Atviras laiškas pasiutpolkės “Pasirink karšto vandens tiekėją” sumanytojams ir vykdytojams

Jau greitai bus trys mėnesiai, kai daugelį Lietuvos miestų, tame tarpe ir Kauną krečia pasiutpolkė “Pasirink karšto vandens tiekėją”.

Ir po serijos susirinkimų, ir po užsakomųjų straipsnių spaudoje,energetikos ministerijos bei savivaldybės tinklalapyje, ir po išleistų šimtus tūkstančių litų paaiškinimams, agitacijai, vis tiek daugumai gyventojų taip ir lieka neaišku, ką gyventojai turi pasirinkti, jeigu jokio pasirinkimo nėra, jokių papildomų techninių priemonių neįdiegta, pasirinkimo kaip nebuvo, taip jo ir nėra, o  po “menamo” pasirinkimo viskas lieka taip pat kaip buvo iki šiol, tai kam tas nereikalingas žodžių žaismas?

Jei panagrinėti šilumos ūkio įstatymą atidžiau, tai reikia tikėtis, kad neužilgo turėsime tokią pat pasiutpolkę ir su šilumos tiekėjo pasirinkimu, nes tokios pat nuostatos jame įrašytos ir apie šilumos tiekėjo pasirinkimą. Žiūrėkite šilumos ūkio įstatymo 3 str. 1 dalį, o pagal šio straipsnio 3 dalį mes jau šokame pasiutpolkę dėl karšto vandens.

Kam ši isterija su karšto vandens pasirinkimu reikalinga bei naudinga?

Kad atsakyti į šį klausimą, pabandysiu pateikti šiek tiek istorijos:

1992 metais LR Vyriausybė, atsižvelgdama į  sunkią  padėtį,  susidariusią  energetikos sistemoje, nutarimu Nr.642 d. nustatė, kad vartotojams, savo lėšomis įsirengusiems apskaitos prietaisus, bus kompensuojama dalis lėšų. Sekančiais, 1993 metais Vyriausybės nutarimu Nr.826 kompensacijos atsisakoma ir skaitikliai pripažįstami vartotojų nuosavybe, o apie jų išpirkimo galimybę pavesta spręsti savivaldybėms, reikalui esant apmokant savininkams sutartą kompensaciją iš savivaldybės lėšų arba paskolų.

Mūsų turimais duomenimis, Kaune 88 procentai visų apskaitos prietaisų yra vartotojų nuosavybė.

Vykdydama nuosavybės nusavinimo politiką, 1997 m. gruodžio 31 Vyriausybė nutarimu Nr.1507 „Dėl dujų, elektos ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ įpareigojo tiekėjus:

1.3. … šalto bei karšto vandens tiekėjai (toliau vadinama – tiekėjai), kurie su vartotojais yra sudarę… šalto bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems (taip pat pakeičia netenkinančius apskaitos reikalavimų arba pasibaigus eksploatavimo terminui) šiluminės energijos…, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Apskaitos prietaisus tiekėjas perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis….

Tačiau Vyriausybė šiuo nutarimu „pamiršo“ savo įsipareigojimus prieš LR gyventojus, kuriais ji pripažino gyventojų turimus apskaitos prietaisus esant jų nuosavybe, tuo pažeisdama pagrindinio LR teisės akto Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimą:

Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Tame pačiame nutarime Vyriausybė nustatė, kad apskaitos prietaisai įsigyjami ir rangovai jiems montuoti parenkami konkurso tvarka bei nustatė šiuos apskaitos prietaisų įrengimo terminus: šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisai butuose turėjo būti pakeisti  iki 1999 m. gruodžio 31 d.

Deja, daugelio miestų savivaldybės su gyventojų turtu pasielgė labai nepagarbiai: konfiskavo privačią nuosavybę, o jos vietoje privertė įsigyti brangesnį prietaisą, apie kompensaciją net neužsimindamos.

Panašus procesas, tačiau su nusikalstamos veikos požymiais vyksta ir Kaune. Savivaldybės įmonė UAB „Kauno vandenys“  nuo 2007 metų pradėjo rinkti iš vartotojų taip vadinamą „Šalto vandens pardavimo mokestį“, kuris, kaip Jungtinio Demokratinio Judėjimo energetikos komiteto nariai išsiaiškino, yra ne kas kitas, kaip sąskaitų išrašymo, skaitiklio amortizacijos (skaitiklį kas penki metai numatyta išmesti kaip netinkamą tolimesnei eksploatacijai, o jo vietoje pastatyti naują), jų įrengimo, eksploatavimo bei patikros mokestis.

Greičiausiai nerasime tokios „turtingos šalies“ pasaulyje, kur taip nesiskaitytų su vartotojų interesais bei jų teisėmis, kai brangūs prietaisai išmetami į atliekas kas penki metai. Ir tai su Valstybinės Kainų ir energetikos Komisijos palaiminimu, jos paruoštos „metodikos“ pagrindu.

Maža to, šis mokestis renkamas nesuteikus paslaugos, t.y nei įrengiamas naujas skaitiklis, nei sumokama už konfiskuojamą skaitiklį kompensacija, nors pastarieji sėkmingai ištarnavo vartotojams ir tiekėjams 15-18 metų.

Tą patvirtino ir UAB „Kauno  vandenys“ savo 2010-02-20d atsakyme, adresuotame JDJ. Jame rašoma, kad „…labai dažnai iškyla problemų dėl geriamojo vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir kainos taikymo pradžios… Bendrovė neturėjo fizinių galimybių vienu metu (nuo pirmos pardavimo kainos taikymo dienos) įrengti visuose butuose geriamojo vandens apskaitos prietaisus. Respublikos ūkio sistemoje 2008 metais prasidėjęs sunkmetis ir precedento neturinti ekonomikos krizė…sąlygojo nuosmukį ir viešųjų paslaugų vartojimo sektoriuje“.

Teisigumo dėlei norėtume patikslinti, kad mokestis renkamas jau 2 metai ir 4 mėnesiai

Ar ne keistas paaiškinimas, kai 2008 metais dar Lietuvoje apie krizę net ir užsiminti negalima buvo.

Norėčiau pacituoti bendrovės audito išvadas: 2008 metais UAB „Kauno vandenys“  gavo 67,32 mln Lt (Kauno savivaldybės audito duomenys).

Kauno geriamo vandens vartotojai, mokėdami taip vadinamą „Pardavimo mokestį“, 2008 metais sumokėjo UAB „Kauno vandenims“ 5,747 mln Lt „pardavimo mokesčio“, už kurį ši įmonė turėjo nupirkti apskaitos prietaisus ir juos įrengti vartotojams (nors vartotojai galėjo juos įsirengti ir patys bei pigesniais kaštais). 2008 m. UAB ,,Kauno vandenys“, vykdydama lėšų panaudojimą gamybos plėtrai planą, geriamojo vandens apskaitos prietaisų įsigijo už 2,939mln. Lt (už vartotojų lėšas). Vien iš pardavimo veiklos mokesčio, atėmus pardavimo darbuotojų atlyginimų bei skaitiklių įsigijimo sąnaudas,  įmonė turėjo 1,09 mln Lt pelno. Kur panaudoti 1409 tūkst Lt, gauti tikslinėms pardavimo paslaugų reikmėms, (skaitiklių įrengimui) reikėtų atskiro, nepriklausomo tyrimo.

Reiškia, tik vartotojų subsidijavimo dėka įmonė uždirbo pelną, o „priverstinių akcininkų“ sumokėtos lėšos nebuvo panaudotos pagal paskirtį, todėl yra pagrindo teigti, kad įmonė turėjo nepagrįstų išlaidų, kurių niekas nekontroliavo.

Auditoriai taip pat konstatuoja, kad bendrovės pagrindinės veiklos pajamos ir sąnaudos kinta proporcingai, ir tai rodo, kad bendrovė dirba stabiliai.

Bendrovės kritinio likvidumo rodiklis (0,27) rodo, kad bendrovė turi pakankamai grynųjų pinigų trumpalaikių įsipareigojimų padengimui. Nepatenkinamas, atsižvelgiant į rekomenduojamus, yra bendrovės turto apyvartumo (1,08) rodiklis, kuris leidžia teigti, kad bendrovė neišnaudoja pilnai viso savo turto pajamoms uždirbti.

Mes tikimės, kad „krizės“, prasidėjusios 2008 metais padarinius turėtų įvertinti teisėsaugos institucijos, į kurias JDJ ir kreipėsi 2010-02-02 dieną.

Tiesa, iš kitų šaltinių pasitikslinome, kad daliai vartotojų vietoj planuotų skaitiklių su nuotoliniu atskaitymu, kainuojančiu pagal projekcinę kainą 145,20 Lt (su PVM), buvo pakeisti skaitikliais  be nuotolinio nuskaitymo, kainuojančio 50-60 Lt.

Dar keisčiau atrodo Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto atsakymas Panevėžio gyventojams: „Esu įsitikinęs, kad pardavimo kainos terminą pakeitus tinkamu, pavyktų išvengti įvairių nesusipratimų ir gyventojų priekaištų, tokių kaip, pavyzdžiui, „kodėl turėčiau mokėti už tai, kas man neparduota?“.

Jeigu Seimo kontrolieriais dirba tokie „profesionalai“, kuriems tokios gilios krizės sprendimui užtenka tik termino pakeitimas tinkamu, tai tokiems „kontrolieriams“ tikrai ne vieta šiose pareigose.

Nors po Vyriausybės nutarimo nustatyto termino pabaigos įrengti apskaitos prietaisus praėjo 3,5 metų, 2002 metais pradėtas ruošti ir 2003m. gegužės 28 dieną mėnesį buvo priimtas šilumos ūkio įstatymas. Rengiant bei priimant šį įstatymą  įstatymų leidėjas neįsitikino, ar Vyriausybės nutarimai Nr.826 bei Nr.1507 įvykdyti, ar su savininkais atsiskaityta, tačiau įsigaliojusiame įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtino nuostatą, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis…, o įstatymo15 straipsnis įpareigoja „karšto vandens tiekėją savo lėšomis įrengti atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisus, užtikrinti jų tinkamą techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą ir organizuoti patikrą“, tačiau nenustatė teisinio nuosavybės išpirkimo iš gyventojų reguliavimo.

Šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas karšto vandens tiekėjo apibrėžimas: karšto vandens tiekėjas –  asmuo, tiekiantis karštą vandenį pagal karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, arba šilumos tiekėjas, tiekiantis karštą vandenį pagal šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį.

Taigi, karšto vandens tiekėjas įstatymu jau buvo nustatytas  2003 metais. Gaunasi, kad karšto vandens tiekėją vartotojai renkasi jau 7 metai?

Atrodo, kad viskas turėtų būti aišku ir dėl karšto vandens tiekėjo ir dėl apskaitos prietaisų įrengimo. Jokio pasiririnkimo nebuvo 2003 metais, niekas nepasikeitė ir 2010 metais, nes jokių naujų nei techninių nei ekonominių pasiūlymų bei sprendimų per tą laikotarpį neatsirado.

Tačiau su apgailestavimu reikia pastebėti, kad nei Vyriausybės nutarimai, nei įstatymo reikalavimai iki šios dienos nebuvo vykdomi.

Kokių priemonių imasi Seimas, Vyriausybė bei savivaldybės, kad ištaisytų padėtį?

2008-2009 metais Valstybinė Kainų  ir energetikos kontrolės Komisija kartu su Ūkio (Energetikos) bei Aplinkos ministerijomis inicijavo šilumos ūkio įstatymo pakeitimus. Per 2009 metus buvo net  tris kartus „taisytas bei tobulintas“ šilumos ūkio įstatymas, kas kelia nuostabą ir pasigėrėjimą Seimo darbu, nes daug svarbesni įstatymai pelyja valdininkų stalčiuose ne vienerius metus. O čia net tris pakeitimai per ganėtinai trumpą laiko tarpą!

Pakeitimų esmė – kadangi šilumos tiekėjai nevykdo įstatymo  reikalavimų bei Vyriausybės nutarimų, įrengti pas visus vartotojus apskaitos skaitiklius, o vartotojai skundžiasi nepagrįstai didelėmis karšto vandens, „gyvatuko“ bei šildymo kainomis, tada klausimo sprendimui  pasitelkiami patys vartotojai. Sugalvojamas menamas “karšto vandens tiekėjo” pasirinkimas: jūs, vartotojai pasirinkite tiekėją, o mes tada jums įvykdysime tai, ką privalėjome padaryti už tiekėjo lėšas mažiausiai prieš 10 metų, bet nepadarėme.

Tačiau nesprendžiama problemos esmė: matuoti parduodamos energijos kiekį (kaip karšto vandens taip ir šilumos) tiesiogiai pas vartotoją, nes tokios techninės galimybė jau seniai egzistuoja, bet tų priemonių įgyvendinimui agresyviai priešinasi Monopolinių įmonių susivienijimai.

Taigi, vartotojai tampa tarsi įkaitais politiniuose žaidimuose: pasirinksi tiekėją, skaitiklius įrengs tiekėjas, jei ne- vėl vartotoją slėgs tiekėjų įstatymų nevykdymo pasekmės – neapibrėžtumas. Mes esame tikri, kad vartotojai operatyviai pasirinks tokį būdą, kuris užtikrins gauti paslaugą pigesnėmis sąnaudomis.

Deja, to NENORI suprasti Tautos išrinktieji, kurie nevykdo savo priesakos: Tarnauti žmonėms.

Pasirinkus karšto vandens tiekėją, tiekėjas gera valia įrengs vartotojui apskaitos prietaisą… bet jau už vartotojo lėšas, kurias jis mokės iki „gyvos galvos“ ir už tokią kainą, kurią padiktuos tiekėjas. Jei UAB „Kauno Vandenys“ sugebėjo už šią paslaugą „išsiderėti“ iš Valstybinės Kainų ir energetikos kontrolės komisijos 3,93Lt/mėn, tai kodėl AB „Kauno energijai“ neužsiprašius 9,04 Lt ?  Vartotojas bet kokiu atveju privalės tai apmokėti.

Taigi, karšto vandens pasirinkimas eiliniams piliečiams sudarė pykčio bei juoką per kišenę būseną, o “protingiems Seimo kurmiams” tai problemos “raskite tamsiame kambaryje juodą katę, kai žinoma, kad kambaryje jos nėra”, sprendimas.

Taigi, leidžiami šimtai tūkstančių litų niekam nereikalingai reklamai, aiškinimams, susirinkimams, organizuojamos gyventojų balsavimas paštu, įsakymams. Energetikos ministerija aiškina, kad vartotojai, pasirinkę karšto vandens tiekėją gali surasti per “juodos katės” ieškojimą kažkokius paslėptus 33 milijonus litų, iš jų Kaunas 10 milijonų, Vilnius 19 milijonų, kiti miestai mažiau. Jei Vyriausybė bei energetikos ministerija žino, kur paslėpti tie milijonai, kodėl nepanaudoja jų karšto vandens bei šildymo atpiginimui?

Gi potencialus „Karšto vandens tiekėjas“ kauniečiams pateikia skaičiavimus: jeigu pasirinksite jį šilumos tiekėju, karšto vandens kaina padidės mažiausiai 14 procentų. Be to, būsite priversti visą gyvenimą mokėti skaitiklio aptarnavimo mokestį, nes jį po 4 ar 5 metų (tikslus laikas man kol kas nežinomas) karšto vandens tiekėjas išmes, pakeitęs į tokį pat (tačiau greičiausiai perpatikrins ir vėl pateiks kitam vartotojui). Kaip parodė praktika, dauguma gyventojų eksploatuoja skaitiklius be patikros jau vidutiniškai apie 15 metų. Kaip teigia specialistai, netikrinams skaitiklis daugumoje atveju rodo perkamo vandens kiekį didesnį, negu faktiškai jo sunaudoja vartotojas.

Gal ši priežąstis ir yra tikroji nenoro keisti esamus apskaitos skaitiklius, kadangi pastarieji kompensuoja nesąžiningų vartotojų gudrybes tiekėjams. Gaila, kad metrologinė tarnyba šiame procese liko tik pasyvi stebėtoja.

Reziumuodamas savo išvadas, siūlau:

1. Seimui skubos tvarka atstatyti šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio redakciją taip, kaip jis buvo suformuluotas iki 2007 metų.
2. Paskelbti konkursą, o jeigu tai bus problematiška Vyriausybiniu lygiu atlikti, leisti tai padaryti patiems vartotojams įsirengti naujos kartos apskaitos prietaisus, įgalinančius nuotoliniu būdu matuoti šilumos bei karšto vandens energiją, atsiskaitant pagal šių skaitiklių parodymus.
3. Suteikti vartotojams techninę konsultaciją, modernizuojant namo vidaus apšildymo bei karšto vandens sistemas, įrengiant šiuolaikinius apskaitos prietaisus (energijos matavimo), kad kiekvienas vartotojas turėtų galimybę reguliuoti perkamos šilumos kiekį. Kad tai nėra ypatingai didelė problema, buvęs šilumos ūkio projektuotojas JDJ narys Žiliukas aprašė savo straipsnyje.
4. Seimas turėtų rasi galimybę paskatinti vartotojus šių prietaisų įsigijimui, pasiūlius priimtinesnes sąlygas, nei dabar siūlo tiekėjai.
5. Pareikšti ieškinį, kad pastarieji padengtų gyventojų patiriamus moralinius bei materialinius nuostolius :

• Seimo nariams, balsavusiems už korupcinio įstatymo priėmimą (tai įrodinėjo STT savo atsiliepime, rengiant šio įstatymo pakeitimus),
• Visiems, prisidėjusiems prie šio korupcinio įstatymo ruošimo bei realizavimo, atnešusio gyventojams milijoninius nuostolius bei moralinę žalą.