(Eseistinė homilija šventųjų Kalėdų dienos ir Naujųjų Metų išvakarių Mišioms: Iz 52,7-10;Žyd 1,1-6; Evangelijos pagal Joną Prologas Jn 1,1-18)

Labą naktį ir dieną, labiausieji gyvenimo nelabumų Labintojai!

Labinamės archaišku indoeuropietišku baltųjų baltų žodžiu „labas“: reikšme „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“… Ir Kalėdų dienos šviesą, ir Naujųjų Metų išvakarių tamsą ženklina šventojo Jono Evangelijos (Labosios Žinios) prologas – priešžodis, įžodis, pratarmė. Kalėdų naktis – apogėjų apogėjus, viršūnių ir gelmių persipylimo laikas, aplinkybių virsmas, skirtybių sutaptis, kraštutinumų siaustis, paradigmų slinktis… Iš bevaisio ciklo principo – istorinio vyksmo, evoliucijos tapsmo link, nuo amžinybės miražų ilgesio – gerosios vilties, baltosios kloties, šviesiosios lemties link. Anot mūsų kandidato į nobelistus Just.Marcinkevičiaus: „Gerųjų žodžių kryptimi“, „vienu gyvenimu giliau“ labinamės. Sveikinamės ir sveikinamės…

Ką skaitėme, ko klausėmės, kuo tebegyvename? Trimis poezijos tekstais ar moksliniais diskursais? Ir tuo, ir tuo. Tedovanoja man racionalusis mokslininkų dievas, kad nebraižysiu prof. A.J.Greimo semiotinio kvadrato, jau naudojamo ir šiuolaikinių Biblijos egzegetų, mat per bičiulį filosofą esu gavęs šitokį apreiškimą. Girdi, poetai, nors gyvena trumpai, bet amžinai (t.y., intensyviai, iki pranašiškos mirties), turi dovaną (ir lėtinę žaizdą): ką krauju išprakaituota, išmąstyta filosofija logiškai įrodo (jei įrodo…), poetinės nuojautos blykstė akimirksniu nušviečia, užfiksuoja ir vėl uždengia slėpinio šydu.

Tačiau tik tikra poezija – kalbos ir mąstymo ribas išplečianti, gyvenimą koncentruojanti, konsekraciją vykdanti. Todėl antrasis, gal realesnis kandidatas į nobelistus – kosmopolitas T.Venclova – tesugrąžina mus į juodžiausios nakties tikrovę ir liturgijos tekstą – pranašų, jei norite, pranašų Žodį:

„Lauke tokia tamsa, kad galima apakti.
Bet mano burnoje atgyjantis skiemuo
Palaimins ir pralenks ilgiausią metų naktį.“

Filologijos apoteozė: pirmiausia – mylėti kalbą! Antrojo Izaijo ar, pasak prof. ses. Ruth Graph, pagal emocinį krūvį ir liturginį braižą, Izaijos – tremtinės Babilone, jau atviresnėje kultūroje – minimas eiklusis šauklys irgi filologas: jis skelbia, garsina, žadina, šūkauja, perplėšia veriančią, spengiančią, slegiančią laisvo žodžio prieblandų priešaušrių tylą. Lygiai kaip dangaus Kūdikio, naujojo Adomo, tapsiančio pankosminiu Kristumi – Mesiju, klyksmas istorijos lopšyje, nuogame santykyje su kaukių pasauliu, eschatologinės įtampos finišo tiesiojoje. Jau girdėti, jau aiškėja, anot jėzuito T. de Chardin’o, žmonijos pagreitis ir kryptis – evoliucija į Noosferą – Naujojo Amžiaus dvasios, proto fazę, Jono Pauliaus II-ojo svajojamą Meilės civilizaciją, gyvybės kultūrą, atvirybės erą, ankstesniojo periodo kalba – dangaus Karalystę!

Atgyjantis skiemuo, pasak poeto, palaimins ir pralenks naktį, sustabdys laiką. Logos, Prasmė, „pamąstyta Būtis“, Kūrėjo Širdis, implantuota merdinčiam „homo consumens“ (vartotojui), valys, jau valo (proces posiol, anot M. Gorbačiovo) sugedusį kraują, plukdo į bundančius choralinių šviesmečių uostus, nepaisant permanentinės fatalinio atmetimo reakcijos, minimos apaštalo Jono. Nevilties, dvasinio ir materialinio skurdo, baimės ir nepasitikėjimo atmosferą prakalbins, praskleis Viltis, Dievo Vėjas, išpūsiantis seną, priplėkusį tvaiką iš širdies, minties, visuomenės ir Bažnyčios. Grūdinto gruodžio gruodo graduotą graudulį grandantis, išdidžiai žmogiškai, nors drebulingai ir ekshibicionistiškai kyšančias apnuogintas medžių rankas iš užmirties/užmaršties atšildantis…

Ne veltui apvaizdžiai prisiminė procesas. Semiotikos (bendrosios humanitarinių mokslų kalbos, matematikos tiksliuosiuose moksluose atitikmens) – ženklų reikšmių dekodavimo, iššifravimo galimybės – kūrėjai kalba apie tikrovę kaip holistinę sistemų sistemą ir procesų procesą. Visetas ir jo struktūrų pažinimas yra policentrinis reiškinys, tapsmas, eiga, apsunkintas ar palengvintas neapibrėžtumo ir papildomumo „dėsnių“ (ir-ir, ne arba-arba) – anaiptol ne tiesinių kategorijų. Šis integralas, mokslinė progresija į begalybę ar beprotybę (be galo gal lygu be proto?) lai grąžina mus atgalios į gyvenimą, ne į laikraštienos susiaurintą, subanalintą, serialinį, tačiau visgi į „nepakeliamą būties lengvybę“, anot M. Kunderos.

Užkabintas intertekstualumo, arba tarpdalykiškumo, principas (pvz., ekumeninės tendencijos, fizikos ir filosofijos suartėjimas), kurio neišvengiamybę vis labiau perpranta žmonijos protai, elitas, akivaizdžiai rodo, kad visata pulsuoja skirtingiausias patirtis ir epistemas integruojančios Apvaizdos – atsakingos, tikslingos, laisvai įsipareigojančios meilės ritmu ir dreifuoja į Esaties pilnatvę – pradžią ir pabaigą, a ir w. Anot įkvėptojo Laiško žydams autoriaus, paskirtasis visatos Paveldėtojas ir pasaulių tvermės garantas, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, tapęs kūnu, susisiejęs su materija ir ją vystantis dvasinės esmėkaitos, tikslokaitos, ženklokaitos link, teikia realią galimybę žemės kurmiams, molio ir kvapo sąryšiams, tapti angelais, būti pranašais – Dievo vaikais, turinčiais gyvybę ir šviesą drauge su Juo, per Jį ir Jame.

Tiek helenistinės mistikos, tiek hebrajų (žydų) apreiškimo, tiek Rytų gnozės, tiek postmodernistinio mokslo sąvokos ir vaizdiniai demonstruoja intro/retrospektyvinio monstro menstruacijas (pastaba: esant sielovadinei ar kitai eufemistinei būtinybei, nors prapuola poetinė etimologizacija kvazimorfemomis, pastarasis terminas keistinas sąvoka „emanacijas“) – žmonijos kolektyvinės pasąmonės ir/ar priešistorės/užistorės/viršistorės kultūrinius archetipus, – atskleisdami, dovanodami, kreipdami mus į stebuklų stebuklą – Glėbio Viešpaties, Dievo Sūnaus (ar, dabarties depatriarchaizuotos eros sąmonėje ir savimonėje nykstant seksistinio mentaliteto redukcijoms, gal Dievo Dukros) Malonę. Ją kiekviena kultūra ir individas teįvardija savaip: prarastąjį rojų, pirmapradžius lyčių santykius, prigimties savipildą ar viršijimą, metafizinę transcendenciją, reinkarnacijos ar karmos viršūnę, komunizmo rytojų, absoliučią ateitį, amžinąjį išganymą… Visiems tiks vienas Žodis – Gyvenimas: neužtarnautas, nepelnytas, dovanotas. Ne juodai balta, o prisodrinta vaivorykštės spalvomis paletė, ne saldus iki apkartimo, o sadžiarūgštis obuolys, ne vienpusis medalis už dvipusius standartus, bet daugiabriaunis būties kristalas. Apsčiai Gyvenimo. Šiandien. Mums. Kristuje. Amen – Teesie…

2001 KALĖDOS

Views All Time
Views All Time
1808
Views Today
Views Today
1
0 0