Aš buvau labai pavargęs. Tikriau pasakius, nevalgęs ir iš veido išbadėjęs. Taip pat palaikiais drabužiais, nudėvėtais. Atrodė, it būčiau kelias dienas nesiprausęs. Bet viską tuomet atstojo jaunatvė. Tų jėgų tiekis! Žmogus savo viduje jėga ir svajonėmis, visokiomis kelionėmis į ateitį, visokeriausiais niuansais, viską, regis, susprogdintum. Jos netilpo žmoguje.
Kaip reikiant nesusišukavęs ir neapsiprausęs, nes sodžiuje vasaros metu, kai maudais dažniausiai upėje, mažai tokių dalykų teboji. Neapsivilkęs kaip reikiant, nes nebuvo pinigų. Batai, seniai nepakaustyti, krypo į šonus, kaip išmanė. Pagaliau nedavalgęs. Nors tai galima buvo pasakyti tik apie žiemos sezoną mieste, nes vasarą sodžiuje to valgio visur stalai apkrauti.
Tai buvo defektai, taip sakant, vieno vyro dėl to, kad jis norėjo studijuoti. Ir studijuoti muziką mieste. Nors palinkimą į muziką aš tikrai turėjau. Ir dar labai jaunas buvau. Buvau ką tik įsirašęs į Varšuvos konservatoriją. To dar bereikėjo! Kaimo žmonės to negalėjo suprasti. Vargonininkas ir namie galėjo tos muzikos pamokyti. Bet dabar kaip iš tikrųjų koks turtuolis į svetimus kraštus buvau pasinešęs. Visi žino, kaip sunku mokytis, savo pinigų neturint, kai juos tekdavo kalėdoti ar kai tie pinigai kišenėje atsirasdavo visai atsitiktinai. Jei atsirasdavo. Bet sukalėdoti anais laikais pinigų buvo taip pat sunku žmonėse, kaip surasti šiandien kur gatvėje gerą deimantą. Žmonės iš viso tuomet nežinojo, kas tie pinigai ir kam jie gyvenime reikalingi. Žmonės pinigų neturėjo ir neprilaikė kaip kokio gintino, veik nešvaraus daikto, tik neramumą žmogui teikiančio. Žmonės paprastai vertėsi in natura. Valgiu. Geru oru. Atlaidais. Pašnekučiais.
Žmonės buvo tuomet per daug vaišingi. Tai gerai atsimena žmonės, kurie pažino tuometinę Lietuvą. Kur užeidavai, niekas paso ir ypač užmokesčio nereikalaudavo. Visur galėjai pramisti.
Man šiuo atžvilgiu buvo dar lengviau, nes savo apylinkėje turėjau daug giminių. Žmonės vedė iš vieno kelmo, čia pat. Užtat savųjų visur taip tiršta ir buvo. Bet ir toliau nusibasčius tas pats. Vis vien mielas svetys, ir tiek. Žmonių vadinamoji „pažanga“ sukūlė tą gerovę į kažkokius išskaičiavimus ir į skatikus. Žmogaus žingsnį visur daboja policininkas. Tuomet erdvu buvo Lietuvoje. Lyg tos pačios Lietuvos daugiau buvo. Ir iš tiesų – visur krūmai, girios ir miškeliai. Kol iš jų išbrendi, jau ir dienos mažiau.
Aš tokiais poetingais miškeliais grįžau namo. Kitados mano tėvai turėjo gražų dvarelį ant pat Nemuno kranto. Gražų tik pažiūrėti, nes viduje, kaip ir buvo tuomet mada, viskas buvo skolomis ir prasiskolinimais grįsta. Mano tėvo tuomet būta gerokai jauno. Užvis linkusio arčiau prie stambesnės ponijos, kortomis palošti tiek su jais, tiek su kunigais. Maža to ir dvarelio tuomet jau buvo belikę. Motina pati buvo kilusi iš geresnės genties. Kaip ir tėvas. Kur tik jis, ten ir jinai. Niekuomet vienas nuo antro neatsilikdavo ir, atrodė, vienas antram nuolat buvo reikalingi ir niekuomet nekliudė.
Kadangi į geresnės rūšies poniją ne visuomet buvo galima rodytis ne tik tais pačiais drabužiais, bet ir per dažnai atvažiuoti tuo pačiu vežimaičiu, tais pačiais pakinktais ar tais pačiais arkliais, tai ir prasidėjo painiava. Arkliai su paįmanomesniais pakinktais atsirastų, bet kartais pašerti jų nėra kuo. Mama, kaip dabar atsimenu, tokia augalota, vis skaidriu balsu ir vis kažkur beskubanti ar besivėlinanti. Arba tik bus iš kur sugrįžusi ir beatsikvėpianti – uha – iš kelionės. Pavargau! Kad vėl ruoštųsi rytoj iš naujo, į kitą. Kaip mes gyvenome – vieni dievai težino. Bet motina buvo ne vien augalota, bet ji buvo taip pat jauna, vis, atsimenu, tokiais rinktiniais šilkais, tokiais juostuotais arba su pastorališkomis gėlėmis ir turniūrais. Tai buvo mada, ir, pasakysiu, nebloga mada. Tokie drabužiai apdengdavo kaip kokiu dideliu kliošu apatinę moters dalį – nuo liemens iki pat kojų – ir tuo būdu ypatingai pabrėždavo moters liemenį, kaklo iškarpą, kas ir yra juk gražiausia moteryje. Nežiūrint visko, motina vis dėlto rasdavo laiko paglamonėti mane ar keistesnę istoriją ar fantaziją papasakoti man. Augau ir jaučiau šeimą. Mylėjau aš ją, tą šeimą, ir motiną. Kaip matote, būta savo rūšies bohemos, tų mano tėvų; nuolat kelyje ir nepasėdos. Bet abu sugyveno labai gerai. Net ypatingai gerai. Kaip du gerai susidraugavę operos artistai. Kas vienam įdomu, tai ir kitam tas pats. Kiek dabar dar prisimenu, tėvas toks juodas, surdutuotas ir iš liemens lankstus. Vis mazūrai, baliai ir baliukai. To darbo buvo daug. Kol paseno ir atslūgo. Kaip ir turi būti su kiekvienu žmogum. Net namie pradėjo dažniau liktis ir dvarelio ėmė žiūrėti kiek. Bet – vėlu! Suskaitytos jau buvo šio dvarelio dienos. Nors aš buvau vienturtis ir dabar man vienam, ne kam kitam, priklausė tokioj gražioj, net pavydėtinoj pozicijoj, ant Nemuno, dvarelis, bet kas iš jo… Jei nežinojo ar pamiršęs kurią skolą buvo tėvas, žiūrėk, žmonės ją primindavo. Tėvas varėsi sunkiai. Kiek įsenusiam žmogui dvigubai sunku buvo tai daryti. Aptrūnijusios trobos, aptrūniję ir neišgelbėjami reikalai. Kad ir kažin kaip įkibtum dabar į žemę ir gintumeis. Sėdėjom kaip stotyje, iš kur atėjęs traukinys turėjo mus visus nuvežti nežinoma kryptim. Tėvas mirė. Motina liko viena. Kaip žmogui maža reikalinga! Vidujai ji gyveno atsiminimais apie tėvą, tarytum su juo dar nė atsiskyrusi nebuvo. Turėdama dabar daugiau laiko, man daugiau to laiko ji pašventė. Gera ji buvo. Ramino save ir mane. Kurioje ji galėsianti juk pas seserį persikelti. Toji ją prašanti neprisiprašanti. Maisto tuo tarpu dvarelyje visiems užtekdavo. Bet kaip reikiant pradėti nebuvo iš ko. Aš, matyti, pasekiau tėvais. Irgi mėgdavau keliauti, trankytis, po svečius, žmones lankytis. Kaip ir tėvai. Tik užuot nauja bričkele, kaip jie, mano kelionė vyko numintais batais ir miške iškirsta lazdute. Tikslas tas pats: nauji įspūdžiai ir nauji žmonės. Namas tik tiek man buvo reikalingas, kiek jame galėjau pratintis ant seno, bet dar vis paskambinamo pianino. Tačiau seno kaip tarka. Savo tonu daugiau panašaus į seną klavesiną. Kartais savaitėmis kaip pasigėręs, iš kambario neišeidamas, dirbau savo muzikinėmis pratybomis. Žmonėse pagarbos nuo to, žinoma, daugiau neįgydamas. Tik spitrelėjęs kiek nuo to darbo.
Kartą po tokio užsidirbimo buvau išėjęs akies statumu į apylinkes.
Prisiartino ir vakaras. Vėlu. Nutariau pernakvoti pirmoje pakeliui pasitaikiusioje troboje. Suradau tokią.
Atdaros durys. Belstis tuomet, į trobą įeinant, nebuvo mados. Net būtų nemandagumo ženklas. Prieangyje sutiko mane, vėliau pasirodė, visai gera man pažįstama ūkininkė Klevienė. Sutiko pirmu žodžiu:
– Pamiršote jau mus…
Tai jų būta čia ūkio. Iš karto aš kaip ir pamiršęs buvau. Ji ruošė vakarienę, sukinėdamasi mistiškame kamine, kai židinio ugnis liepsnoja smagiai ir šešėliai vaikosi kamino nusmailintomis sienomis. Smagu tokiu laiku namie, kai žmogus esi alktelėjęs, o čia šilta ir gardžiu valgiu kvepia. Kamino viršuje – dangaus sklypas ir žvaigždės.
– Tik prašau į vidų! Argi čia tamstai vieta… Ir iš kur čia toks jau svečias nebuvėlis? – Taip gražiai ir nuoširdžiai moteriškė dainavo. Tokia tąsyk modulinga buvo lietuvių kalba, kurios aš tuomet pasiilgdavau ir kuri man visuomet buvo kaip muzika. Gražiai tuomet kalbėjo žmonės sodžiuje. Vėliau – ne.
Taip čia buvo jauku. Šilta. Saviška. Iš oro atėjus, dabar visame kūne pasidarė šilta, kai priešais virė puodai.
– Tamsta juk išalkęs.
– O ne! – sumelavau, nes kas gi sodžiuje neišalkęs. – Aš tik norėjau pernakvoti pas tamstą. Tetulė turbūt priimsi mane nakvynėn? – Mano juokas pasisekė, nes čia žmonės tikrai nė įsivaizduoti negalėjo, kaip galėtų „nepriimti“.
– Kad kunigėlis būtum, dar prisieitų pagalvoti apie ruošą, o dabar! Vietos užteks. Kur ta tik mano mergica dingo, nei pasikliauti nėra kuo? Žinai, viena puodus kilnok! Žinai, prieš atlaidus nusidaužė kur pas kaimynus, norisi jauniems susitarti. – Tai nebuvo skundas, bet jaunųjų pagyrimas. Aš padėjau „sukilnoti puodus“. Ji barė mane – ne svečiui toks darbas.
– Šeimyna iš šeštadienio užtruko su darbais. Žinai, maniškis be darbo negali. O jau nebe jaunas. Kad kitąkart ir kitus žmones kankina: juk jau sutemo!
Į kaminą įgriuvo „mergica“.
Liekna tokia, pačiame gerume dukrelė. Be žodžių mes padavėme vienas antram ranką.
Moteriškės tuoj puolė į seklyčią ruoštis svečiui priimti. Vadinas, man. Aš jodvi draudžiau:
– Aš drauge valgysiu su šeimyna.
– Palauk tik valandėlę! Koks tamsta karštuolis. Į a.a. tėvelį… Matyti, karštame vandenyje praustas. Tuoj! Apsidirbsime su šeimyna, atėjo jau iš laukų, susitiksime ir mes. Nagi, tiek laiko nesimačius, imsi tuoj svečią ir priimsi bet kaip.
Ji ruošėsi su dukrele atsidėjusi, mane mylėjo, mane norėjo priimti iškilmingiausiai. Mačiau, iš kažkur buvo išnešamos šviesios staltiesės ir tiesiamos ant stalo seklyčioje. Buvo kaitinamas virdulys.
– Na, kad ir svečias vietą sau surado, prieangyje! – nulinksmėjo ir pats viešpats ūkininkas, sugrįžęs iš laukų. Mano tėvą gerai pažinęs, pažino ir mane, tik įsivaizdavo turbūt dar mažą esant. Iš papratimo ir dėl nedažniausio susitikimo.
– Merginos, pavalgydinkite šeimyną, o aš svečią turiu priimti. Aš irgi, sakau, neponiškas, stovi virtuvėje ir man suodinus puodus kilnoja. Ne tokie ponai buvo mūsų laikais, bet, matyti, išsiveisė. Tamsta geriau su svečiu pakalbėk, tėve! – pabarė savo vyrą.
Tik tos šnektos su pačiu ūkio valdovu nedaug. Jis – miega ir į klausimus ne kaip reikiant atsako. – Beje! Užmiršęs abrako arkliams užpilti, iš vakaro reik juos gerai prišerti, juk rytoj atlaidai. Tai pačiam reikia apsiprausti. Iš gryčios žmonės šaukia: vakarienė ataušianti. Aš vėl likau po skylėtu kaminu, su žydru nakties dangumi, vienas. Ir po tokiu ramiu dangumi. Židinyje bliksnojo žarijos. Pro duris tikra Lietuvos vakaro tyluma prieš šventą dieną. Ir – naktis. Kaip šventa viskas ir gera! Man net pasinoro atsižadėti savo numintų batų, bado ir vargo tame mieste. Ypač žiemos metu. To bado, dažnai tokio desperatiško. Net šitokiu vakaru Įtikėti sunku, kad kažkur pasaulyje kas panašaus gali atsitikti. Čia ir – tenai. Kontrastai per daug dideli.
O mano „dvarelis“? Jei jau jo negalima išgelbėti, to mano dvarelio, ir jei jį už skolas atims vieną gražią dieną. Kad tik dar nuo skolų liktų kiek kur kitur įsikurti… Argi Lietuvoje maža vietų, kad ir čia?
Pagaliau ir čia esama jaunos dukricos, kad ir esama brolio, į užkurius pirštis. Vakare sau ugnelę dabok ir lauk, kada jauna žmonelė sušildys bulbinę sriubą. Priglamonėk tokią asabą, vaikų atsiras, ūkis geras – ir tu būsi patikimas ir žmonių mylimas ūkininkas. Tik ūsą riesk. Reikalui esant, jie tave išrinks į patikimą maršalkos vietą bažnyčioje, kunigui padėti aukų rinkti ir šiaip bažnyčios reikalams tvarkyti. Liūdnos miesto gatvės, simfoniniai orkestrai, vienuma ir nuolatinioji mintis – ar pavyks tau prasiplakti iš masės viešumon?
– Prasiplaksi!
– Tamsta vienas čia! – nusigando dukrelė. – Kur mano tėtušėlis dingo?
– Tėtušėlis nuėjo žirgo sužiūrėti. Pasoginio!
– Koks jau čia ir pasoginis, kad niekas neveda… O tėtušis vis dažniau su tais savo žirgais. Per juos ir svetimus žmones pamiršta. O kartais pamiršta ir pats pavalgyti. Verčiau esą savąjį žirgą išmaudyti upėje.
– Kad aš būčiau ūkininkas, aš irgi viską pamirščiau.
– Ir pavalgyti?
– Ir pavalgyti.
– Ir žmoną?
– Ir net žmoną. Ir žmones. Kai darbą dirbi, reikia darbą mylėti.
– Argi tamsta ūkyje galėtum liktis?
– Kodėl ne? Dabar aš kaip tik svajoju, kaip gerai būtų liktis ūkyje. Pavyzdžiui, čia! Tokią suradus kaip šita. – Aš parodžiau į ją.
– Kas čia per šita… Yra daug geresnių.
Motina, pamačiusi, kad tėvas dar triūsia apie arklides, sau sprando tamsumoje ko nenusisukdamas, suriko savo modulingu ir reikšmingu balsu:
– Va-ka-rie-nė atauš. Tėvai!
Aidas nulėkė po pievas. Vakaro skaistumas.
Norėjosi tokiu pat skaisčiu balsu motinai pasakyti:
– Aš liksiuos čia pas jus ir dirbsiu! Duonos jums uždirbsiu.
Mano dėdienė, kiek nurimus nuo savo „darbų“ ir laknos, kreipėsi prieteliškai į mane:
– Kad tamsta toks rimtas. Jaunam žmogui nereikia būti rimtam. – Tiesutėliai ji subarė mane visai atvirai.
Vakarienė buvo splendid. Stebėtina, ko tos lietuvės moteriškės neprasimano. Medus. Sūris. Lašiniai ir rūkytas kumpis, paspirgintas su kiaušiniais: uhm! Koks kvapas, koks apetitas ir kokie žmonės!
Saldumynai ir arbata.
Iš pradžių dar asistavo mums brolis, lošėme kortomis „66“. Mes – trys. Motina žiūrėjo. Bet brolis, nuvargęs, ėmė daugiau nebesiinteresuoti šiuo tiek inteligentišku ir sudėtingu mūsų lošimu kaip tas mūsų – „zechcigas“. Pokalbių metu ėmė staigiai atsakinėti visai netiksliai ar – visai kvailai. Buvo jaučiama, kad kiek, ir čia sugrius kaip nuovargio auka čia pat ant suolo, nedasiyręs net iki daržinės šieno, kur seniai jau, ponui Dievui dūšią atidavęs, stipriai knarkė tėvas. Tėvas – šio ūkio tikrasis ir vienatinis šeimininkas ex officio. Taip staigiai išėjęs iš seklyčios ir dar dėl žmonių akių atsiprašęs – užmiršęs rytdienai pakinktus sužiūrėti.
– Pakinktai jam reikalingi…eis tuoj ir užmigs, – pranašavo žmona. – Vedė, ir tiek to darbo. Gerai dar, kad dabar aš jau sena. Pirma, tai šiaip ir taip ir nežino kaip. Tuoj, kaip matai, galvą tau apsuks… Man atrodai ir tamsta toks pat! Net apie paneles nepasisuki.
Prisiminęs kažkokį neaiškų miestišką mixlum compositum, su kažkokia pilka dėme, kuri neatsargiai galėjo priminti ir „paneles“, bravūriškai sušukau: „Apsisuku!“ Dar mirktelėjau jaunai, visiškai jau ne iš tos kortos išeidamas. Sublaškė mano mintis močiutė. Aš nė nežinojau, kad taip atvirai tokiomis intymiomis temomis gali senesnės kartos žmonės kalbėti.
Net išsiblaškiau, mečiau net kortomis lošęs.
– Patinka kuri mergina, ir bučiuok, ko ten slapstytis. Kad ir manoji, nieko sau, – nusijuokė Klevienė tokiu jaukumu ir atvirumu. Kad kita tartų, būtų toks pašnekesys juk neskoningas. Mylėjau aš tą Klevienę!
– Jis sakosi norėtų likti čia, ūkyje, mama. Mums būtų gerai, didžiuotumės prieš kitus. Malonus juk žmogus.
– Koks čia likimasis, mano vaikeli. Šiandien pašnekame, ir gerai. Ūkyje tik vieni nesusipratimai.
– Jei būtų tamstos dukrelė vienturtė ir neturėtų brolio, eičiau į užkurius ir likčiaus čia, – ne visai vykusiai erzinau moteris.
– Koks čia „brolis“, jis niaukia tik į tą Ameriką pakliūti, čia jam, matai, negerai. Ir koks čia likimas pas mus. Argi tamstai ūkis? Ką čia veiktum? Dieną, kitą… Darbas rankas palaužtų. O su žmonele… Et! pasibovytum ir atsikąstum. Dar gerti pradėtum.
– Su tokia žmonele – ne! – Kiek arčiau prie širdies priglaudžiau „žmonelę“. Ji nesipriešino. Moteriškėms, nors valandėlei, tas žaismas patiko. Bet už jų atvirumą aš papasakojau, kaip dalykai iš tikrųjų su žemiau pasirašiusiuoju.
Papasakojau, kaip sunkiai einasi ir duodasi tas mokslas. Kaip kartais sunku net batus sau mieste palopyti. O be batų mieste negalima. Kokia ateitis – nežinia. Žmonės sako, vargonininkausi, bet vargonininkų daug. Be vargonininkavimo, iš jų dar daug ko kita reikalauja. Ypač kai kurioje provincijoje. Padėti kunigams. Kone jų bernais būti. Jei nori dar tikru, tai yra – vien tik muziku būti ir gaidas rašyti, – aš stengiausi jodviem tą miglotą amatą kiek galima geriau išaiškinti, – tai iš ko misi ir kaip gyvensi. Močiutė net susijaudino. Interesavosi manim ir dukrelė. – Ūkyje, sako, aš žuvęs žmogus. Juokai saldūs, bet koks aš ūkininkas.
Moterys klausėsi atsidėjusios. Senoji dar pasiteiravo apie mano motiną, kodėl ji niekad neatsilankanti į šiuos kraštus.
– Taigi, taigi, gražiai pašnekėjome, vaikeliai, ir galim atsiskirti. Be reikalo tik iš vyrų juokiausi, kad nemoka gyventi ir nieko neišmano, o pati, boba būdama, sniurštu. Ne juokai – rytoj šventė, reikia pamigti. Dar bažnyčioje nosim imsi badyti.
Aš pabučiavau šeimininkei ranką, bent taip pas mus tuomet buvo priimta, iš pagarbos senesniajam žmogui, daugiau dienų gyvenusiam ir geriau gyvenimą pažinusiam.
Ji nepiktai kumštelėjo savo dukrelę:
– Svetį užmarinom savo bobiškom kalbom. Skubėk svečiui patalo kloti. Paduknok gerai patalus. Svečią apklok. Tik nenuklok visai! – pajuokavo senoji. – O aš eisiu jau, vaikeliai, gulti. Neišpultų šeimininkei, bet, žinai, – pažįstami. Judu čia likitės.
Kresnas pagyvenęs žmogus, gražus pažiūrėti, trinktelėjo seklyčios durimis ir išėjo statutėliai miegoti.
O kas toliau? Seklyčia išties liko tuščia.
Jaunoji, kaip buvo įsakyta, klojo man lovą seklyčioje. Baltutėlės drobulės, gražios duknos. Ištakinga lova čia, toje didelėje seklyčioj. Ir patogiai patogutėlė, kaip ciesoriui kokiam nužiūrėta, bet ne man, kelių padaužai. Ant labanakties aš pabučiavau dukraitę, kuri priėmė iš manęs šį bučkį kaip kokią visai prideramą dovaną. Aš nustebau. Tegu broliškas bučkis, bet – kas ji? Kas šioji jauna moteriškė, argi ji iš tikrųjų tokia visai paprasta, kaip aš dabar ją matau?
– Ir aš sudievu sakau… – sudainavo ji nė kiek ne blogesniu balsu už motiną. O gal dar skaistesniu. Tokios dainininkės! – Aš susitariau su savo drauge rytoj kartu keliauti į atlaidus. Tamsta irgi gal keliausi rytoj su mumis. Graži mergina – tamsta pamatysi.
– Kokie man atlaidai… nudriskusiam. Bet savo draugę tamsta sveikink ir nuo manęs. Graži, bet ne gražesnė už tamstą. Nešina žvake, dukrelė išėjo. Aš, dar jai beeinant, suskubau kaip varjotas koks paklausti:
– Argi tamsta čia miegosi?
– Čia!
– Ne klėtyje?
– Kad ten šušu.
– Viena?
– Taip. Tuoj čia, už sienos. – Ji parodė sienos lentas. Ši moteriškė staigiai išaugo mano akyse. It subrendo. Juk tai mamos duktė! Taip. Dabar aš atspėjau, kad jos toks pat atvirumas. Toks pat savarankiškumas. Ir paprastumas. O jei toliau? Toliau, pamaniau sau, tektų konversuoti su tokiu sutvėrimu… Mūsiškės,- pamaniau apie mano matytas dvaruose ir dvareliuose,- daugiau konvencionalios. Vis ten – viel Geschrei und wenig Wolle. Koks skirtumas! Čia aš turėčiau likti. Studijuoti! Ramu. Naktis. Šviesi naktis. Kažkur vozojasi mano „dukrelė“, kurią taip įdomu „studijuoti“.
– Labanaktis! – sušukau už lentų sienos, norėdamas įsitikinti, ar viena.
– Labanaktis,- visai draugiškai ir ramiu balsu atsiliepė moteriškė. Čia pat. Už lentų pertvaros. Veik jaučiau ją.
Net girdžiu, kaip nusivilkusi mėto savo drabužius ant kėdės, kaip šukuoja plaukus, kaip pučia žvakę. Aš persižegnoju – kad Dievas mane apsaugotų, nelabasis negundytų, sugriūvu pats savo lovon. Ir – miegu.
Nakties skaistybė. Ąžuolo siluetas kieme, kažkokio paslaptingo ir priblėsto mėnulio nusidabrintas. Vozojas arkliai arklidėje. „Gal tas ūkininkas abrako jiems užpylė per daug“,- pamaniau sau. Kaip sunku migti tokia nakčia! Pavargęs, bet mintys užpuolė staiga visu buriu. Kokia čia idilija, tas kaimas! Savo gyvenimu gyvenąs. Jokios pašalinės įtakos. Nei knygų, nei laikraščių, kurių niekas dar čia nėra skaitęs, ir žmonės neiškrypę ir nesugedę. Nei pašalinių skonių. Turbūt čia pat, toj vietoj, buvo taip prieš šimtą, prieš tūkstantį metų, toks pat ąžuolas, po kuriuo žmonės ugnį Dievui kūrė ir smilkavo atnašus, kaip ir dabar. Nors atnašavimas dabar virto kažkokiu „atlaidų“ nublukusiu pavidalu, į kuriuos rengiasi rytoj mano draugai.
Aš negalėjau užmiršti dukrelės. Žiūriu įbedęs akis seklyčioje ir žvalgaus. Taip gražiai sustatytos puodynaitės su gėlėmis ant aslos: fuksijos, klevai, oleandrai, ir mažesnės – ant palangių.
Staiga pastuksenau mocartiškai kokią muziką pirštais į sieną, iš anapus atsiliepė veik toks pat stuksenimas. Tik nė vieno žodžio!
– Labanaktis, – prislėgtu, dusliu balsu, kaip pakaruoklis, pabandęs dar gyventi.
– Labanaktis, – pajuokos, bet ramiu.
Aš merkiu akis. Aš miegu. Aš knarkiu. Tai ne aš. Tai nieko čia nebuvo. Tai kitas kas pabarškino. Koks palaimintas ir sveikas dalykas miegas! Praėjo gal pusvalandis ar valanda, ar gal daugiau, bet aš nemiegojau. Man vaizdenos šioji moteriškė, tik jau suaugusi ir gudri kaip žaltys. Kaip ir kiekviena moteris. Ji dabar snaudžia, kasas susišukavusi, kaip aš neįsižiūrėjau iš vakaro, kaip ji iš tikrųjų atrodė. Naktis. Naktis jau keitėsi. Šviesa metė šešėlius kitaip. Turbūt greit auš. Tokia sodyba ir jos įnamiai. Ir ta vientisuma čia.
Aš vėl pagrojau muziką sienoje. Nieko nepagalvodamas, tikriau, savo minčių apsėstas. Kaip banalu trukdyti nakčia žmones! Mušiau šį kartą paprastesnį Štrauso valso taktą.
– Ar tamsta miegi?
– Ne! Miegojau. Dabar ne.
– Bet tamsta kodėl nemiegi, ar nepatinka mūsų seklyčioj? – klausia mane šėtonas, atklydęs į šios ramios girios trobą.
– Kodėl? – staiga sušukau. – Kodėl! Dėl to, kad aš negaliu užmigti. Kas gali užmigti tokią naktį!
– Tamsta dar nemiegi… Rytoj atlaidai.
Staiga pasigirdo senosios balsas. Dabar bus triukšmo – visoje sodyboje taip pigiai prikėlęs žmones. Ir ką pasakys senoji už tokį barabanijimą? Kuo aš pasiteisinsiu? Man net kraujas užliejo galvą. Atsiprašyti? Atsikelti? Išeiti? Bėgti? Iš šios sodybos, per girias. Nakčia.
– Man labai nemalonu…
– Na, ar aš nesakiau, – senoji kreipėsi į savo dukrelę, – kad blogai patalai pakloti. Svečias užmigti negalėjo. Prieš aušrą šaltelėjo. Eik paklok ir gerai apduknok mūsų svečią. Tegu miega kaip reikiant.
Neužilgo į seklyčią įėjo vėl ta jauna prieblandos moteriškė. Tai jau nebe dukrelė, kurią aš iš vakaro vos pastebėjau, bet išdygusi ir susiformavusi moteriškė. Kaip operetės koks naktiniais marškiniais personažas, žvake nešina.
Akys – du taškai. Du tamsūs, linksmai besišypsą taškai. Įėjusi ji mistiškai žvalgės, kaip moteris tik gali. Nakties nuotaika. Ji ėjo draugiškai į mane. Liemenėlis, veržiąs jos jauną krūtinę. Kam šią valandą liemenėlis, ar ji ruošiasi jau keltis ir ėmė vilktis, ar tai buvo savo rūšies ginklas, kad ir labai alegoriško pobūdžio? Šis drabužis tokią laibą darė moterį – taip sunkiai buvo. . atsegamas.
Aš prisitraukiau šią žmogystą prie savęs – net jeigu ir tuojau pat būčiau išvarytas iš trobos. Jai iškrito iš rankų laikomoji žvakė.
Stebėtinu būdu jaunoji moteriškė džiaugėsi bučiuojama. Tarytum mudu būtume susitarę ir ilgai vienas antro ieškoję.
– Tamsta man patinki! – gana akiplėšiškai ji man pasakė. Ji buvo verta lupti už tai.
– Bet jei motina įeitų?
– Mama išėjo į gryčią gulti.
– Kodėl? – nusigandau aš.
– Dėl to, kad tamsta visą naktį nedavei čia niekam užmigti… Atsakymas buvo patenkinamas, bet vis vien už tai aš norėjau ją pasmaugti.
– Bet taip mes negalime kaip gyvi likti per naktį.
– Ne!
– Naktį reikia miegoti…
– Tamsta neišeisi?
– Ne!
Aš nebuvau lovelasas, jaunas būdamas, bet ji mane intrigavo.
Ak! Tos lietuviškos seklyčios. Su lovomis retiems svečiams priimti bei celibatą saugojantiems kunigams viešnagingai guldyti. Plati, patogi, masinanti lova. Kaip kokios jūros. Neišbrendamos. Mano draugė buvo miela.
Tai Lietuvos girių apraiška.
Jau išaušo.
Greta manęs stovi moteriškė. Atsibudusi ir besišypsanti. Bet ne toji, naktį matyta, bet – šviesgelsvė, gražiai sušukuotais plaukais ir tokiais pat kaip naktį juodais akių taškais. Koks puikus sugretinimas! Po grubia medžiaga matyti jaunos krūtinės ovalai. Tokie gyvi ir tokie skaistūs.
Ji vis žiuri gudriai, it pašieptų mane.
Kada ji suspėjo atsikelti?
– Tamsta jau apsirengusi?
– O kaip bus su mūsų atlaidais? – juokiasi ji iš manęs. Moteriškė atsisėdo ant lovos briaunos sfinkso pavidalu. „Pone artiste, sakau tau, dabar bus skandalo! Dabar bus „prikeltuvės“. Sugertuvės. Ir tu esi parduotas. Bet pirma – pasiaiškinimai, tiek mieguistam, atrodė iš vakaro, tėvui. Tik dabar kažin, ar jis mieguistas? Kai bus sužinojęs senis, kaip buvo „klojami patalai“. Bet jaunatvė gali, daug ko prasimano ir ištakinga. Ji dabar tikriausia prilips prie manęs“.
– Gerai tamstai čia, pas mus?
– Gerai!
– Na, vaikai, ar dar neišmiegojote? – kitam kambaryje girdėti staigus mamutės balsas. Kambaryje, be šeimininkės, ir daugiau žmonių.
– Štai tau jau ir „vaikai“.
Ji vadina mudu su Gretchen jau vaikais. Tuoj turbūt bus palaiminimas ir tolygios, labai reikalingos ceremonijos. Kad ir – sutuoktuvės!
– Statyk čia virdulį. Neša kaip šleiva, lūpą atkišusi… – Girdėti mamos komanda.
– Aš irgi tuoj, mama!
Mano draugė išeina. Aš irgi kiškio greitumu apsirengiu. Jau sekmadieniškas ankstyvas rytas.
Gretimame kambaryje priruoštas pusryčių stalas. Iš diskretiškumo ar patogumo,- jau ne seklyčioje. Aš einu kaip kareivis, ką tik nauja uniforma apsivilkęs, į karą. Čia jau ir fronto esama, visai prieš mane. Tik aš nustembu, kad šūviai ne iškart į mane taikomi.
Mama siūlo prie arbatos geriau kumpio užkąsti. „Galima ir kumpio prieš arbatą, – maniau sau. – O arbata – prieš sutuoktuves… Šiandien ir užsakus galima bus padaryti.
Per atlaidų dieną toks aktas net – rimčiau“.
– Daugiau agurko prie mėsiukių! Ką tik šviežiai raugytas agurkas. Toks retas svečias!
– Galima agurko… – Savo laisvę pardavęs.
Į trobą įgriuvo ir šeimininkas.
Kudlos jo šiandien sušukuotos. Batai taukais ištepti ir pats šventadieniškai nusiteikęs. Išdulkytais čerkasais jis turi panašėti į gerai apsivilkusį žmogų, savo prototipu užsižiūrėjusį miestietį.
Atėjo ir sūnus. Visi. Bet kažin kur sūnus greitai išsinešdino. „Arklių sužiūrėti“.
Žinau aš tuos „arklių sužiūrėjimus“. Bet manęs taip greitai neįveiksite. Aš imu net juoktis iš ūkininkų priemonių.
Ūkininkai, sūnus ir tėvas, abu nekalbūs, kaip ir vakar. Jie kažką slepia savyje.
– Kad tamsta nė marškinių neprižiūri. Štai vėl sudraskyti, – visur paspėja šeimininkė.
– Et, kad tik tamsta kabinies, – išsiveržia iš šeimininko krūtinės. – Bene kas čia žiūrės į seną daiktą.
– Kokardėlė! Kur kokardėlė? Taip nuogu kaklu, o dar maršalka, bažnyčios tarnas.
– Aha! Tamsta maršalka? – it duoną iš manęs būtų išveržęs šis senis, sušukau į jį.
– Koks ten maršalka iš jo. Tamsta žinotum, kiek darbo su ta maršalkyste.
Aš neįtikėjau savo ausim: jis vadina mane – tamsta! Ir visai nekarišku tonu. Tai kur karas? Eureka!
Į trobą įėjo šeimininko duktė, tėvo kaklui paraikštėliu nešina. Ir pati tokia „kokardėlė“. Jau suspėjusi galutinai pasipuošti ir rūteles prisisegti ten, kur jos segamos. Taip tai jaunai merginai viskas pritinka. Ir kokios jos dabitos, pasirodo, esama. Ir, be to, tikra skaistuolė.
Rankose maldaknygė su rože, įdėta maldai atžymėti ar taip sau – dėl gražumo.
Vieną rožę ji ir man duoda. Prie visų. Karo, vadinas, nebus. Šiose apylinkėse karas neegzistuojąs. Bet motina sako (čia jau blogiau):
– Mūsų svečias per naktį negalėjo užmigti.
– Musių daug! – stambiai sušneka šeimininkas.
– Ne! Lova blogai paklota, žinai, kaitra. Sakiau dukrelei, kad iškart prižiūrėtų.
– Prižiūrėjo labai gerai. – Aš atsikeliu ir einu bučiuoti močiutės rankos.
– Bet kur tamsta? Ar ne su mumis į bažnyčią? – kalba šeimininkas.
Mergina sužvilgsi Į mane, nors sodžiuje kaip ir nepridera jaunai merginai žvilgčioti į jaunus vyrus.
– Ne! Šį kartą – ne, – atsisakau. – Gal kitą kartą.
– Tai kaip čia? Pavėžytum.
– Ak! Kiek aš kelių esu iškeliavęs! Aš pripratęs pėsčias. Batai dar išlaikys! Pėsčiam patogiau negu važiuotam. Nekrato.
– Žinai, taip jam reikia. Mokslai! – nuramina visus šeimininkė.- Tik prašom linkėti nuo mūsų visų mamai. Tokia puiki moteriškė.
Klevienė dar teikia man daug užkandžių ant kelio. Nors to viso „kelio“ – aštuonetas varstų.
– Kaip dabar su ta skola… – staigiai ir labai susirūpina Klevienė.
Visi susirūpina ir klausia Klevienės:
– Kokia skola?
– Nagi mamai.
Ji įteikia man dešimt rublių.
– Seniai ruošiausi atiduoti, bet nepasitaikė progos. Man net iš karto pasirodė įtartina ta „skola“.
– Tamsta gal pati tą skolą atiduotum. Būtų visiems patogiau.
– Nepriimu.
– Skolinau, tai ir atiduodu. Sakė pati man, jei ne man, tai sūnui… Taip ir pasakė – kai į miestą važiuos.
Atsisveikinu su vaišingais žmonėmis.
– Jei daugiau nesimatysim, tai štai ką turiu. Sudiev!
Dukrelė sega man į rūbų kilpą jau anksčiau padovanotą rožę. Ir dar kartą bučiuoja mane.
Aš einu vienas. Taip sakant, iš „kultūringo“ pasaulio. O čia tai tūkstanties metų pagonijos įpročių atgarsis. Bet toks tyras. Bent aš šiais papročiais patenkintas!
Dainavau eidamas vienas giriose.
Bet kažkas tempė likti toj sodyboj visam laikui. Geresnių žmonių niekur nerasi. Ir jauna moteriškė, tokia šypsena… Tegu ir sodietė!
– Bet kokia ji sodietė! O tu? – prakalbo sodžiaus kažkoks advokatas.
– Ne! – surikau ant jo.
Kai sugrįžau namo, man mama pasakė, kad ji niekuomet nėra skolinusi nei dešimt, nei kitokių pinigų kažkokiai Klevienei.
– Atiduok jai prie progos. Ką aš turiu bendro su ja! – gana išdidžiai pasakė motina. Aš išvažiavau į miestą.
Klevienės pinigus kaip gerą atsiminimą pasilikau su savim. Nes aš supratau, kokių gerų žmonių esama giriose.
Į Klevų sodybą aš, žinoma, niekuomet negrįžau. Nors gal visuomet man maudė: grįžk! Ir skubėk! Gal tylumoje taip pat svarstė ir močiutė, tik nenorėdama manęs iš miestiško kelio išvesti. Jos būta gudrios moteriškės ir, jei norite, geros psichologės. Jaunam žmogui parodomi visi ūkio turtai.
Bet, kaip dažniausiai atsitinka, aš į tą sodybą niekuomet negrįžau. Net nesijaučiau priderąs užsukti. Nors dabar jau aš pats seniai esu vedęs ir turiu šešis gerus vaikus. Išsvajotu muziku nelikau, bet turiu čia pat, panemuniais, gerą vargonininko vietą.
Girdėjau, dukrelė ištekėjo, atkviečiama pas gerą jauną ūkininką, pasiturintį. Kitaip ir negalėjo būti, kaip kuri gaida, vargonininko išgrota. Klevienės vienatinis sūnus buvo jau anksčiau išėjęs į Ameriką, apie kurią visuomet svajojo.
Tų nelemtų dešimt rublių niekuomet negrąžinau geraširdei moteriškei. Nors ji, kad ir netiesiog, tikriausiai visuomet turėjo viltį, kad kada nors tie pinigai grįš į ūkį.
Kas laimėjo?
O kas pralaimėjo?

Views All Time
Views All Time
2229
Views Today
Views Today
1
0 0