Dievo karalystė – tai tikinčiųjų laukiantis atpildas. Kaipo toks jis yra jų motyvas savo gyvenime sekti Kristaus pavyzdžiu, o tai reiškia taip pat susidūrimą su trumpalaikiais kentėjimais ir nepatogumais. Todėl galima tikėtis, jog visą jų gyvenimą juose vis augs ir augs nenumaldomas troškimas pajusti ir suprasti būsimojo amžiaus stebuklus. Tai bus visų jų dvasinių ieškojimų išdava ir pilnas Dievo, kurį jie pamilo kaip savo Tėvą, pasireiškimas.

Raštuose gausu smulkių aprašymų, kaip atrodys Karalystė ir norint išnagrinėti bent keletą iš jų galima sugaišti visą gyvenimą. Vienas iš būdų suvokti kai kuriuos būsimosios Karalystės sutvarkymo pagrindinius principus – tai suprasti, jog Dievo Karalystė egzistavo praeityje kaip Izraelio tauta. Ši karalystė turi būti atkurta grįžus Kristui. Daug vietų Biblijoje suteikia mus žinių apie Izraelio tautą, kad mes galėtume bendrais bruožais suprasti, kaip bus sutvarkyta Dievo Karalystė ateityje.

Dievas dažnai vaizduojamas kaip „Izraelio karalius“ (Iz 44:6 plg. Iz 41:27; 43:15; Ps 48:2; 89:18; 149:2); taigi Izraelio žmonės buvo Jo karalystė. Jie tapo Dievo karalyste sudarę su Juo sandorą prie Sinajaus kalno, netrukus po savo išėjimo iš Egipto per Raudonąją jūrą. Dėl savo pasiryžimo laikytis šios sandoros jie turėjo būti Dievui „kunigiška karalija ir šventoji tauta“ (Iš 19:5,6). Taigi „kai Izraelis ėjo iš Egipto… Izraelis (pasidarė) jo karalystė“ (Ps 114:1,2). Sudaręs šią sutartį, Izraelis keliavo per Sinajaus dykumą ir apsistojo pažadėtoje Kanaano žemėje. Kadangi Dievas buvo jų Karalius, tai jie buvo valdomi teisėjų (pvz. Gideono ar Samsono), o ne karalių. Šie teisėjai buvo ne karaliai, bet Dievo vedami prižiūrėtojai, kurie tvarkė tam tikras šalies dalis, bet ne viešpatavo visam kraštui. Dievas juos dažnai paskirdavo konkrečiam tikslui, pvz. vesti Izraelį į atgailą ir išgelbėti nuo priešų. Kai izraelitai prašė teisėjo Gideono būti jų karaliumi, šis atsakė: „Nei aš viešpatausiu jums… bet viešpataus jums Viešpats“ (Ts 8:23).

Paskutinis teisėjas buvo Samuelis. Tuo metu izraelitai pradėjo prašyti sau žemiško karaliaus, norėdami būti kaip aplinkinės tautos (1 Sam 8:5,6). Visais laikais tikroji Dievo tauta turėjo pagundą nepakankamai aukštai vertinti savo santykių su Dievu artumą ir dažnai atsisakydavo pastarojo vardan to, kad tapti panašiems į aplinkinį pasaulį. Šitos pagundos yra labai stiprios dabartiniame pasaulyje. Dievas skundėsi Samueliui: „Jie… atmetė… mane, kad jiems nekaraliaučiau“ (1 Sam 8:7). Nepaisant to, Dievas davė jiems karalius, pradedant nuodėminguoju Sauliumi. Po jo sekė teisusis Dovydas, ir iš jo kilo visa karalių dinastija. Dvasingesni karaliai suvokdavo, jog Izraelis tebebuvo Dievo karalystė, net ir atmetęs Jo karaliavimą. Todėl jie pripažindavo valdą Izraelį Dievo vardu, o ne nuo savęs.

Šio principo supratimas leidžia mums prasmingai suvokti Saliamono, Dovydo sūnaus, karaliavimo aprašymą, jam atsisėdus į Dievo „sostą, kaip Viešpaties, tavo Dievo karalių“ (2 Krn 9:8; 1 Krn 28:5; 29:23). Taikinga ir klestinti Saliamono karalystė bylojo apie būsimąją Dievo karalystę (kitaip tariant, buvo jos „tipas“ arba provaizdis). Štai kodėl pabrėžiama, jog jis karaliavo Izraeliui Dievo vardu, kaip ir Jėzus sėdės Dievo soste ir bus Dievui Izraelio karaliumi (Mt 27:37,42; Jn 1:49; 12:13).

Daugelio Senajame Testamente aprašytų karalių viešpatavimas buvo Kristaus būsimosios Karalystės provaizdis (tipas). Lygiai kaip Saliamonas pastatė Dievui šventyklą Jeruzalėje, taip ir Kristus padarys būsmojoje Karalystėje (žr. Ez 40-48). Lygiai kaip Hezekijas ir Saliamonas gaudavo dovanas ir duoklę iš aplinkinių tautų (1 Kar 10:1-4; 2 Kar 20:12),ir regėjo Izraelio krašte palaiminimą , nepaprastą derlingumą ir klestėjimą (1 Kar 10:5-15; Iz 37:30), taip ir visą pasaulį aprėpsiančioje Kristaus Karalystėje šie dalykai bus matomi daug didesniu mastu.

Vedybos
Nepaisant geros Saliamono pradžios, dar būdamas visai jaunas jis padarė klaidų savo vedybiniuose ryšiuose, ir jam senstant tai nesulaikomai sekino jo dvasinę jėgą. „Taigi karalius Salimonas mylėjo dugelį svetimtaučių moterų… ir Moabietes, ir Amonietes, Idumėjietes… iš tautų, apie kurias Viešpats sakęs Izraelio sūnums: Neįeisite pas jas ir nė vienas iš jų neįeis pas jūsiškes, nes jos tikriausiai nugręš jūsų širdis, kad sektumėte jų dievus. Taigi su šitomis Saliamonas susirišo karščiausia meile… ir tos moteriškės nugręžė jo širdį. Kuomet jis jau buvo pasenęs, jo širdis buvo pagadinta per moteriškes, taip kad jis sekė svetimus dievus ir jo širdis nebebuvo tobula su Viešpačiu… Ir darė Saliamonas, kas nepatiko Viešpaties akivaizdoje, ir nėjo ištikimai paskui Viešpatį… taigi Viešpats susirūstino ant Saliamono… taigi Viešpats tarė… aš perplėšiu ir padalinsiu tavo karalystę (1 Kar 11:1-11).

Saliamono atsitraukimas nuo Dievo tęsėsi visą gyvenimą. Jo santykiai su moterimis, kurios nepažino taip kaip jis Izraelio Dievo, nuvedė prie to, kad jis pradėjo gerbti jų netikrus dievus. Dėl meilės savo žmonoms jis nustojo tuos dievus laikyti tuo, kuo jie buvo iš tiesų – tikrojo Dievo dvasiniais iškraipymais. Laikui bėgant jo širdis nustojo garbinti Izraelio Dievą. „Jo širdis nebebuvo tobula su Viešpačiu“, t.y. jam garbinant netikrus dievus sąžinė jo daugiau nebegraužė. Saliamonui trūko nuoširdaus atsidavimo tikrąjam Dievui. Tai buvo bloga Viešpaties akivaizdoje, ir dėl to Dievas nutraukė Savo santykius su Saliamonu. Izraeliui buvo ne kartą liepiama neimti sau žmonų iš aplinkinių tautų (Iš 34:12-16; Još 23:12,13; Įst 7:3).

Krikšto į Kristų dėka mes tampame dvasiniu Izraeliu. Jei esame nevedę, tada mes turėtume vesti tiktai priklausančius dvasiniam Izraeliui, „Viešpatyje“ (1Kor 7:39), t.y. kitus krikštytus tikinčiuosius „Kristuje“. Jei krikšto metu jau esame vedę, mes neturėtume skirtis su žmonom, nes mūsų vedybiniai ryšiai pašventinami tikėjimu (1Kor 7:12-14). Apgalvotos vedybos su tais, kurie nežino tikrojo Dievo, per ilgesnį laiką gali mus privesti prie atsimetimo. Saliamonas neįvertino aiškaus ir tvirto Dievo perspėjimo dėl tokių žmonų: „Jos tikriausiai nugręš jūsų širdis“ (1 Kar 11:2; Iš 34:16). Vien tiktai nepaprasta savikontrolė ir gilus atsivertimas gali duoti pagrindą padaryti išimtį iš šios taisyklės.

Kaip jau minėjome anksčiau, ortodoksinė krikščionybė nepripažįsta, kad krikščioniška viltis turi žydišką pagrindą; jie nežino tikrojo Izraelio Dievo. Vedybos su tokiais žmonėmis paprastai veda prie laipsniško nukrypimo nuo šlovingų doktrininių tiesų, kurios yra mūsų išgelbėjimo pamatas. Dėl tos priežasties Izaokas ir Jokūbas nepapratai toli keliavo notėdami vesti moteris, kurios tinkamai laikėsi tikrojo tikėjimo, o Izaokas netgi sulaukė 40 metų kol rado tinkamą moterį (Pr 24:3,4; 28:1). Taigi šis klausimas yra labai rimtas. Pvz. Ezdras ir Neemijas buvo sukrėti, kai išgirdo, jog kai kurie žydai vedė nežydes (Ezd 9:12; Neh 10:29,30).

Čia mes iškėlėme šį klausimą, norėdami suteikti peno giliam apmąstymui- smulkiau vedybos yra aptartos 11.3 poskyryje.

Dievo teismas
Dėl Saliamono atsimetimo Izraelio karalystė buvo padalinta į dvi; Saliamono sūnus Rechoboamas valdė Judo, Benjamino gimines ir puse Manaso giminės, tuo tarpu Jeroboamas valdė likusias dešimt giminių. Dešimties giminių karalystė vadinosi Izraelis arba Efraimas, o dviejų giminių – Juda. Visų šių giminių žmonės dažniausiai sekė blogu Saliamono pavyzdžiu – nors ir tvirtino tikį tikrąjį Dievą, bet tuo pat metu garbino aplinkinių tautų stabus. Ne kartą Dievas per pranašus prašė jų atgailauti, bet nesėkmingai. Dėl to jie buvo nubausti ir išvaryti iš Izraelio karalystės į priešų kraštus. Tai įvyko asiriečiams ir babiloniečiams įsiveržus į Izraelį ir paėmus juo į nelaisvę. „Tu suteikei jiems daugelį metų ir davei jiems perspėjimų savo dvasioje per savo pranašus, o jie neklausė, ir padavei juos į žemės tautų rankas“ (Neh 9:30).

Dešimties giminių Izraelio karalystė iš viso neturėjo gerų karalių. Visi jie – Jeroboamas, Ahabas, Jehoahazas ir kiti – aprašyti Karalių knygose kaip stabų garbintojai. Paskutinis jų karalius buvo Hosea, kurio valdymo metu Izraelį nukariavo Asirija ir išvarė į nelaisvę dešimtį giminių (2 Kar 17). Iš ten jie niekada nesugrįžo.

Dviejų giminių Judo karalystė turėjo keletą gerų karalių (pvz. Hezekija ir Jozija), nors dauguma buvo blogi. Dėl nuolat kartojamų žmonių nuodėmių Dievas sunaikino Judą kaip savo karalystę valdant paskutiniam jų karaliui Zedekijai. Tai įvyko įsiveržus babiloniečiams, kurie išvarė juos į nelaisvę, į Babiloną (2 Kar 25). Jie buvo Babilone 70 metų, ir po to dalis jų sugrįžo į Izraelį vadovaujami Ezdro ir Neemijo. Jie niekada daugiau neturėjo savo karaliaus, bet juos valdė babiloniečiai, graikai ir romėnai. Jėzus gimė valdant romėnams. Izraelis atmetė Jėzų, ir dėl to 70 m. po Kr. romėnai juos sutriuškino ir išblaškė po visą pasaulį. Ir tiktai per paskutinius 100 metų jie ėmė grįžti, šitaip tapdami Kristaus sugrįžimo ženklu (žr. 3 priedą).

Ezekielis 21:25-27 pranašavo apie Izraelio tautos kaip Dievo karalystės galą: „Tu gi suteptas bedievi, Izraelio kunigaikšti (t.y. Zedekija), kurio ateina diena… Viešpats Dievas sako taip: Padėk į šalį nuometą, nusiimk vainiką (t.y. Zedekija daugiau nebebus karaliumi)… Kaltę, kaltę, kaltę aš padarysiu iš jo, tačiau tai neįvyks, iki ateis tas, kuriam priklauso teismas, ir aš jam jį atikduosiu“. Daugelyje vietų pranašų knygose apraudamas Dievo karalystės galas (Hos 10:3; Rd 5:16; Jer 14:21; Dan 8:12-14).

Ez 21:25-27 triguba kaltė siejasi su trimis Nebuchadnezaro, Babilono karaliaus, įsiveržimais. Įdėmiai besigilinantis į šiuos dalykus pastebės, kad šitos eilutės – tai dar vienas pavyzdis, kuriame sugretinami Dievo karalystė ir jos karalius; Zedekijo nuvertimas reiškė ir Dievo karalystės sunaikinimą (žr 5.2 poskyrį).Tai buvo Dievo karalystės Izraelio tautoje galas: „…padarysiu galą Izraelio namų karalystei“ (Oz 1:4). „Tačiau tai neįvyks iki…“ leidžia suprasti, jog karalystė bus atgaivinta, kada „ateis tas, kuriam priklauso teismas, ir aš (Dievas) jam jį atiduosiu“. Sugrįžus Kristui, Dievas „duos jam (Jėzui) jo tėvo Dovydo sostą… ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1:32,33). Būtent tada ir bus išpildyti karalystės atkūrimo pažadai.

Dievo karalystės atkūrimas sugrįžus Mesijui – tai labai dažna Senojo Testamento pranašų temą. Tą gerai žinojo Kristaus mokiniai: „Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: ‘Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izaelio karalystę?'“, t.y. ar dabar išsipildys Ezekielio 21:27 žodžiai? Jėzus atsakė jiems tardamas, jog jie nesužinos jo antrojo atėjimo laiko, nors tuoj po to angelai užtikrino juos, kad jis tikrai sugrįš kada nors (Apd 1:6-11).

Taigi Dievo karalystė – Izraelis – bus atkurtas antrojo atėjimo metu. Todėl Paulius skelbė, kad Dievas atsius „Mesiją Jėzų, kurį turi priimti dangus (t.y. jis turi pasilikti ten) iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3:20,21). Po antrojo atėjimo Dievo karalystė bus vėl įkurta iš naujo atkuriant senąją Izraelio karalystę.

Apie Dievo karalystės atkūrimą tikrai kalba „visi (Dievo) šventieji pranašai“:

– „Tada sostas bus saugus ištikima meile Dovydo palapinėje. Jame sėdės (po antrojo atėjimo – Lk 1:32,33) ištikimas teisėjas (Jėzus) ieškąs teisingumo ir stropus vykdyti teisumą“ (Iz 16:5).

– „Tą dieną atstatysiu sugriautą Dovydo padangtę (t.y. Dovydo „sostą“ Lk 1:32,33), užtaisysiu jos plyšius, Prikelsiu jos griuvėsius, atstatysiu ją, kaip ji buvo kadaise“ (Am 9:11). Paskutinėje frazėje aiškiai kalbama apie atkūrimą.

– „Jo (Izraelio) vaikai bus kaip buvę senovėje, o jo bendruomenė tvirtai gyvuos mano malone“ (Jer 30:20).

– „Viešpats… vėl išsirinks Jeruzalę“ (Zch 2:12), padarydamas ją savo pasaulinės Karalystės sostine (plg Ps 48:3).

– „Aš sugrąžinsiu Judo tremtinius ir Izraelio tremtinius,- atstatysiu juos, kaip buvo pradžioje… Šitoje vietoje… vėl girdėsis… džiaugsmo šauksmas… Aš atstatysiu tą kraštą, kaip jis buvo pradžioje… Šitoje vietoje (Jeruzalėje)… vėl bus piemenims žardų, kur suleisti savo kaimenes… kaimenės vėl praeis“ (Jer 33:7-13).

Kristaus sugrįžimas tam, kad įsteigti šią Karalystę, tikrai yra „Izraelio viltis“, prie kurios mes turime prisijungti per krikštą.

Views All Time
Views All Time
1622
Views Today
Views Today
1
0 0