(Galas)
(Iš dienoraščio, kurio nėra)

Net nežinau, kaip pradėti. Sunku ką nors pasakyti ir nepasikartoti. Aš jau negaliu. Galbūt kiekvienam taip atsitinka. O jei taip? Baimė. Tai kodėl niekas neaprašo šito? Tada aš žinočiau, ką man daryti, kaip man elgtis. O dabar man sunku. Aš išsisėmiau. Tuščia siela, tuščia galva. Jokių naujų minčių. Vien tos pačios sukasi ratu. Ir šitą jau kažkada rašiau. Sunku išlikti. Sunku iškilti. Turbūt jau išsakiau viską. Išliejau visas savo mintis. Galbūt dabar beliko laukti jūsų įvertinimo. Labai įdomu. Be galo sunku susitvardyti. Dvidešimt dvi novelės ir viskas. Kiekvieno jauno rašytojo likimas. Sunku išsilaikyti ant ledo nepaslydus. Aišku, būtų viskas gerai, jei novelės skirtųsi viena nuo kitos. Jos identiškos. Be kulminacijų. Vienišos mintys. Nebegaliu toliau rašyti. Iš viso nėra naujų minčių mintys. Niekas nesisieja…

Galbūt dabar kas nors išeis. Noriu suprasti. Eidamas galvojau, jog viskas taip paprasta. Jog atsisėsiu ir mintys liesis laisvai. Bet taip nėra. Sėdžiu ir nebežinau nuo ko pradėti. Nenoriu kartotis, bet nieko sau negaliu padaryti. Galbūt dabar būtų pats laikas pristatyti šį kūrinį.

Tai mano minčių karnavalas. Aš esu šioks toks rašytojas. Rašytojas, kuris jau išsisėmė. Dabar man reikia naujovių gyvenime. Čia bus tarsi mano dienoraštis. Nerasite čia kulminacijų… neieškokite jų. Tiesiog skaitykite mano mintis. Grožėkitės arba neapkęskite. Paskutinis patepimas. Gal ne pats prasčiausias? Šis kūrinys jums nepatiks. Tai ne mano reikalas. Kritika? CHA… čia ne kūrinys – čia dienoraštis, čia laiškas. Bet taip juk įdomiau. Ir vėl viskas pasibaigė. Galbūt palauksiu dar keletą dienų…

Kas yra laimė? Man reikia sugalvoti. Aš turiu išsilieti… nežinau kaip… CHA… viskas jau išsakyta, bet to neužtenka. Man vis dar reikia iš savęs ištraukti kažką neaiškaus, bet ypatingo. Negaliu. Noriu. Išmokyk mane. Paversk mane kitu žmogumi. Nekenčiu tavęs. Kodėl tu vis dar šalia manęs. Išnyk. CHA… Burtas mestas…noriu kažko naujo, noriu kažko ypatingo. Noriu. Kvailystė yra visas mano gyvenimas. Gyvenimas. Kad ir koks jis baisus, aš vis dėlto sugebu juo džiaugtis. Kartais. Bent jau bandau. CHA… sukandęs dantis.

Ar kada nors tai baigsis? Nebegaliu iš savęs išspausti nieko. Mano galvoje sukasi tiek daug minčių, mano širdis kupina norų… bet nė vienas iš jų nenori išplaukti į paviršių. Man taip bloga. Tuoj apsivemsiu. Noriu išnykti. Ar kada nors prašviesės mano smegenys. Esu nepataisomas romantikas ir nepataisomas kvailys. Tuoj… tuoj vemsiu. Galbūt išvemsiu gerų minčių, o gal tik paskęsiu savo vėmaluose. Nesugebu parašyti nieko nauja. Joks ekstremalus įvykis neįžengia į mano mažą pasaulėlį. Viskas aplinkui taip vienoda ir viskas jau taip įgrisę. Taip blogai dar niekada nesijaučiau. Noriu pasakyti tiek daug – negaliu. Noriu pralinksmėti – negaliu. Aš begaliu tik svajoti. Begaliu tik kankinti save, sugebu širdimi verkti, o lūpomis – šypsotis. O geriausia sugebu – kartotis. Kartojuosi galbūt todėl, kad visas gyvenimas – suknista rutina. Po galais. Noriu nusimesti tuos šarvus. Nebenoriu trūnyti šiame kokone. Aš noriu tiek daug. Noriu jausti švelnų merginos kūną, noriu ištrūkti iš nuobodybės gniaužtų, noriu būti mylimas. Man jau atsibodo vien tik mylėti. Svarbiausia noriu būti mylimas ir tai žinoti.

„Kodėl man taip lengva svajoti, o taip sunku realybėje?“ – svarbiausias klausimas mano gyvenime. Kol kas. Atsakymas į šį klausimą yra mano viduje. Bet aš jo nesurandu. Kaip nepasikartoti? Praeis dar keletas dienų. Perskaitysiu dar keletą kūrinių. Ir vėl sugrįšiu prie savųjų. Gal…

Aš privalau sugrįžti. Aš jaučiu, kad padariau dar ne viską. Ne viską, ką sugebėčiau padaryti. Aš juk negaliu taip imti viską ir užbaigti. Kažkas įspraudė šią sėklą į mano sielą. Sėklą, kurios aš niekaip negaliu ištraukti. Gera. Gera, kad negaliu sau pakenkti. Bloga. Bloga, kad negaliu judėti į priekį. Bet aš vis dar tikiu, kad viskas apsivers aukštyn kojom, kad viskas …… Nieko nežinau. Esu išsisėmęs ir tuščias, visiškai sausas.

Ir vėl užlūžau… sėdžiu ir net nežinau, kaip išplėšti iš savęs ką nors naudingo. Viskas. Galas. Bet aš palauksiu. Gal sugebėsiu bent jau užbaigti ką pradėjau. Bet netikiu… niekuo… netgi… niekuo…

Noriu… noriu… pasakyti tiek daug. Bet bijau būti nesuprastas. Bijau. Aš labai noriu pakalbėti su žmogumi, noriu prisiglausti, noriu apkabinti. Bet bijau net prisiartinti prie bet kokio individo. Aš – kvailys. Aš – kvailys. Niekinu save. Niekinu ir kitus. Nenoriu. Riksmas. Nenoriu taip elgtis, bet kažkas, tūnantis manyje, verčia mane daryti neįtikinamiausius dalykus.

O dabar aš net nežinau, ar sugebėsiu pabaigti šį darbą. Žinau, sugebėčiau. Laukiu įvertinimo. Kažko. Netikėtumas.

Po galais… slegianti tuštuma nebe aplink mane, o manyje.

Labai noriu pakilti į orą ir sprogti. Sprogti ir visu savo mėšlu aptaškyti jus. Noriu išnykti. Nebenoriu su niekuo bendrauti. Noriu likti vienas su savimi. Man jau viskas iki gyvo kaulo atsibodo. Aš pasikartosiu, bet tai jau man nebepakenks. Gyvas lavonas. Aš turiu kažkam išsakyti savo norus, lūkesčius, mintis bei viltis. O idiotams, supantiems mane, aš nebegaliu pasakyti nieko. Man tiesiog trūksta žodžių. Protingų žodžių. Nors jie jų nesuprastų. Kam vargintis dėl kitų? Man patinka daryti tai, kas man nepatinka. Kankinti save. Tai sukelia man šypseną. Patinka apgauti žmones ir matyti kvailas jų veidų minas. CHA… Tiesia jums į akis… CHA…

Galbūt ir užteks. Galbūt. Galbūt tuo ir baigsiu. Galbūt. Galbūt reikia laukti ekstremumų. Galbūt. (Po galais, čia per daug tų „galbūt“). Lauksiu finalo. Nenoriu visko taip užbaigti. Man patinka rašyti. Aš nusiraminu rašydamas. Nenoriu išsisemti. Ateis kita diena ir tada atsitiks kas nors neįtikėtino. Tikiu ir kartu netikiu. Kita diena – kita mintis… Tik jūs neįsivaizduojate, kaip aš noriu išnykti, noriu pabėgti nuo viso šito mėšlo… po galais, noriu pabėgti nuo jūsų…

Tai tikrasis mano veidas…

Neapkęsk manęs… 2001-06-13 —

Kupiškis
2001-06-14

Views All Time
Views All Time
2110
Views Today
Views Today
1
0 0