|

Išsigimusios subkultūros

Satanizmas atsirado 15 – 16a. Prasidėjus renesanso epochai ir humanizmui atsirado žmonių, kurie nusisuko nuo bažnyčios ir teigė: „Tu pats sau esi Dievas. Gyvenk taip, kaip nori. Neribok savęs. Nesi atsakingas prieš nieką. Gyvenki sau ir būki sau tiesa“. Satanizmo pradininkais laikomi Iliuminatai (apšviestieji) ir laisvųjų klubų pavyzdžiu veikiantys masonai. Satanistai savo ideologijas skleidė žaibišku greičiu, jų pagalba žmonės aukščiau visko iškėlė savo ego. Satanizmas visuomenėje išryškino nihilizmą. Bažnyčia stengdamasi kovoti su vis labiau besiplečiančia organizacija apšaukė satanistus – šėtonais, baudė juos mirtimis. Tačiau tai satanistams iki šių dienų plisti nesutrukdė. Kada atsirado gotų subkultūra sunku pasakyti. Vieni teigia, kad tada, kai mene pradėjo formuotis gotikinė meno išraiška (romantizmo epochoje), kiti, kad gotikinės idėjos pasireiškė kaip muzikinis reiškinys (tamsios niūrios dainos, „gothic rock“). Kad ir kokiu būdu, tačiau susiformavo labai įdomi, šiek tiek paslaptinga gotų subkultūra. Apversti kryžiai, kraujas, katinų valgymas, kapinių niokojimas dažnai siejami su satanizmu. Dažnas lietuvis neras skirtumų tarp satanisto ir vandalo. Anksčiau satanistai pasitenkindavo chaoso kėlimu visuomenėje, dabar jie jau lyginami su vandalais. Satanizmas – tai chaoso ideologija. Nors pirmieji satanistai buvo nusigręžę nuo bažnyčios, dabartiniai mielai lankosi bažnyčioje, tiki Dievu.

|

Satanizmas be kaukės. I dalis

Kas yra satanizmas? Daugeliui ši sąvoka siejasi, maždaug, su tokiu paveikslu: tamsiame kapinių fone keletas jaunuolių, murmančių makabriškus užkeikimus, aukoja šėtonui juodą katę arba nekaltą mergelę, o visa tai vainikuoja „iškilminga” seksualine orgija velnio garbei. Neretai satanizmui priskiriama ir tokia atributika, kaip ilgi vyrų plaukai, tamsūs drabužiai, apversti kryžiai, sunki muzika. Tokius vaizdinius pateikia populiarioji kultūra, o pagimdo – mitologinė sąmonė, linkusi konkretizuoti abstrakčias sąvokas. Norima, kad mįslingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys būtų kuo lengviau atpažįstamas pagal konkrečius bruožus. Tokiu būdu, kažkada raganos būdavo „atpažįstamos” pagal paprasčiausius apgamus ant kūno, o šiuo metu satanistai – pagal aprangą ir kitus išorinius požymius. Deja, viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei norėtųsi: nei ilgi plaukai, nei tamsūs drabužiai savaime nedaro žmogaus satanistu – juk tokiu atveju, satanizmu tektų apkaltinti ne tiktai visą XVII-XVIII a. aukštuomenę, dėvėjusią ilgus perukus, bet ir nūdienoje tamsiai vilkinčius krikščionių dvasininkus. Kas dėl sunkiojo roko arba metalo muzikos, tai kaip ir kiekviename stiliuje, taip ir šiuose reiškiasi pačių įvairiausių pažiūrų žmonės. Stereotipų vergai nustebtų, sužinoję, kiek sunkiosios muzikos tekstų nei iš tolo nedvelkia šėtonu, ir kokiai daugybei satanistų – išvis nepatinkanti sunkioji muzika.

Satanizmas be kaukės. II dalis
|

Satanizmas be kaukės. II dalis

Satanizmas dažniausiai laikomas religine srove. Iš tiesų, tai – daugiau, nuostata, galinti įgauti tiek religinę, tiek sekuliarią (pasaulietinę) išraišką. Satanizmo formų spektras gali būti itin platus: nuo patologinės agresijos, iki gan užslėptų formų. Tas, kuris planuoja prisistatyti nauju žmonijos lyderiu – negali rinktis atgrąsių priemonių. Bent jau – iki laiko. Žmonija prie satanistinių vertybių turi būti pratinama labai palaipsniui, idant – ilgainiui, pati nebesugebėtų atsirinkti gėrio nuo blogio. Tam pasitarnauja nihilizmas. Tai – bene subtiliausia satanizmo forma. Tačiau nihilistinės pasaulėžiūros ideologai – pvz., vienas postmodernizmo įkvėpėjų Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzche) – nuo pat pradžių gan atvirai siejo save su satanizmu. F.Nyčės herojus jo paties raštuose neretai vadinamas Antikristu, o jo idealas – „antžmogis” – vaizduojamas, kaip jokių moralės dėsnių nesaistomas „žvėris”, agresyvus egoistas. Kitas didis postmoderniosios pasaulėžiūros autoritetas – Zygmundas Froidas (Freud) – buvo taip nusiteikęs prieš religiją, kad laikė ją viena šizofrenijos formų. Tiesa: jis neigė ne tik Dievą. Froidizme atmetama bet kokia drausmė: negalima esą savęs varžyti, nes kiekvienas suvaržytas geismas gimdantis įtampą, kuri galinti sukelti psichologines krizes. Taigi, kiekvienas geismas turintis būti įgyvendintas (prisiminkime A.Kraulio pagrindinį įstatymą). Žmogų valdantys instinktai: lytinis potraukis, baimė, agresija.

Satanizmas be kaukės. III dalis
|

Satanizmas be kaukės. III dalis

Daugelis religijų daugiau ar mažiau kalba apie lemiamą mūšį tarp gėrio ir blogio jėgų. Krikščionybėje tai išsakoma ypač aiškiai. Čia įvardinamas konkretus asmuo – Antikristas, ateisiąs ir įsiviešpatausiąs laikų pabaigoje, iki būsiąs sunaikintas Dievo. Akivaizdu, jog, siekiant pasaulinės valdžios, reikalinga vieninga sistema. Viena religija, viena valstybė, vieninga ekonomika. Beje – pastarasis, atrodo, visiškai nedvasinis aspektas, minimas ir Biblijoje, kalbant, jog niekas negalės nieko pirkti ar parduoti, neturėdamas Žvėries ženklo (Apr 13:16-18). Antikristas Biblijoje įvardinamas konkrečiu simboliu – Žvėris. Pati Biblija – aiškiai atsako į klausimą, kas gi yra žvėris: tai – žmogus minus Dievo dvasia (Ekl 3: 18-21). Atimk Dievo dvasią, ir žmoguje beliks gyvūninis pradas. Instinktai ir juslės. Nuo pat sukūrimo žmoguje veikia du pradai, dėl ko jisai ir nėra nei absoliučiai geras, nei blogas. Tai dvasinis pradas, kurio šaltinis – pats Dievas, ir kūne glūdintis žvėries pradas. Pastarasis – taipogi sukurtas Dievo, tačiau užterštas nuodėmės. Taigi, žvėris glūdi kiekviename iš mūsų, tačiau jį – galime įvaldyti. Dvasia mus tam įpareigoja. Kiekvienąsykį, kai instinktinis, intuityvus pradas mūsuose užgožia dvasinį, racionalųjį, mes tampame žvėrimis. Postmodernistinis šūkis „Liaukis mąstyti ir pradėk jausti” kyla iš labai aiškaus šaltinio. Jausmai visada lengviau pasiduoda manipuliacijai, nei kritiškas mąstymas.

|

Satanizmas be kaukės. IV dalis

Visos šios mintys gali pasirodyti keistokos tiems, kurie nelaiko šėtono realia asmenybe, tačiau – patinka mums tai, ar ne, krikščionybė būtent tokiu jį ir pristato. Žinoma, galime kalbėti apie šėtoną ir kaip apie abstrakčios blogio jėgos personifikaciją. Esmės tai – nekeis, o tik dar labiau pabrėš. Įdomiausia, kad satanizmas, atrodo, ir nesiekia asmeninio šėtono garbinimo. Bent jau – kol kas. Tiesiog, „daryk tai, kas tau patinka”. Nėra pats svarbiausias satanizmui ir Dievo, kaip asmens, paneigimas. Daugelis satanistų – tiki Dievu (pasak Biblijos, tiki juo ir pats velnias). Užpečkin įgrūstas Dievas satanizmui – nebepavojingas. Todėl, pagrindinis satanizmo ginklas nukreiptas į Tiesą, Gėrį, Dorą, kaip sąvokas, kaip esmes. Pats tikriausias satanizmas – tai nihilizmas. Beje – ir žodžių kilmė artima: „satan” – reiškia „prieštarautojas”, „nihilizmas” – susijęs su neigimo sąvoka. Neigimo visko, iš eilės. Objektyvios Tiesos, moralinių vertybių, šeimos, tautos, Tėvynės, galiausiai – vertybių, kaip tokių, buvimo. Nihilizme nėra nieko objektyvaus. Kiekvienas pats sau Tiesa. Vadinasi, kiekvienas yra savaip teisus, ką bedarytų. Tai – praktinė žmogaus sudievinimo pusė. Prie nihilizmo eita gan nuosekliai ir palaipsniui. Pradžioje – paneigtas racionalus ir objektyvus Dievo pažinumas, po to – Tiesos pažinumas. O jeigu Tiesos neįmanoma pažinti, tuomet – koks pagrindas teigti, jog ji išvis yra? Galiausiai, atėjo eilė ir pačios Tiesos paneigimui.

|

Satanizmo apraiškos Lietuvoje

Šiuolaikinis satanizmas jau yra tapęs atskiru religinio gyvenimo fenomenu, tačiau religijotyrininkai vis dar yra linkę atsargiai vertinti ir tyrinėti šio religinio judėjimo apraiškas šiuolaikinėje visuomenėje. Pirmiausia susiduriama su satanizmo apibrėžimo ir jo kaip religinės srovės apibūdinimo problema. Satanizmo terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio satan, reiškiančio velnią, šėtoną, taigi jis reikštų velnio arba šėtono kultą. Jau šiame apibūdinime galime aptikti tam tikrą nuorodą į krikščionybę, kurioje blogio jėgoms atstovauja šėtonas arba velnias. Šio kulto garbintojas – satanistas ieško šėtono maldomis, ritualais, gyvenimo būdu, taip stengdamasis išreikšti nuolankumą savo dievybei. Sociologiniu požiūriu satanizmas, kaip ir bet kuri kita religinė srovė, gali būti atpažįstamas iš apeigų organizavimo ir sistemiškumo elementų. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai išpopuliarėjęs internetas, leidžiantis išlikti anonimiškam, atvėrė naujas galimybes ir šios religinės srovės išpažinėjams bei dar labiau apsunkino satanizmo tyrimus. Vakarų religijotyrininkų atlikti pastarojo meto interneto tyrimai byloja apie išties labai išpopuliarėjusį internetinį satanizmą. Ne išimtis ir Lietuva. Satanizmo apraiškų Lietuvoje istorinė perspektyva. Devintajame dešimtmetyje atgavus sąžinės ir tikėjimo laisvę Lietuvoje pradėjo kurtis įvairios religinės bendruomenės, tačiau iki 1993 metų satanistinių grupių egzistavimas mūsų visuomenėje buvo tik hipotetinis.

|

Satanizmas, arba kas jie, Šėtono garbintojai?

Satanizmas ir jo pasekėjai visais laikais visuomenėje keldavo įvairiausių diskusijų. Ar šis judėjimas gali būti vadinamas religiniu? Galbūt tai daugiau kriminalinio pasaulio gyvenimo dalis, tik prisidengianti religijos vardu. Kas yra jo pasekėjai – ar tik eiliniai nusikaltėliai, o gal nuoširdžiai tikintys asmenys? Tenka pripažinti, jog satanizmas buvo ir iki mūsų dienų išlieka visuomenės religinio gyvenimo pogrindyje, tam tikroje jo paraštėje, ir dėl šios priežasties tampa dar sunkiau apibūdinamas. Satanizmo terminas yra kildinamas iš lotyniško žodžio satan, reiškiančio velnią, šėtoną, taigi jau minėtas terminas reikštų velnio arba šėtono kultą. Jau šiame apibūdinime galime aptikti tam tikrą nuorodą į krikščionybę, kurioje blogio jėgoms atstovauja minėtasis šėtonas arba velnias. Šio kulto išpažinėjas – satanistas garbina šėtoną maldomis, ritualais, gyvenimo būdu, taip stengdamasis išreikšti nuolankumą savo dievybei. Sociologiniu požiūriu satanizmas, kaip ir kiekviena kita religinė srovė, gali būti atpažįstamas iš apeigų organizavimo bei sistemiškumo elementų. Religijų tyrinėtojai nesutaria, iš kurio žmonijos istorijos laikotarpio reikėtų kildinti satanizmo arba blogio jėgų garbinimo kulto pradžią. Yra prisimenami dar senovės Egipte egzistavę tikėjimai, kur blogio jėgoms atstovavo dievybė, vardu Setas. Vis dėlto populiariausia nuomonė, jog satanizmas gimė kaip priešprieša krikščionybei.

Tas Beprotiškas, Beprotiškas, Beprotiškas Pasaulis (3 dalis)
|

Tas Beprotiškas, Beprotiškas, Beprotiškas Pasaulis (3 dalis)

„Smurtas Lietuvoje vykstant gėjų eitynėms“, – skelbė Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC interneto svetainė. Čia pažymėta, kad renginį sutrikdė susirėmimai. Kai protestuotojai ėmė mėtyti į dalyvius petardas ir akmenis, policijai teko panaudoti ašarines dujas ir areštuoti keliolika žmonių. Kaip teigiama bbc.co.uk, saugumą renginio metu užtikrino šimtai policininkų. Jie stengėsi sulaikyti daugiau nei tūkstantį protestuotojų, iškėlusių įvairius plakatus ir skandavusių įžeidimus eisenos dalyvių pusėn. Tarp pastarųjų buvo nemažai užsieniečių, diplomatų ir europarlamentarų. Viena žinomiausių pasaulyje žiniasklaidos priemonių priminė, kad teismas buvo sustabdęs leidimą eisenai, tačiau pasipiktinus ne tik prezidentei Daliai Grybauskaitei, bet ir kelioms tarptautinėms organizacijoms bei užsienio politikams, galiausiai buvo patenkinta organizatorių apeliacija. Eitynėse dalyvavę keli šimtai žmonių, laikydami vairovykštės spalvų vėliavas, dainuodami ir šokdami žygiavo palei Neries upę. Britų žurnalistai pažymėjo, kad Lietuvoje, kuri 2004 m. įstojo į ES ir kurioje tvirtas pozicijas turi Katalikų bažnyčia, homoseksualumas tebėra tabu. Šalis nuolat kritikuojama dėl paplitusios netolerancijos seksualinių mažumų atžvilgiu. „Pirmosiose Lietuvos homoseksualų eitynėse – dūminės bombos ir katalikų maldos“, – rašoma tinklalapyje lezgetreal.com.

|

Mūsų kaltė dėl gėjų eitynių

Prieš porą savaičių įvyko tai, kam mes leidome įvykti. Triukšmingai ir spalvingai pražygiavo pirmasis Lietuvoje vykęs homoseksualistų paradas. Sako, Lietuva buvo paskutinė šalis Europoje, kurioje tai įvyko. Paskutinis bastionas krito, ir mes – bastiono gynėjai – šitą mūšį pralaimėjome. Tačiau kiekvienas pralaimėjimas tampa dar didesniu, jeigu iš jo nepasimokoma. O teisingai išanalizavus padarytas klaidas ir padarius išvadas, pralaimėjimas gali atnešti daug daugiau naudos, nei svaiginanti, spontaniška pergalė. Tai lyg šachmatai – pradėjęs pirmauti, pradedi nebegalvoti, ir iniciatyvą perduodi pralaiminčiam priešininkui, kuris įtempia visus savo sugebėjimus tam, kad atsiimtų prarastas pozicijas ir laimėtų. Taigi, kas kaltas dėl to, kad šalyje, kurioje trys ketvirtadaliai piliečių sako griežtą NE, kurioje tam nepritaria trečdalis parlamentarų (jau nekalbant apie tai, kad šiandien valdžioje – „konservatoriai“), kurioje veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, kuri vis dar vadinama katalikiška, šeimą vertinančia šalimi, kurios Konstitucija įpareigoja saugoti tautos dorovę, įvyko pirmasis viešas homoseksualų gyvenimo būdo pašlovinimo renginys? Taip jau susiklostė, kad teko „iš vidaus“ stebėti pilietiškų žmonių bandymus išreikšti nepritariančią poziciją eitynių klausimu. Jaunas žmogus, gan naiviai žiūrėjau į „senosios kartos“ disidentus, turinčius ilgametę patirtį, kartais siekiančią net Sibiro lagerius, nepalaužiamas vertybes ir valią.

|

Dar viena “naujakalbė”

Britų rašytojo Erikas Artūras Bleras, labiau žinomo Džordžo Orvelo slapyvardžiu novelėje „1984“ sukūrė įtampos, priespaudos ir smurto kupiną totalitarinę visuomenę. Savo žanro genijumi vadinamas autorius sistemą pavaizdavo taip tiksliai, kad jo knyga tapo sinonimu, norint apibūdinti reiškinius, kurie gavę per didelę valdžią, išsigimsta ir pamina pirminius savo principus – tampa visą apimančia priespaudos mašina. Istorija mums pateikia eilę panašių pavyzdžių. Vienas iš esminių totalitarizmo, sukurto kūrinyje „1984“ bruožų – vadinamoji naujakalbė. Naujakalbę, esą, sukūrė visuomenę pavergusi sistema, siekianti sukurti „naują“ žmogų, sulaužyti jo norą priešintis ir mastyti taip, kaip jis to norėtų. Šio proceso esmė – nauja kalba, kurioje sunaikinama galimybė galvoti ir kalbėti pačiam. Kalba, sukurta (tiksliau tariant, stipriai nuskurdinta ir perkurta senoji kalba) taip, kad ja priverstinai kalbantis žmogus praranda galimybę išsireikšti taip, kaip to nenorėtų valdanti sistema. Terminai, sakinių daryba ir raiška tampa galingu smegenų plovimo įrankiu, nes žmogus naudodamasis naujakalbe kapituliuoja, kalba taip, kaip jam primeta naujieji šeimininkai, neturėdamas galimybės išsireikšti savaip, laisvai ir priešingai. Tokia yra naujakalbės esmė niūriame pasaulyje, nupieštame Džordžo Orvelo. Šiandien, nenatūralios seksualinės orientacijos revoliucijos šauklių armijai žengiant į Lietuvą, tenka stebėti dar vienos naujakalbės kišimą visuomenei, kurioje mes gyvename.