(Iš rinkinio „22 MEŠKĖNAI IR FEDERALINIS ĮSTATYMAS“)

Odė egoistui, A-Socialiai Hernijai

Duoklė Egoistui. Kūrėjui.1

Nors mūsų amžiaus sociologai teigia, kad asocialių žmonių nėra ir, iš esmės, būti negali, ir net apie tokią „asocialumo“ sąvoką šiukštu galvoti, tačiau visgi šis tas asocialaus miesto gatvėse, bažnyčių užsuoliuose ar dar kur kitur randama. Tai Hernijos2 – tikra nelaimė tvarkinguolių ir švaistūniškai šventuolių asmenų bandai – visuomenei. Nenustebkit – paskutinysis žodis dažnai kartosis.

Tai duoklė Egoistui. Nuo pat istorijos atsiradimo (ji, beje, Atsirado, gerbiamieji, o nebuvo kažkieno parašyta! (tarkim, A.Šapokos…), Egoistas buvo ir tebėra tarsi žalinga usnis visuomenei, Niekio užtvirtinimas, jo išsikerojimas, paniekinanti pačios puritoniškos visuomenės atšaka. Jos akyse jis buvo Iškreiptas savos Savasties, išstatytas miesto aikštėje kaip nevykęs ir iškrypęs trumpos nepadorumo santraukos Jaunikis, prieš Teisiai nusiteikusius miestelėnus. Jis buvo kankinamas, deginamas ant gėdos stulpo, cenzūruojamas ir reguliuojamas (tai buvo jam baisiausia už visas fizines kančias). Dėl savo nusikalstamo laisvo mąstymo ir veiksmų jis buvo įmestas į Masių pasigailėjimo Vaginą, kurios egzistavimą padarė Įmanomą. (būtent – Jis). Jis buvo teisiamas tų, kurie tiesiog pavydėjo jam proto ir talento. Jis buvo teisiamas Dievo, valstybės kalbančių galvų, Žmogaus (beje, Jo moraliai tikro brolio – taip pat didžiausio Egoisto). Jis nesirgo Abstrakcija.

Ir visgi, tačiau nors jį teisusių vardai per amžius smarkokai mainėsi, jų priimti verdiktai išliko ligšiol nepakitę. Kaltas, kaltas, kaltas… Kaltas, nes kaip spalvotas apmušalas apjuosė Visatą savo tiesų Nuodėme. Kaltas, nes įvaldė savąjį Protą, Pasikliautinumą, ir augino šiuos „demoniškus“ dalykus, kaip naują, vos gimusią Savastį, Absoliutybę, Meilę tiesai ir Grožiui…

Už tai Tu buvai nuteistas!

Tavo vardas buvo SOKRATAS.3 Panaudodamas visą savo žavesį, Tu išjuokei savo laikmečio apsimetinėjimo įsišaknijus Daigus, su tikslu sukritikuoti ir iškelti iš paviršutiniškumo Gelmės jų nemokšiškumą. Labiau nei visi kiti dvikojai, Tu troškai pažinti Tiesą – be priemaišų, be „epochinio“ tirpiklio reakcijų sukeltų krislų, pažinti tai, kas teisinga ir pridera (kaip tai banaliai beskambėtų dabar, mums, „didiesiems“ modernistams!). Tu degei noru vien tik Savo protu išrausti Tiesą, o ne kapanotis kažkokių silpnapročių4 pašnekovų ant grindinio numesta nuomone. Tavo Aistra buvo nukreipta ne kur nors kitur, sakykim, į taip pat atvirai atrodantį Objektą – Masių Vaginą5 [Vulvą], tačiau į savąjį, racionalumu pateptą, Proto mechanizmą, Stūmoklį, kuris Tau buvo pasigėrėjimo kupinas, lygiai kaip ir vaiko Įspūdis, jam rankose laikant naują žaislą.

Tačiau pabūgęs Tavosios rapyriškos minties ir jos raiškos, Atėniečių elitas, intelektualūs apgavikai, Tavo teisėjai, padėjo Tau surasti Mirtį… Tragiška, tačiau Tu priėmei jų valią su tavimi taip pasielgti, ir savanoriškai išgėrei Tau skirtus nuodus. Jie balsavo – demokratiškai – su tikslu užgesinti šią šviesią liepsną, kuri buvo įsiliepsnojusi visuose Senuosiuose Atėnuose, ir kuri, nepaisant jų arogantiškų gesinimo šlangučių, liepsnoja ir tebeliepsnos toliau per visą Žmonijos istoriją.

Tavo vardas buvo GALILĖJUS.6 Tavoji Priežastis (causa) buvo „erezija“ amžiuje, užglostytame ir užliūliuotame tikėjimo ir religijos auklyčių. Tavo racionalus Protas matė faktus – ir nieko daugiau. Tu savo Protą užkėlei ant Suvokties uždavinio Stalo, ir net po mirties, savo dalimis likai gyvas Visatoje. „Žemė sukasi aplink Saulę“, Tu, Eretike, sakei, „ir sukasi aplink savo Ašį.“ Tu žinojai, kad Faktas yra ir lieka Faktu – nieko daugiau, o realybė yra Bažnyčios požiūris, kurį ji pateikia. Inkvizicijos vyrukai – vykdytojai leido manyti, kad jeigu Egoistas bus priverstas atsisakyti savo Proto keliamų Sprendinių, tuomet jų pasaulėžiūrai niekas negrės. Galilėjau, Tu žinojai geriau. Daugiau. Tu darei, kaip jie norėjo ir išsižadėjai savųjų „erezijų“. Ir vis dėlto, po išsižadėjimo, Tu sau sušnabždėjai: „Tačiau ji visgi sukasi“. Tu tai žinojai. Ir jokia griaunanti jėga niekuomet To nebūtų pakeitusi.

Jėga ir Priežastis. Šie du dalykai Tau buvo tarsi polinės priešybės. Vien mintis apie tuos, turinčius savo falsifikato pripildytose rankose valdžią ir besikišančius į Tavo mokslinių Tiesų „užsiėmimus“, Tau kėlė, o didis Mokslo Varžte, tikrą siaubią! Tu kalbėjai: „Tai būtų kaip absoliutus despotas, esantis nei gydytojas, nei architektas, tačiau suvokiantis turįs galią įsakinėti bei vėliau imantis pradėti valdyti vaistus ir statyti pastatus pagal savo įnorius – rizikuodamas savo nelaimingųjų pacientų gyvybėmis ir pagreitindamas savo statinių griūtį“. Savo visuomenės Tu prašei tik vieno – leisti Tau laisvai mąstyti.

Tavo vardas buvo OSKARAS VAILDAS.7 Tavo žavesys, sąmojis ir gyvenimo meilė Tau buvo įsegta Natūralybė. Tu buvai tarsi išvaizdus graikų dievas – šokantis Grožio akimirkos choreografuotus šokius, geriąs vyną Dionisas, transformavęsis į Viktorijos laikmečio pilkumą. Tu buvai Saulės spindulys, įsirėžiantis į puritoniškojo nuobodulio persunktą gyvenimą. Tavo plunksna kartu buvo ir Tavo ginklas prieš visuomenę, siekiančią Tave uždusinti savuoju nykumu. Tavo žodžiai skleidė subtilią satyrą. Ir visgi, Tavo atsisakymas derintis prie puritoniškų taisyklių privedė Tave prie Temidės. Visuomenė tarė Tau, mielasis Oskarai, kad jie visi menkina Tave dėl tavųjų seksualinių „etiketo pažeidimų“. Ir visa tai tau ištarė žmonės, gyvenę niūriame, besieliame, belyčiame to laikmečio klimate. Bet argi tai buvo „Tai“, kas Tave nubloškė į socialinę pariją?8 O visgi, tai gal daugiau buvo įsišaknijusi (net fundamentali) neapykanta Tavo nepriklausomai Esačiai, Tavo meilei gyvenimui bei Tavo žavumo unikumas, provokavęs ir erzinęs visuomenę imtis siekti palaužti Tavo nekonformistišką9 sielą..?

Tu primeni F.Nietzsche besikreipiantį į utilitarinės tradicijos perkoštas Mases, o taip pat ir Herbertą Spencerį: „Žmonės, pasakykite man, kad tie žmonės yra nuobodžios senos varlės“…

Kad taip Tavo mintys dievams į Užrašus…

Tavo vardas buvo BILAS GEITSAS.10 Tavo užsidegimas ir ambicijos masėse, kurioms Tu siūlei technomagiškus objektus, užkėlė Tave aukščiau jų visų. Tu tiesiog sklandei! Ir kuo aukščiau Tu sklendei virš jų, nuo nemąstymo radiacijos nuplikusių galvų, tuo labiau jie Tave niekino ir neapkentė. Ir kaip daugumai Hernijų nutinka, taip nutiko ir Tau. Tave ištiko terminas – „teisingumas“. Tai buvo parodija – teisingumo ir visa ko panašaus į jį. Tavo nusikaltimas buvo Tavo sugebėjimai, produktyvumas ir galiausiai – pasiekimai. Tavo nuodėmė irgi įdomios substancijos – tai per didelis gebėjimas, per didelis produktyvumas, ir per platus užmojis kopti į Siekio kalną…

Tai duoklė ir negrąžinta skola kiekvienam Egoistui, Hernijai (bet kurio laikmečio). Tau, Kūrėjau!
Trukdžių Tau buvo begalė, o Tavo drąsa išliko nepalaužiama. Tavasis Ego buvo Šlovės veidas kiekviename Žemės užkaboryje.
Venk nuolankumo ir neatsiprašinėk bei nesijausk kaltas už savo kūrybos Kibirkštis! Nepriimk visuomenės teisių į Tavąjį gyvenimą. Mokykis iš Galileo! Neišsižadėk Tiesos, kuomet susiduri su bepročių gaujomis, kurie būtinai pasistengs Tave pakankinti, kad tik įtikintų, jog A nėra A. Pagalvok apie Oskarą Vaildą ir niekuomet neįsileisk į Sielą bedvasių būtybių kvapo, kad neprarastum atviriausio gyvenimo dalyko – Aistros. Nepasiduok, kaip B.Geitsas! Neapdovanok jų moraline teise į Savo intelekto produktus.
Kovok už Tiesą ir Aistrą į savo gyvenimą. Savanaudiškai. Egoistiškai.

Ar Tu Niekio Sūnus?11 O kas juo, jame ir per jį Nėra? Tikriausiai būtent kaip tik Tu ir esi Tas. Galbūt Tu ir skolingas Saulės ekonomikai už savo produktus, tačiau visgi kartais jie būna tokie tobuli, kad imi ir pagalvoji – ar ji pati nesijaus skolinga už tai, kad mažumėlę jai leisi juos pašildyti…
Vienu sakiniu. Tegul Tau Priežasties (causa), Tikslo (Stūmoklio) simboliu būna neįvykęs Sokrato vaizdinys – su pikta panieka sviesta ir ant žemės krintanti nuodų Taurė..!

2002 m. liepa

________________________
1 Egoistas – Kūrėjas. Tai didžiausia hernija visuomenei.

2 Hernija – (hernia, angl.) išvarža, trūkis. Šiame tekste hernijos sąvokos samprata prilygsta Atsikišusiam žmogui visuomenėje.

3 Sokratas Atėnietis [Sokrates; 470 Atėnuose – 399 pr.m.e ten pat], graikų filosofas. Raštų nepaliko (neišliko) – tikras egoistas. Oficialiai apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą, nuteistas mirti. Suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. O tai daug. Svarbiausias jo filosofijos klausimas yra gėrio (agathon) ir dorybės (arete) problema. Sokratas istorijos kontekste – nemenka hernija.

4 silpnaprotis – čia turima mintyje ne ligonis. Tiesiog netvirto, nesusiformavusio, nepagrįsto proto žmogus (tebūnie kontekste – Asmenybė).

5 Masių Vagina – aistros suvokimo ir įgyvendinimo Masėse sąvoka. Ji kartosis keletoje kitų skyrių, tad jos galutinė suvokiamybė paliekama konkretaus skyriaus kontekstui.

6 Galilėjus Galilėjas (Galileo) – [1564 – 1642], italų fizikas, mechanikas, astronomas. 1583 susekė svyruoklės svyravimo pastovios trukmės dėsnį, 1586 išrado hidrostatines svarstykles, 1592 – proporcingąjį skriestuvą, 1597 – termoskopą. 1609 pasigamino teleskopą. 1633 inkvizicija privertė viešai išsižadėti savo raštų ir Koperniko teorijos. 1637 apako. Taigi, G.Galilėjus buvo didelė hernija.

7 Vaildas (Wilde) Oskaras – [1854 – 1900], anglų rašytojas. Vienas anglų estetizmo, dendizmo (vyrų pabrėžtino elegantiškumo, galantiškumo) judėjimo vadovų. Skelbė grožio kultą, propagavo „meno menui“ principą. Žymiausi kūriniai – „Doriano Grėjaus portretas“, „Salomėja“, „Kentervilio pilies vaiduoklis“, „Kaip svarbu būti rimtam“ ir kt. Nuteistas už homoseksualizmą. Koks egoizmas neišsižadėti savo prigimties…

8 Suprask – socialus benamis (be-socialus, be-visuomeninis).

9 conformist (angl.) – anglikonų bažnyčios pasekėjas

10 Bilas Geitsas (Bill Gates), JAV programinės įrangos kompanijos „Microsoft“ įkūrėjas.

11 Ši sąvoka veikiausiai priklauso A.Šliogeriui (Verčiau paskaitykit jo veikalą „Niekio vardai“)

Views All Time
Views All Time
1534
Views Today
Views Today
1
0 0