Žmonijos istorija byloja apie daugybę lyg ir atsitiktinių profesinių ir kūrybinių sėkmių, kai mokslininkams ar menininkams likimas tartum netyčia padiktuodavo genialius sprendimus arba kūrinius.

Paties girdėta ir regėta

Visi girdėjo apie legendinį graikų matematiką, fiziką ir išradėją Archimedą, kuris, pliūkštelėjęs į vonią, staiga suformulavo vėliau jo vardu pavadintą dėsnį apie jėgą, veikiančią į skysčius panardintus kūnus. Lygiai taip pat garsi legenda apie klasikinės mechanikos pagrindų kūrėją Isaacą Newtoną, kuriam į pakaušį trinktelėjęs nuo obels krintantis jos vaisius šio mokslininko lūpomis pasauliui padiktavo visuotinį traukos dėsnį. Ne mažiau žinomas ir Dimitrijus Mendelejevas, sukūręs jo vardu pavadintą periodinę elementų lentelę, kurią, kaip teigiama, susapnavęs…

Gink Dieve, neturiu nė menkiausios mintelės lygintis su šiais didžiavyriais, tačiau viena žurnalistų profesijos sėkme, sakyčiau, retai pasitaikančia, norėčiau pasigirti. Dabar, kai beveik kasdien žiniasklaida praneša apie senukus ir vaikus, iš kurių telefoniniai sukčiai išvilioja nemenkas sumas, savo ausimis girdėtos ir akimis regėtos sukčiavimo aferos paviešinimas, manau, praverstų dar neužkibusiesiems ant tokių niekšelių meškerės. Čia smulkiai aprašysiu sukčių veiklos metodus, kurie daugelį tartum užhipnotizuoja ir atima galimybę racionaliai mąstyti.

Sukčių pasakaitė verta 6 tūkst. litų

Taigi vieną priešpietę užsukau pas bičiulį į darbovietę aptarti reikalų. Besišnekučiuojant suskambo jo fiksuotasis darbo telefonas. Keliolika sekundžių pasiklausęs, jis pradėjo šypsotis, rodyti man ženklus ir įjungė telefono garsiakalbį. Išgirdau: „Mamyte, mane veža greitoji, negaliu kalbėt, užsirašyk numerį ir paskambink, ten tau viską paaiškins.“ Humoro jausmo ir artistiškumo nestokojantis mano bičiulis paplonino balsą ir persigandęs pradėjo lementi: „Vaikeli, kas nutiko, kur tu, ar tu sužeistas?“ Į tai nuskambėjo tik tiek: „Mama, skambink tuo telefonu“, – ir pokalbis nutrūko. Žinodamas, kad mano draugas jokio sūnaus neturi ir juo labiau jis nėra mama, vos nesprogau iš juoko.

Nutrūkus pokalbiui, nusprendėme žaidimą tęsti – jis skambino „sūnaus“ padiktuotu telefono numeriu, o bendradarbis išėjo į lauką mobiliuoju skambinti policijai. Susisiekus su nurodytu abonentu, atsiliepė griežtas vyriškas balsas, prisistatė policijos tardytoju ir paklausė, su kokiu reikalu. Kai bičiulis pabėdojo, kad sūnus prašė paskambinti šiuo numeriu, „pareigūnas“ paklausė sūnaus vardo, mamos vardo ir pavardės. Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad sukčius pats išsiklausinėjo duomenis, šiuos „išsigandusi mama“, žinoma, tuoj pat pasakė. Tada sukčius iškart paklausė mamos adreso (vėl svarbus elementas). Ir prasidėjo sukčių pasakaitė, atseit jūsų sūnus sužalojo žmogų (kai „mama“ paklausė, ar autoavarijoje, buvo atsakyta teigiamai, jei būtų paklaususi, ar sumušė, ar blogai išoperavo, be abejo, irgi būtų atsakyta taip pat), šis dabar guli reanimacijos palatoje, jam sulaužytas kaukolės pagrindas (kokios įmantrios medicinos žinios!). Jo artimieji jau sėdi „tardytojo” kabinete ir sutiktų nereikšti pretenzijų, jei mama sumokėtų šešis tūkstančius litų.

Būtų tenkinusi ir kuklesnė suma

Su dideliu nerimu pasiteiravusi, kaip jos sūnelis, „mama“ sužinojo, jog jis čia pat apačioje, jam praskelta lūpa ir iškviesta greitoji medicinos pagalba (pamenate, „sūnus“ sakė jau esąs vežamas greitosios). Į mamos vaidmenį puikiai įsijautęs bičiulis pabėdojo tokios sumos seniai neregėjęs. Bet „tardytojas“ įtikinamai kalbėjo darąs paslaugą ir pats labai rizikuojąs, o sužeistojo artimieji sutiktų ir su mažesniu pradiniu įnašu, todėl pasiteiravo, kiek mama namie turinti pinigų. Bičiulis sudejavo, kad gal ir rastų per aštuonis šimtus litukų. „Tardytojas“ labai norėjo, jog moteriškė surinktų bent devynis šimtus, o paskui pasiūlė pridėti ir turimo aukso dirbinių. Sukčius aiškiai tempė laiką: liepė atsinešti ir išvardyti kupiūrų nominalus, paskui diktavo sutikimo atlyginti moralinius nuostolius nukentėjusiajam tekstą, įsakė pasiimti auksinę grandinėlę, kurią „moteriškė“ prisipažino turinti, ir prašė įvertinti jos svorį.

Kai nuo pokalbio pradžios buvo prabėgę maždaug 10-15 minučių, „tardytojas“ staiga pranešė, kad dabar (pasiutęs operatyvumas!) į jūsų duris paskambins vyras, kuriam ir reikia perduoti pinigus, grandinėlę ir sudiktuotą raštišką sutikimą. Į firmos duris niekas nepaskambino, o ir negalėjo skambinti, nes draugas sukčiams apdairiai nurodė gana atvirai stovinčio (kad policijai būtų lengviau susemti sukčius) namo adresą ir iš piršto laužtą buto numerį. „Tardytojas“ aiškiai sunerimo: tuo pat metu kalbėdamas su savo pasiuntiniu, baisiai nustebo, kad ten duris atidarė vyras, kuris apie jokius pinigus nieko nežinojo. Sukčius „mamą“ vis kamantinėjo, ar ta gerai adresą pasakiusi, kaip namas atrodo, kuri laiptinė, prašė pačią į kiemą išeiti ir pinigus išnešti (net dukart ji „ėjo“ į lauką) ir pan., o bičiulis, policijos laukdamas, sukčius įvairiai už nosies vedžiojo ir kvailino 48 minutes. Beje, „tardytojas“ pradžioje suskiedė, kad policijoje šis numeris nemokamas, tad močiutė visą laiką galėsianti palaikyti ryšį be baimės dėl nuostolių. Kai mums reikėjo pasitarti, ką daryti toliau, suvaidinome, jog atėjo kaimynė, sukčius griežtai uždraudė jai prasitarti, kas vyksta, ir liepė išprašyti ją lauk.

Policija sukčių sulaikė

O tuo metu, kol vyko pokalbis su mulkintojų „smegenų centru“, policijai apie sukčius pranešęs vyrukas gavo nurodymą laukti, kol jam pareigūnai paskambins ir prie jo prieis. Nesulaukęs nei skambučio su kokiais nors konkrečiais nurodymais, kaip elgtis, nei pareigūno, vyrukas patraukė prie namo, kur turėjo pasirodyti sukčių kurjeris. Netrukus ir pamatė jį, prikišusį prie ausies telefoną (nuolatinis ryšys su „centru”) ir intensyviai landžiojantį į nurodyto bei aplinkinių namų (kvailinimo rezultatas) laiptines. Ryšiams su policija mūsų siųstas vyrukas dar dukart skambino jai maldaudamas: „Vyrai, darykit ką nors, aš sukčių seku, skambinkit man, nurodysiu, imkit jį su įkalčiais.“ Bet nieko konkretaus iš pareigūnų neišgirdo.

Kai bičiulis nutraukė pokalbį su sukčiumi, šio pasiuntinukas nupėdino savais keliais ir dingo mūsų „sekliui“ iš akių. Vėliau policija draugui pranešė sukčių sulaikiusi. Tik didelis klausimas, ar pavyks jį nuteisti. Dar didesnis klausimas, kaip iš tokių bėdžių prisiteisti moralinę žalą. O parodomojo precedento labai reikėtų…

Veikia operatyviau už pareigūnus

Atsitiktinai tapęs tiesioginiu telefoninių sukčių „operacijos“ liudininku, padariau keletą išvadų: sukčiai jau suįžūlėjo taip, kad skambinėja ne tik naktimis, bet ir vidury dienos; be to, telefonų numerius jie dažnai ima iš lubų, nes koks sveiko proto vyrukas bandys prasukti savo aferą skambindamas firmos (kaip šiuo aprašytu atveju) telefonu; klausant šalto proto, sukčių pasakėlės kupinos nelogiškumų; sukčiai, deja, veikia daug operatyviau už policiją; policijai visuomenės pagalbos, apie kurios stoką dažnai mėgstama pavirkauti, atrodo, nelabai ir reikia, nes ji sutinkama vangiai; apie telefoninių sukčių veiklos metodus visuomenė, ypač garbaus amžiaus žmonės ir vaikai, vis dar mažai informuojama.

Įdomiausia, kad, prabėgus maždaug penkioms minutėms nuo bičiulio pokalbio su „tardytoju“ pabaigos, sukčiai turėjo įžūlumo dar kartą paskambinti ir verksmingu balsu sulementi: „Mama, tai kodėl tu sumelavai tą adresą…“ Toliau šnekėti sukčiui bičiulis neleido ir į ragelį išliejo visą susikaupusią panieką padugnėms gerai suprantamais žodeliais, iš kurių bene švelniausi buvo: „Menkysta, susikišk galvą sau į ši…ną ir ten pasibučiuok.“ Šiais žodžiais siūlyčiau pradėti pokalbį, kai jums paskambins į bėdą neva patekęs sūnus, kuriam praskelta lūpa, arba geradaris policijos tardytojas.

Views All Time
Views All Time
1012
Views Today
Views Today
1
0 0