyžius. Iš pradžių jis apėmė žandikaulius – visą laiką žiojausi, o susičiaupti negalėjau. Atrodė, kad lūpos tuoj plyš. Taip skaudėjo, kad klykiau, paskui susikimšau rankšluostį į burną, kad taip nesigirdėtų. Iš skausmo temo sąmonė, daužiau daiktus. Atlėkę sanitarai mane pririšo prie lovos, o gydytojas bandė duoti vaistų, bet liežuvis buvo suparalyžiuotas, negalėjau net seilių nuryti. Vieną tabletę girdė apie valandą. Pažįstamas net “pripumpuotas” nuskausminamųjų buvo nuo skausmo praradęs sąmonę, bandė pasikarti ligoninės tualete, bet laiku ištraukė”, – prisimena Tonis. Jis pažįsta žmonių, kurie nuo narkotikų mirė, apsvaigę užsimušė avarijose. Supratęs, kad Švėkšnoje gydytis negalės, birželio pradžioje jis atvažiavo į Vilniaus priklausomybės ligų centrą. Savaitę čia detoksikavosi, vėliau mėnesį dalyvavo “Minesotos programoje”. Nors narkotikų nevartojo, jautė, kad mėnesio nepakanka. “Jau keturis mėnesius gydausi reabilitacijos centre. Iš pradžių buvo labai sunku – ir fiziškai, ir dvasiškai, bet dabar aš bent jau pasitikiu savimi,” – tvirtina vaikinas. Apie ateitį Tonis galvoja dažnai. Po gydymosi jis norėtų likti Vilniuje, baigti vidurinę mokyklą, susirasti darbą. Jis svajoja apie naują gyvenimą, kuriame nėra narkotikų ir senų draugų, tiki, kad kažkada bus išrasti vaistai nuo hepatito C, kuriuo serga, ir kad už visus padarytus nusikaltimus gaus “lygtinai”.

Views All Time
Views All Time
1866
Views Today
Views Today
1
0 0