Paryžius.
Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus.
Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių.
– Kiek čia žmonių! – nustemba žmona.
Trenksmas.
Ūžimas.
Turistų armija.
Kaitru.
Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį.
Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.
Pavakary Eimučiai nuėjo į Champs Elysées.
Lengvai apsivilkusios ponios.
Fiakrai.
Bučkiai gatvėse, fiakruose. Po sunkia medžių ūksme. Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas.
Tamsi vasaros naktis. Sandoros aikštėje – įstabu. Aikštė nušviesta daugelio stilingų žibintų. Rodos, vieta prirengta vaidybai. Tuoj ims ir užplūs pulkai artisčių ir šokikių baltomis skraistėmis ir suvaidins išalkusiai publikai linksmybių misteriją. Arba išeis rūstūs graikų vaidilos ir savo gestais ir ritmika įkūnys mums amžiną grožį. Tokie gražūs atrodė simetriškai aikštėje sustatyti žibintai, ir tokia jauki ir šviesi buvo pati aikštė.
Žmona žiūri į tuos stebuklus liūdnomis savo akimis ir pagaliau taria:
– Kiek čia daug pasilinksminimų!
– Daugiau negu pas mus…
Ji – dar.
– Nueikime pažiūrėti į Veneros Palocių!
Ji ištaria beveik kaip „nueikime į atlaidus“. Ji nori pasirodyti taip pat nesanti „tamsi“. Ji žiūri bailiai. Kaip kačiukė. Ji pati gerai nenusimano, ką ji taria. Tarytum ją bus kas pamokęs ar užhipnotizavęs.
Eimutis iš pradžių nesupranta. Tarytum jis iš tiesų yra pakviestas nueiti j gretimos parapijos atlaidus.
– Į Veneros Palocių! Palais du Venus… Kas tau sakė?
– Ponaitis dvare… – Ji buvo atvira. Ji būdavo visuomet atvira su juo.
Eimutis vėl nieko neklausia. Jis fatalistas. Jis supranta, kad taip reikia. Palais du Venus! Kaip juokinga! Kaip somnambulė veda jį ši moteris čionai, iki atvedė iki pat kažkokio „palociaus“.
– Ko tu taip nusigandai? Man sakė, kad Paryžiuje tat yra.
– Tylėk! – tarė jis rūsčiai savo žmonai.- Tu nori pamatyti tą Palocių,- tu jį pamatysi.
Nusiminė. Bet nusiminimas buvo daugiau jos vyro neramumo įkvėptas.
Eimutis kreipėsi į savo portier, senyvą, garbingą senuką, kuris tarytum paklausė akimis: „Ar verta?“
Portier viską turi žinoti. Dėl buvimo, toksai palais – yra. Senukas pasakė adresą, įeinamąją vietą ir kokiu būdu patogiausia patekti.
– Tik būt tamsta atsargesnis su tais apašais! – Jis linkėjo geros kloties.
Jie ėjo drauge ir tylėjo.
Ji, nebesutikdama grįžti ir užgauti savo vyro. Jis, galvodamas apie golgotas, į kurias veda savo žmoną. „Grįžk, kol dar ne vėlu!“ Bet nusiminti nėra ko. Pirmiau ar paskiau ji turi ateiti. Ta pavasario drabužiais prisidengusi veidmainingoji deivė.
Stuktelėjus į nešvarių namų vartus, pasirodė fircikas. Jis dar kivirčijos, bet, Eimučiui pabraškinus pirštais popiergalį, jis atsileido. Popiergalis kvepėjo gerai.
Katakombos ar rūsys.
Du sodžiaus žmonės buvo įleisti į kažin kokias katakombas ar rūsį.
Perėję kiemą, karštos vasaros nakties teatrališkai nušviestą, jie atsidūrė mūrų koridoriuje. Palydovas nuolat vedė tolyn. Čia, matyti, buvo įstaigos kitokios sekcijos, negu jie ieškojo. Ženklui sustoti palydovas paėmė Eimučio skrybėlę ir pirštines padėti. Gembinėje kybojo keli šapoklakai ir pigus šilkiniai apsiaustai, antraeilės operetės artistų paprastai vilkimi.
Tai buvo gašlingų žiogų viešpatija.
Žmona nusigandusi žiūrėjo į palydovus, nuolat kaišiojančius rankas, it išmaldos prašančius. Ji baisėjosi nevykusiu savo sumanymu. Po kelių aperityvų būstuose su šviesomis, kvepalais ir kitokiais niekais buvo parodytas pats Palocius.
Palocius buvo iškilmingas.
Jis turėjo pažymių brangaus salono, viešojo namo ar karaliaus miegamojo kambario. Tai buvo didelė salė su lova aslos viduje, greičiau panašia į aukurą.
Pasirodė tarnai ir šūktelėjo nonšelantiškai vienas kitam:
– Keturi šampanai! – ir atkimšo pirmą.
– Keturi, bet mes dviese?
– Panelėms
Nesumokėjus tiek, kiek tarnų buvo užprašyta, tarnai baisiai pasipiktino svetimšaliais, išdrįsusiais niekinti šios garbingos įstaigos papročius, bet, pamatę, kad neapsimoka kivirčytis, nes vis vien neduos, išsinešdino su liekamais buteliais į gretimąjį kambarį ir paskambino vaidilas.
O pats tarnas, sudėjęs kojas ant stalo savo kambaraityje, niekieno nepastebimas nei šaukiamas, atsisėdo patogiau ir pradėjo skaityti nebaigtą savo knygą.
Į salę įėjo dvi moterys vaidilos ir tąja proga atkišo savo rankas išmaldos. Jos buvo nepaprastos. Tai galima buvo suprasti iš pagavusios Eimučio žmoną panikos. Net tos moterys atkreipė dėmesį.
Pantapliai, frizūra, kvepalai, matyti, šią gadynę taip brangiai kaštavo, jog jiedvi ilgai laikė atkišusios savo rankas. Jos gavo pinigų.
Kol Eimutis dorojo „sąskaitas“, jo žmona sušuko:
– Jos gi nuogos! – Ji glaudėsi prie savo vyro.
Tiesa, jos abi buvo nuogos. Turkiškais pantapliais apsiavusios. Senos. Dirbtiniu peruku, gražiai sušukuotu. Persisunkusios kažkokiais aitriais, nuodų aitrumo kvepalais. Jei kojos ir rankos, masažo gaivinamos, dar buvo pakenčiamos, tai krūtinė, kaklas, veidas – perdėm raukšlėti ir nudėvėti. Įvargusio kūno buvo matyti šonkauliai. Šios scenos moterys buvo liesos. Ant krūtinės tabalavo įgeltusios ir nuvytusios krūtys – moterystės šaltinis.
Kaklas po pasenusia oda tarytum buvo supintas iš gyslų, kokainuotų aortų ir liesų raumenų.
Prasčiausia buvo su veidu, pasenusiu veikiausiai nuo mechaniško dažno gašlavimo. Akys – fosforinės, įstatytos.
Moterys, sunkiai atgaudamos kvapą savo girgždančiais plaučiais, sunkiai atsigėrė tarno atnešto šampano, skonio kaip įrūgusi obuolių gira, ir artinos prie darbo įprastu rimtumu. Jos turėjo įkūnyti Palociaus paslaptį. Tik dar reikėjo primesti magaryčioms už darbą. Dvi atkistos elgetų rankos.
Bet, nebūdamos per šykščios, komercinių sumetimų paskatintos, jos nutaria parodyti dalelę savo kunsto, kaip ir avansu.
Jos apsikabino ir susiglaudė, turėdamos galvoje dar platesnes perspektyvas.
– Ką jos daro?
Sušuko Eimučio žmona. Jos akys buvo pilnos pasibaisėjimo.
– Jos sakosi parodysiančios, kaip mylėsiančiosios.
– Jos? Dvi moterys? Mylėsiančiosios?
Ji aukotų savo gyvybę, kad tik nematytų šitokio žmogaus kūno paniekinimo. Moters vardo paniekinimo. Gėdos, baimės prieš savo vyrą ir savo likimą. Ji nestaptelėjo nė valandėlės, nusigręžė ir puolė prie durų. Nebuvo lengvesnio dalyko, kaip išeiti. Nuvargusios Veneros rūmų tarnės užsimetė šilkinius apsiaustus, įsispyrė į pantaplius ir, nė nežvilgterėjusios į „turistus“, dingo už grandiozinių šilkinių portjerų, nutarusios užsisakyti sau absento ir skaityti toliau savo suveltas knygas. Kaip cirko artistės po įvykusio seanso.
Išėjusi iš „Palociaus“, žmona drebėjo kaip griaustinio nugąsdintas žvėriokšlis; ji, maldaudama malonės ir pagalbos, žiūrėjo į savo vyrą. Kaip lengva yra teikti pagalbą! Pagaliau jie abudu sulaukė atsakymo į jųdviejų klausimą.

Versalis.
Skaistus pavakarys.
Apžiūrėję muziejų ir parką, atsišildę skaisčiąja saule ir gražiąja gamta, jie ruošėsi grįžti namo.
Kaip ir palydėdamas juos, plaukė Poseidonas savo įskendusiame vežime su savo palydovais ir prunkščiančiais arkliais.
Saulė leidos. Skaidrus alėjų oras dar daugiau buvo sušvelninamas.
Senutė pardavinėjo pundelius tamsių žibuoklių.
Vaikas žaidė savo lanku ant akmeniukais ir žvyru nubertos aikštės, priešais Versalio rūmus. Žmonės ėjo į miestą pėsti ir archaiškų vežimų vežami.
Eimutis prisegė žmonai pundelį gėlių ir, pasiėmęs ją po ranka, žengė suvakarėjusio miesto linkui.

Namie.
Ugniavietė.
Ar iš paprastų akmenų suremta, ar iš tašytų marmurų – ugniavietė sušildo ir suglaudžia dvi gyvenimo įvargintas galvas ir jas atgaivina.
Sugrįžę namo, Eimučiai, šaltam rudeniui atėjus, šildosi ir kiek pasvajoja prie ugnies. Kaip ir tinka paprastai svajos tokiai vietai. Vieną kartą stebuklo ar fatumo pastūmėti, Eimučiai nutaria tvirtai laikytis vienas antro ir rankų neišleisti.
Kaip ir pirmiau, jie nieko nežino apie vienas antrą.
Jau vėlu. Eimutienė, laiba, skaisti ir juodais, kaip paprastai, drabužiais apsivilkusi, atsikelia ir sako:
– Jau vėlu! Aš sužiūrėsiu visas duris, tu eik gulti. Tu daugiausia iš visų dirbi!
Taip sako ji, nes ji jaučiasi esanti šeimininkė ir saugo visus beaugančius ar jau priaugusius ūkio turtus.

Views All Time
Views All Time
2260
Views Today
Views Today
1
0 0