Violeta atėjo į darbą. Jos aukšto koridorius buvo išpuoštas širdelėmis ir raudonais kaspinėliais. šv. Valentino dienos proga. Bendradarbės lakstė viena pas kitą iš kabineto į kabinetą, kvietė gerti kavos, likeriuko, be paliovos kikeno. Violeta prisiminė savo sapną. Gal sugebėtų įsitraukti į tą šurmulį, nusimesti tą kasdieninio darbo rimtumą. Bet atmintyje vis iškildavo nelaimingi vaikų veidai. Tokia bedradarbių laimė Violetai atrodė paviršutiniška. Tikra laimė – matyti laimingus kitus. Violeta užsidegė noru teikti džiaugsmą vaikams. Pasiryžo mesti savo darbą ir bėgti dirbti į SOS vaikų kaimą. Subjauroti vaikų veidai neatstojo. Ten bus sunku. Vaikai išdykę. Bet todėl, kad jų niekas nesupranta, nenori suprasti. Jiems ji paaukos visą save.

Vakare atėjo Adonis. Gana tradiciškai prisipažino jai meilėje. Paskui atsiklaupė ir užmovė ant jos rankos žiedą. Violeta nemėgo papuošalų. Laikė juos nereikalinga prabanga. Bet žiedas buvo ypatingas. Adonis nebuvo iš tų vaikinų, kurie girtųsi, kiek žiede yra aukso ir kiek jis kainavo. O žiedas ir nebuvo brangus. Bet jis buvo daug brangesnis už bet kurį. Gražu buvo žiūrėti į meniškus ornamentus, ypač, kai ji žinojo, ką jie reiškia.

Violeta suprato, kad negalės atsiduoti kaimo vaikams. Ji nepajėgs atstumti Adonio meilės. Ji nepajėgs atstumti savo laimės.Bet ji prižadėjo sau, kad eis dirbti į vaikų darželį ar į mokyklą. O kada nors būtinai užaugins nors vieną savo vaiką. Moters tikslas – auginti vaikų sielas. Ar gali būti didesnis?

Views All Time
Views All Time
2735
Views Today
Views Today
1
0 0