Šių metų pradžioje pasirodė gydytojo psichoterapeuto, Tarptautinio teologijos instituto Šeimos ir santuokos studijų (Austrija) psichologijos dėstytojo Gintauto Vaitoškos knyga Lengvas gyvenimas: Krikščioniškosios psichologijos etiudai sutuoktiniams“. Knygoje kalbama apie priežastis, griaunančias šiandienę modernią santuoką, pateikiama patarimų, kaip kurti darnų šeimyninį gyvenimą. Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbino knygos autorių. Ateityje skaitytojams pateiksime G. Vaitoškos knygos ištraukų.

Knygoje „Lengvas gyvenimas“ rašote apie tai, kad šeimai šiandien iškyla daug daugiau pavojų nei anksčiau, nes keičiasi socialinė aplinka, žmonių veikla, jų vaidmenys. Tad kokie yra didžiausi dabar šeimai kylantys pavojai, ar šiandienė šeima išties susiduria su pavojingesniais iššūkiais, nei, tarkime, prieš šimtmetį?

Taip, tai akivaizdu. Kalbant apie pačius įprasčiausius, labiausiai paplitusius pavojus, reikia paminėti vadinamąjį „įstaigos romaną“. Būtent santykis laiko, kurį vyras praleidžia darbe su sekretore, ir namie – su žmona, deja, yra ne žmonos naudai. O kartu praleidžiamas laikas yra labai svarbus dalykas, labai susijęs su neištikimybės pavojumi. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo konkretaus žmogaus, tačiau laikas yra labai svarbus veiksnys. Vokiečių spaudoje neseniai teko skaityti, kad šį pavojų po truputį nustelbia naujas, netgi didesnis pavojus – internetinis romanas. Naršydamas internete žmogus užmezga naujų pažinčių, o vėliau ši virtuali pažintis kartais persikelia ir į realų gyvenimą. Tai – situacinės neištikimybės priežastys. O žiūrint giliau, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kinta nuo amžių nusistovėjusios vyro ir moters funkcijos. Šiandien dėl to kyla daug nesusipratimų, pykčio. Dalykas tampa dar sudėtingesnis, jei nėra dialogo kultūros – tada kyla nepasitenkinimas vienas kitu, ir vystosi konfliktas.

Šiandien plačiai kalbama apie vartotojų visuomenę. Ar būtų galima sakyti, kad dabar santuoka irgi yra suvokiama kaip pirkinys, kai ją norima „nusipirkti“ kuo geresnėmis sąlygomis, kai ji suvokiama tarsi „nusidėvinti“ ir todėl pakeičiama? Ar būtų galima teigti, kad santuoka kuriama tada, kai matoma galimybė „vartoti“ kitą žmogų.

Be abejo, vartotojiškumo įtakos yra, jo apraiškų mes aiškiau matome truputį primityvesniuose santuokos variantuose. Pavyzdžiui, turtingas verslininkas veda gražią žmoną, o paskui jam norisi dar gražesnės. Kitas panašus atvejis – kai kalbama apie kokį nors verslo pasaulio atstovą, kuris nusipirko naują mašiną ir „įsigijo“ naują žmoną. Ir apie tai kalbama su šiokiu tokiu pavydu ir įvertinimu. Tačiau manau, kad tarp normalių žmonių tokia atvirai vartotojiška nuostata nėra taip įsišaknijusi. Tačiau gilesniąja prasme vartotojiškos nuostatos yra universalus dalykas, kadangi iš santuokos visi norime gauti, o ne duoti. Dar senesniais laikais viena lenkų psichologė surengė sužadėtinių apklausą. Vienoje lapo pusėje ji užrašė klausimą: „Ką norėtumėte gauti iš sutuoktinio?“ Į tai atsakydami, visi prirašė labai daug. O kitoje lapo pusėje ji užrašė: „O ką norėtumėte pats teikti?“ Ir atsakant į šį klausimą buvo labai sunku ką nors parašyti. Manyčiau, kad tai yra natūrali padėtis to žmogaus, kuris nėra įsišaknijęs krikščioniškoje kultūroje arba bent jau nemėgina joje įsišaknyti. Nes krikščionybėje yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad mes šiaip jau esame egoistai, tad, norėdami gražiai sugyventi su kitu, turime tą egoizmą įveikti. Tai juk labai paprasta, ar ne? Bet natūraliai mes esame egoistai, norime daug gauti iš santuokos: norime laimės, meilės, palaimos, rūpesčio, globos, norime savo sutuoktinį traktuoti kaip savojo „aš“ tęsinį, kaip kad sako psichologai. Tai nėra gerai, tai kelia konfliktų, bet tai – natūralu. Tad šiuo atžvilgiu ta vartojimo nuostata yra, bet ji daugiau pasąmoninė, ji kyla iš žmogaus prigimties silpnumo.

Tad bet kuriuo atveju santuoka vis dar suvokiama kaip labai reikalingas dalykas?

Taip, žinoma. Šiandien tarptautiniai šeimos specialistai, ekspertai pažymi, kad, nepaisant šeimos griuvimo, laimingos santuokos ilgesys išlieka labai stiprus. Ir tai yra paradoksas, kad toje santuokoje žmonės nepajėgia gyventi ilgai ir laimingai.

Iš kur kyla toks prieštaringumas tarp laimingos santuokos troškimo ir nesugebėjimo jo realizuoti?

Manoma, kad viena iš santuokos griuvimo priežasčių yra būtent per dideli lūkesčiai. Tokiam požiūriui yra susidariusios labai palankios socialinės-kultūrinės priežastys, nes, suirus klasikinio agrarinio sociumo bendruomeniniam gyvenimui, šeima iš tiesų tampa vieninteliu prieglobsčiu nuo darbų, viršininkų, rūpesčių, streso ir panašiai. Todėl parėjęs namo žmogus iš tikrųjų nori pasijausti kaip „pas Dievą už ausies“. Tai pasąmoningas troškimas. Ir, žinoma, kad toks troškimas verčia kelti ir perdėtų reikalavimų sutuoktiniui: žmogus nori, kad jo antroji pusė būtų labai tobula, švelni, mylinti ir panašiai. O juk sutuoktinis taip pat gali būti ir prislėgtas, ir neramus, ir nelaimingas. Tokie lūkesčiai yra neadekvatūs, todėl santuoka ir neatlaiko šių vadinamųjų transcendentinių lūkesčių. Tai yra viena iš santuokos griuvimo priežasčių.

Gal tokie lūkesčiai iš tiesų egzistavo visada, tiesiog jų nebuvo įmanoma realizuoti, tarkime, tam trukdė tam tikros socialinės normos, pavyzdžiui, negalėjimas laisvai rinktis partnerio ar panašiai?

Matote, seniau lūkesčiai buvo truputį kitokie. Įsivaizduokite kokį nors prieš 60-70 metų kaime gyvenantį vyriškį, besirengiantį vesti. Ką jam reiškia šios vedybos? Žinoma, jis jomis džiaugiasi, myli žmoną, bet labai aiškiai tame džiaugsme yra įrašytas lūkestis turėti vaikų – ir kuo daugiau, tuo geriau. Tad susituokę jie augins vaikus, dirbs savo ūkyje, kad galėtų vaikams suteikti tam tikrą materialinį pagrindą. Šiandienių vyro ir žmonos lūkesčiai yra visiškai kitokie. Jų lūkesčiai daug romantiškesni, jie tikisi malonaus buvimo kartu, dviejų sielų bendrumo ir panašiai. Tam tikru požiūriu tai yra pažanga, apie pastaruosius amžius kalbama, jog jie pasižymi žmogaus subjektyvios sąmonės turtėjimu ir vystymusi. Iš principo tai gražus dalykas, bet, aišku, kad kartu tai didina konflikto grėsmę, nes su sutuoktiniu siejami dideli lūkesčiai. Prieškario vyras savo laimę siejo ne tik su žmona, bet ir su ūkiu, vaikais, jų išmokslinimu, gyvenimu ir panašiai, o šiandienis vyras iš tiesų daug daugiau vilčių sieja su žmona. Tokių romantiškų lūkesčių atsiradimą, žinoma, skatina ir žiniasklaida, filmai. Kita vertus, žmona, su kuria siejami šie lūkesčiai, patiria didesnį spaudimą: ko prieškario vyras laukė iš gyvenimo ir santuokos, šeimos apskritai, to „postmodernusis” vyras laukia iš vienos žmonos. Savo ruožtu žmona to paties tikisi iš vyro. Tad lūkesčiai susiaurėjo, susikoncentravo į vieną žmogų. Tokias tendencijas žmogui neretai sunku atlaikyti.

Kodėl keičiasi šie lūkesčiai?

Manyčiau, kad jie pasikeitė visų pirma dėl pakitusių gyvenimo sąlygų. Vienas to dėmuo yra būtent klasikinio sociumo išnykimas: nors gyvename tarp žmonių, tačiau jaučiamės vieniši. Miestiečiai nepažįsta savo kaimynų, o žmogus visgi nori to supratimo ir šilumos, taigi namai turi atlaikyti daug didesnį intymumo poreikio krūvį negu anksčiau. Mūsų sociumas yra labai pakitęs. Štai kad ir vaikus auginanti moteris. Anksčiau kaime ji buvo viena iš svarbiausių bendruomenės gyvenimo figūrų, o dabar ji yra pačiame visuomenės gyvenimo pakraštyje, kartais netgi savotiškai niekinama už tai, jog nieko nedirba. Manyčiau, kad pakitusi kaimo ir miesto erdvė yra vienas veiksnys. Beje, galbūt girdėjote, jog Vokietijoje šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos, kurias kelia anksčiau karjerą dariusios žymios moterys, sugrįžusios prie tikro motinystės vertinimo ir vadinančios save „Neohausfrau”.

Beje, mūsų miestai nėra tie klasikiniai Vakarų Europos miestai, kuriuose gyvuoja bendruomenės. Pagal visiškai klasikinį antikos laikų įsivaizdavimą, miestas turi būti tokio dydžio, kad žmonės vieni kitus pažinotų. Žinoma, šiandien tai skamba kaip dalykas iš fantastikos srities, tačiau miestas vis dėlto turėtų būti sociumas, arba juo turėtų būti bent mikrorajonas, ar galų gale – namas, kuriame visi vieni kitus pažinotų. Kai kur taip yra. Pas mus, Tarptautiniame teologijos institute, man yra tekę kalbėti su viena studente iš Bombėjaus, Indijos. Ji gyvena nedidelėje miesto bendruomenėje, kurią sudaro keturi šalia pastatyti keturaukščiai namai. Yra specialus darbuotojas, kuris tuos namus prižiūri ir vadovauja bendruomenės gyvenimui. Tokių bendruomenių gyventojai lanko vieni kitus, švenčia šventes – budistiškas, krikščioniškas, induistiškas – nes religijos Indijoje labai susimaišiusios. Tai pavadinčiau „kaimu mieste“, pas mus nieko panašaus nėra, todėl labai pakyla reikalavimų kartelė šeimai.

Greičiausiai mes į bendruomenės gyvenimą taip ir nebesugrįšime, tad galbūt pati Apvaizda veda mus taip išauginti meilę sutuoktiniui, kad pajėgtume atlaikyti tuos lūkesčius, kurie anksčiau buvo pasiskirstę platesniame žmonių rate. Bet treniruotė nelengva, ir tie iš mūsų, kurie „išlaikome”, turime veikiausiai būti dėkingi, jog mus atlaikė sutuoktinis ir Dievas abiem davė jėgų…

Kitas įtakos lūkesčiams turintis dalykas yra vaikų skaičius šeimoje. Jei šeimoje auga daugiau vaikų, tai tie lūkesčiai pasiskirsto tolygiai, krenta ant daugiau galvų. O jeigu, kaip kad šiandien įprasta, žmogus turi tik sutuoktinį ir vieną vaiką, tai šie lūkesčiai tenka tik jiems. Visi nesąmoningai ieško ramybės, vaikai – iš tėvų, tėvai – iš vaikų ir vienas kito. Taip ir vaikams tenka papildomas psichologinis krūvis. O kai šeima yra didesnė, sakysime, joje auga trys ar keturi vaikai, tokia grupė jau turi socialinio vieneto jėgą, tada joje gyventi yra lengviau. Tačiau tokiai šeimai taip pat reikėtų saugotis, kad visi lūkesčiai nebūtų nukreipti į vieną žmogų.

Savo knygoje kalbate apie santuoką kaip apie auką, nes santuoka reikalauja dalies savęs, savo svajonių, pomėgių atsisakymo, žodžiu – nuolatinio derinimosi. Tai- nemenkas iššūkis…

Taip, šeima – tai iššūkis norui gyventi tik sau pačiam. Pradėjus gyventi šeimoje, toks noras nepranyksta, nes tokia žmogaus prigimtis. Kaip jau minėjau, iš sutuoktinio nuolat laukiame kažko, norime gauti, bet nesiskubiname teikti. Ką tik susituokusio žmogaus neapleidžia jausmas, jog jis ir toliau gyvena vienas, tik čia pat dar turi „patogų“ žmogų, kuris tą vienatvę padaro patogesnę. O iš tiesų būtina suvokti, kad tai vis dėlto yra žmogus, nuo kurio niekur nepasislėpsi. Amerikiečių šeimos psichologai sako, jog daug žmonių susituokę supranta, kad sutuoktinis jiems neretai atrodo kaip koks medis arba net kaktusas, stovintis kambario viduryje. Tau patinka ar nepatinka – jis vis tiek ten stovi, ir tu turi su juo skaitytis, jei nori gražiai ir laimingai gyventi. Į sutuoktinį reikia žiūrėti kaip į kitą žmogų, turintį kitokių polinkių, požiūrių, minčių. Tai, žinoma, kelia diskomfortą mūsų egoizmui ir šiuo atžvilgiu – tai iš tikrųjų yra iššūkis mūsų visų turimam polinkiui „gyventi sau pačiam“.

O dėl savęs, savo laiko aukojimo… Kaip jau kalbėjau, tai, kad pernelyg mažai laiko leidžiama kartu, yra viena iš santuokos griuvimo priežasčių. Pernelyg mažai kalbamasi, nekuriamas tarpusavio supratimas, tad kyla konfliktų. Todėl jei iškyla pasirinkimo tarp mėgstamo užsiėmimo ir buvimo kartu klausimas, tada, žinoma, prioritetas turi būti teikiamas būti kartu. Žinoma, kiekvienas iš sutuoktinių turėtų turėti „laiko sau“, vyras turi turėti draugų vyrų, moteris – draugių moterų, su kuriomis turėtų šiek tiek laiko praleisti kartu, nes tai irgi reikalinga. Bet tokiose situacijose, kai, atrodo, viskam trūksta laiko ir reikia rinktis, tada prioritetas turėtų būti teikiamas bendravimui su sutuoktiniu.

Kaip atrasti to laiko šių dienų skubančiame pasaulyje? Žmonės nuolat skundžiasi nieko nespėjantys, nepasibaigiantiems darbams „vagiantys“ poilsiui, miegui skirtą laiką? Kaip atrasti tą laisvą akimirką?

Matote, laiko rezervas visada yra, kad ir nedidelis. Tiesiog kartais tam, kad 15 minučių pakalbėtume su sutuoktiniu, reikėtų paaukoti TV žinias ar žurnalo paskaitymą. 15 minučių – tai pats minimumas, tai reiškia, kad tas pokalbis turėtų vykti „akis į akį“, tai yra be televizijos, be radijo, be laikraščio skaitymo. Tik taip įmanoma atidžiai išklausyti vienas kitą. Tam naudinga pasimokyti aktyvaus klausymo meno, apie jį rašoma įvairiose psichologijos knygose.

Ką dar gali ir turėtų daryti sutuoktiniai, siekdami stiprinti ir palaikyti savo santuoką?

Pagrindinis dalykas, žinoma, yra asmeninis dvasinis augimas, ir tam augimui reikia skirti laiko. Reikia rasti laiko kasdieniams susitikimams su savimi, su Dievu. Daug kas pripažįsta, kad tai yra gerai, tačiau retai tai vykdo. Dažnai manoma, jog dantis reikia išsivalyti kiekvieną vakarą, o štai sielos apvalymas ir pamirštamas. Manau, kad tai – labai klaidinga nuostata, nes tokie apvalymai leidžia nuolat keistis ir tobulėti asmenybei. Kaip kunigas Antanas Saulaitis yra pasakojęs apie vieną vyrą Brazilijos kaime: kaip saulėgrąžai gręžtis į saulę – atsiversti – kiekvieną vakarą iš naujo. Nuo to priklauso ir harmonija tarp sutuoktinių, ir vaikai tada auga laimingi.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Milda Bagdonaitė

Views All Time
Views All Time
1860
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn