Įžymus Londono universiteto Psichiatrijos instituto Nacionalinio priklausomybės ligų centro žalingų įpročių tyrėjas, Modslio ligoninės vadovas profesorius Michaelas Gossopas sausio pabaigoje Vilniuje pristatė pasaulyje jau bestseleriu tapusią savo knygą „Gyvenimas su narkotikais“. Pusę dienos viešėjęs Lietuvos sostinėje, profesorius valandą skyrė ir „Ekstros“ žurnalistams, išdėstęs savo naujovišką ir netikėtą požiūrį į narkomanijos problemą.

– Atrodytų, fenomenalus reiškinys – keliasdešimt metų nuo narkotikų problemos mus sąlygiškai saugojo diktatūrinis režimas. Dabar šalyje nerimas, nei tėvai, nei valstybės pareigūnai nežino, kaip susidoroti su plintančia ir todėl bauginančia narkomanija.

– Panaši situacija buvo Ispanijoje po Francisco Franco valdymo. Kai šalyje keičiasi politinis režimas, visuomenės gyvenimo pasikeitimai – neišvengiami. Tokia situacija neabejotinai turėjo būti ir Lietuvoje. Tuomet keičiasi žmonių santykiai, kinta socialinė gradacija ir vertybių hierarchija. Ir tada, kalbant apie narkotikus, daroma įprasta klaida: laiku nepasirenkama aiški šios problemos politinė sprendimo strategija. Narkotikų problema tuomet ypač hiperbolizuojama.

– Galbūt ji mūsų sureikšminama, tačiau jau kelerius metus kvaišalai ir su jais susijusios problemos sėja paniką tarp tėvų. Ar įsivaizduojate, kaip jiems pasakyti (tai teigiate savo knygoje), kad privalome išmokti gyventi su narkotikais?

– Su visa atsakomybę galiu pasakyti, kad pats pavojingiausias narkotikas – tai cigaretės. Pagal bendrą pasaulio statistiką, nuo nikotino miršta daugiausia žmonių. Bet juk tabakas nieko negąsdina. Žiniasklaida nesivaiko skandalų – nuobodi tema. Visi žino, kad tai kenksminga, bet toliau rūko. O kriminalinių nusikaltimų daugiausia „privelia“ nuo alkoholio priklausomi žmonės.

Taigi panika dėl naujai plintančių narkotikų perdėta. Tik nereikėtų klaidingai suprasti, kad vieni narkotikai – mažiau ar daugiau saugūs. Tačiau bendrame kontekste – šie kvaišalai nėra tokie pavojingi, kaip žmonės įsivaizduoja.

– Šalia – daug rūkančių kolegų. Daugumos mūsų vakarėliai neįsivaizduojami be alkoholio. Tačiau heroinas toje aplinkoje atrodytų bauginamai.

– Todėl labai svarbu, kad visuomenė suvoktų, kas yra narkotikai, žinotų apie juos tiesą.

Pats narkotikas nesukelia socialinio ar psichologinio, net fizinio pablogėjimo, kuris taip dažnai jam priskiriamas. Tokio pablogėjimo priežasčių reikėtų ieškoti žmogaus psichologinėje charakteristikoje bei narkotikų vartojimo socialinėje aplinkoje. „Blogo narkomano“ tipas yra tvirtai įsišaknijęs ne tik narkomanų subkultūroje, bet ir visuomenėje. Dažnai patys narkomanai aistringiausiai tiki savo pačių visišku ir nepakeičiamu tarnavimu narkotikams.

Pagrindinis dalykas – ne tai, vartoja jis ar ne vartoja. O ar jis gali jų gauti. Narkotikų prieinamumas – tai labiausiai turi rūpėti valstybei. Jei yra pasiūla, bus ir paklausa. Ne atvirkščiai.

– Atrodo, ne taip paprasta pasiūlą mažinti. Galingosios valstybės išleidžia milijardus dolerių, kovodamos su ja.

– Yra daug žmonių, kurie narkomanijos problemas nori suimti į savo rankas – tai labai pelninga. Gydytojai teigia, kad tai jiems labiausiai rūpi – jie juk gydo narkomanus. Policininkai sako, kad jie tam skiria daugiausia pajamų, politikai, deklaruodami narkomanijos prevenciją, tikina taip pat labai tuo susirūpinę. Visi traukia į savo pusę. O čia būtinas tik kompleksinis požiūris į problemą.

Kaip gydytojas esu įsitikinęs, kad daugiausia dėmesio reikia skirti tiems žmonėms, kurie iš tikrųjų serga priklausomybe. Jiems reikia suteikti visapusišką pagalbą – ilgalaikį kokybišką gydymą. Narkotikų problemos tai, žinoma, neišsprendžia, bet padeda žmonėms, kurie su ja susidūrė, – tai svarbiausia. Nes būtent sergantieji pradeda veltis į kriminalinius nusikaltimus. Ir tada jūsų minėta panika neišvengiama. Ir tada nerimas šalyje neišvengiamas.

– Žiniasklaida – ji labiau kenkia ar padeda, kalbant apie narkomaniją?

– Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje – tai labai plačiai aptarinėjamas klausimas. Mano nuomone, žiniasklaida tik dezinformuoja žmones: gali mirti vienas iš 10 tūkstančių narkomanų – jau sensacija! Tai ypač pasakytina apie televizijos kanalus bei bulvarinius laikraščius: „siaubo istorijos“ – jų sritis. Labai svarbu, kad iš šios problemos žiniasklaida nesiektų pelno.

– Bet Lietuvoje visi populiariausi TV kanalai bei laikraščiai – komerciniai. O gal narkotikų baimė – jau tam tikra prevencija?

– Prevencijos išvis negali jokios būti. Kas apskritai yra prevencija? Daugelyje šalių buvo leidžiamos įvairios brošiūros, rodomi šiurpūs filmai apie narkotikų žalą. Tai visiškai neefektyvu. Ant kiekvieno cigarečių pakelio yra užrašas apie tabako kenksmingumą – ar rūkaliai jį perskaito? Ne. Nerūkantys – tuo labiau.

Prevencija dažnai vykdoma politiniais tikslais, nesiekiant efektyvumo. Jeigu jūsų Vyriausybė leidžia pinigus prevencijai ir tai dar deklaruoja, – jokio rezultato nebus. Geriau tuos pinigus išleisti socialinei žmonių gerovei.

– Turtas ar neturtas dažniau lemia, kad jaunimas pradeda vartoti narkotikus?

– Yra labai daug priežasčių, kodėl jauni žmonės vartoja narkotikus. Ar vartoti vienam ar kompanijoje, stengiantis atsipalaiduoti arba stimuliuojantis, norint patenkinti asmeninį poreikį, ar esant socialiniam spaudimui. Esame apsupti narkotikų, kai kurie jų labiau pastebimi už kitus – arbatos ar kavos puodeliai, vyno ir viskio taurės, cigaretės, kokaino šniūkis, marihuana, heroinas. Gali būti, jog kiekvienai narkotikų sukeltai būklei yra analogiška sąmonės būsena, pasiekta be narkotikų, bet narkotikų vartojimas vis dar išlieka vienas lengviausių ir greičiausių psichologinės būsenos pakeitimo būdų.

Kai kuriems žmonėms lengvumas ir greitis, kuriuo pasiekiamas šis poveikis, yra ypač gundantis. Dažniausiai tokie žmonės visuomenėje jaučiasi nesaugūs, nereikalingi. Jūs gerai paklausėte: labai turtingi arba visiški vargšai – būtent ši visuomenės dalis linkusi labiausiai rizikuoti.

– Kai kalbame apie mus – lyg viskas ir suprantama. Bet mūsų vaikai?

– Svarbiausia – sakyti jiems tiesą, nemeluoti. Kitaip – jie praras pasitikėjimą. Daugelis tėvų, kalbėdami apie narkotikus, savo vaikus gąsdina, tai daro geranoriškai, bet tai – melas. Ir tai blogiausia, ką jie gali padaryti. Bet apie ką mes kalbame… Paaugliai daugiau žino apie narkotikus, negu mes per šį interviu prikalbėjome. Juokinga.

Aldousas Huxley savo priežasčių analizėje rašė, kad dauguma žmonių blogiausiu atveju gyvena skausmingą, geriausiu atveju – monotonišką, varganą ir ribotą gyvenimą. Būtinybė pabėgti, troškimas vos kelioms akimirkoms peržengti savo pačių ribas yra ir visuomet buvo vienas principinių sielos instinktyvių potraukių. Ar A.Huxley teisus, ar ne? Būdai, kuriais skirtingi žmonės siekia pabėgti nuo savęs, – įvairūs. Menas, literatūra, muzika, svajonės, šokiai, seksas, religija, sportas… Tačiau narkotikai – kol kas geriausiai pastebimas būdas. Narkotikų vartojimas išliks, ir mes visi vienaip ar kitaip privalėsime išmokti gyventi su jais.

Inga JUNČIENĖ
Ekstra

Views All Time
Views All Time
3378
Views Today
Views Today
1
0 0