Eglynėlis. Sekmadienio pavakarys, gana nuobodokas ir gana nemalonus. Kai bitė zimbia, o saulė vis leidžias ir negali nusileisti. Kai gamta ir visi garsai ima staiga ir nutilsta. Tarytum būtų kažkokios rankos tie visi garsai paimti ir sušluoti į sterblę.
Medžiai tyli, ir paukščiai nekalba. Nelygu objektai kuriame panoptikume, kur pastatyta tiek daug nejudamų ir negyvų figūrų. Taip nejauku, kai ima viskas staiga tylėti. Kad ir mūsų paprastoje, be jokių išmislų ir be jokių šposų giraitėje.
Šventadienio papratimu aš vis dėlto brendu į savo giraitę.
Tamsios čia eglės, ir tiek. Kai kuriais šventadieniais pirma čia pasirodydavo laibos panos baltais gobtuvais į bažnyčią eidamos, o dabar – nieko.
Paparčiai linguoja man po kojų. Tokie riebūs ir tamsūs čia šie augalai.
O mes buvome nusistatę ruošti gegužinę…
Ir ji turėtų ateiti…
„Ji“! Kas nežino, būdamas sodžiuje, ką reiškia – ji. Ji, kurią nuolat nori pamatyti ir dėl kurios verta gyventi. Kurios šypsena tokia tikra ir paperkanti. Dėl jos nebaisu ir tas mūsų šiaip jau toks monotoninis sodžiaus gyvenimas. Nei šis pilkas mūsų eglynėlis. Per ją vieną kitos moterys neegzistuoja. Nėra kitokios dienos ir kito rūpesčio, kaip ją pamatyti. Dėl jos sustoję buvo tvaksėti visi seklyčių, klebonijų ir namų laikrodžiai ir laikrodėliai. Dėl jos tik vienos plaka širdis.
Mūsų kaimas įdomus. Nepalyginti įdomesnis už kurį miestą. Juk mes ruošiame gegužinę.
Gegužinė!
Staiga mano girioje riktelėjo kas pjaunamo gyvulio balsu. Aš staptelėjau. Kas gi galėjo rėkti tokiu balsu mūsų giraitėje? Kas ir kur šūkavo, man buvo neaišku. Kriokimas ėjo iš po žemių. Balsas buvo apkimęs ir įvargęs. Kas čia per stebuklai? Susiorientuoti iš tikrųjų buvo sunku. Pati giria šiandien buvo tyli. Tas keistas šauksmas man ėmė nepatikti. Ėmiau landžioti tamsioje girioje ir ieškoti.
Ant žemės gulėjo pargriuvęs vokiečių kareivis. Žmogus žiūrėjo į mane. Jis manęs klausė bailiomis akimis, ar aš jį mušiu, ar aš jį užmušiu. Tysojo ant samaninio girios patalo. Gulėjo su savo standriai paveržtu diržu, visokiais dzargasais, susagstytais ir sukabinėtais jam ant pasamonų ir už nugaros. Įsikibęs šautuvo buožės, jis šliaužė, vis dėlto per žaizdas negalėdamas visai atsikelti ir pasistiebti nuo žemės. Kareivio koja buvo suaižyta. Ji buvo pribrinkusi, kraujuota.
Man vis dėlto atrodė, kad jis bus šaukęs neproporcingu savo ūgiui drūtu balsu. Juk jis pats buvo toks stiprus pažiūrėti.
Mes žvelgėme vienas į antrą.
Staiga kareivis atkišo Į mane šautuvą ir šaukė:
– Halt! Kas tu toks?
Ką gi aš jam galėjau atsakyti? Aš – šios girios valdovas. Tačiau jis man raportavo:
– Ich bin vom Infanterieregiment…
Sužeistasis vis dėlto taikė į mane šautuvu, nenuleisdamas nuo manęs akių.
– Können Sie Deutsch? – klausė.
– Jawvohl! – atsakiau.
Atrodė taip, tarytum aš būčiau jo kvočiamas. Jis taikė į mane savo rūsčius žodžius. Tarytum kokiu kulkosvaidžiu būtų pykštelėjęs.
Jis pasakė:
– Im Namen des Kaiserlichen Brigadetrupps befehle ich Ihnen mich in diesem Augenblich zu meinem Regiment zurückzuführen …
Žmogus, matyti, klajojo. Aš nei nežinojau, kad aš privalau rankioti sužeistus vokiečių kareivius mūsų girioje ir pristatinėti juos pagal adresą ir priklausomybę.
Tiesa, mūsų girioje ir anksčiau pūkšnodavo patrankos ir kažin kur tarškėdavo šautuvai kaip kokie, mums tuomet atrodė, minamų linų mintuvai per linaminę. Mes tuomet nežinojom karo pabūklų ir nežinojom, su kuo juos sulyginti.
Į karą mes dar nebuvom įpratę. Mes buvome civiliai. Dar būta ir tokios profesijos. Mes buvome tuomet žmonės, kurie aria, akėja ir tik kliudo kareiviams. O kareiviai – mums. Mes savo darbą buvome įpratę dirbti rimtai. Ūkininko užsispyrimu aš jam pasakiau:
– Pats „statykis“…
– Tu privalai mane pristatyti. Tu būsi mano vyresnybės skaudžiai nubaustas. Tu būsi sušaudytas! Už mano įsakymo nepildymą mano vyresnybės taip pat bus nubausta visa jūsų „gemeinde“.
– Gemeinde?
Aš supratau be reikalo į žmogų pyktelėjęs. Supratau, kareivis ką tik bus išleistas iš įkyraus, žmogų lamdančio kareivinių pastato. Kareivis buvo ką tik sufabrikuotas. Kareivinėse jam buvo įkaltos tabelės apie „civilių žmonių“ prievoles karo metu. Kareivis atėjo čia karo daryti. Tačiau jis dabar varžėsi nebegalįs daugiau „laisvai“ daryti „žingsniu ženk“ ir tabaloti savo brindzeliais bei pasivyti savo už jį anksčiau nužygiavusius kolegas ir jį vieną palikusius. Dabar jam kažkas kliudė. Dabar mūsų žemė jį apkabinusi stipriai laikė. Tai jau visiškai prasilenkė su jo programa.
Kareivis laikėsi įsikibęs savo aliumininių puodukų, savo pagal įstatymus kietai suvynioto apsiausto ir savo provianto, užkrauto jam ant nugaros. Bet ypač savo šautuvo. Nors man atrodė, šį balastą numetęs, jis galėtų kur kas sparčiau šliaužti, galėtų veikiau prisišaukti žmonių ir jam nereiktų taip baisiai kriokti.
Mano spėliojimai, kad čia esama naujoko, greitai visai pasitvirtino. Aš jam sakau:
– Palik čia savo amuniciją. Paskui surinksime.
– Ne! Kareivis turi daboti vyresnybės jam įduotus daiktus. Kareivis nieko negali pamesti. Kaipgi aš galėčiau palikti?! Dabar jis atrodė man ne toks jau „baisus“, užtai aš jį paklausiau:
– Iš kur tamsta?
– Iš – „Posen“.
– Tai tamsta moki lenkiškai?
Aš jį užgavau.
– Ne! – Bet čia pat gana pamanomu lenkų žargonu atsakė man, kad jis iš Poznanės, kad ten dabar žmonės nekalbą lenkiškai. Tarytum ir kalbėti ten ta kalba būtų visai neįmanoma. Ir taip pat, kad jis čia pirmą kartą ir kad jį užpuolė kazokai.
– Ar nematei tamsta čia kazokų?
– Kazokų? Šiandien – ne. Bet paprastai švaistosi jų čia gana daug.
– Jie šovė iš savo haubicų. Granatos skeveldra pataikė man į koją…
Kareivio koja buvo per daug įtartina.
Aš jam paaiškinau, kad vargu jam bus patekusi į koją rusų granatos skeveldra, tai veikiau vokiečių kuri paklydusi ir į jį įsmigusi skeveldra. Rusų čia jau kelinta diena nebėra.
– Vokiečių granata į jo koją. Tai negalima!
– Kaip tik „galima“. – Aš jam paaiškinau, kad šiuo metu čia, mūsų giriose, murdo ir dovija vienas kitą susipliekę įvairių tautų kareiviai. Jie taip čia susinarpliojo, kad jokios „komandos“ ir karo vadovybės negali savųjų nuo svetimųjų atskirti. O granatos švaistosi kur joms nereikia.
Iš mūsų eglynėlio stovėjusios rusų batarėjos seniai išsinešdino. Vokiečiai, aptikę rusų vietas, rusus dabar atakuoja. Bet iš pasalų iš kažin kur dar atsiradę vis dėlto dar įsibrauna miklieji rusų kazokai, kurių vokiečiai užvis bijo. Vokiečiams atrodo kazokai per daug primityviškomis priemonėmis vedą karą. Su jais jie negalį kariauti. Nes kazokai nemoką moderniškų karo taisyklių.
Pirmąkart kareivis buvo nusivylęs.
Karas, pasirodo, eina visai kitokiais dėsniais, negu jis buvo mokslinamas. Juk tai irgi negalima. Kažkas reikia keisti tame kare. Ir būtinai kažką atstatyti į pirmykščią tvarką.
Kad atgaivinčiau jo nelinksmas mintis, aš paklausiau, kas yra pasilikęs pas jį namie. Šitą sakinį, kaipo labai efektingą, mes, civiliai gyventojai, labai greitai buvom išmokę kartoti kareiviams.
– Namie, Poznanėje, pasiliko žmona su dukrele. Žmona kalbanti lenkiškai, užtat ir aš išmokau. – Tai buvo išpažintis. – Rugiai jau beprinokstą, nežinau, kas juos dabar kerta…
Žmogus, kuris kalba apie rugius, galėtų būti mano draugas. Toks galbūt ilgainiui jis ir pasiliktų, jei liktųsi čia kiek ilgiau. Bet dabar nebuvo laiko. Aš užverčiau jį, visą diktą, ant savo ūkininko nugaros ir nuvilkau į namus. Aš nežinojau, kiek sveria pilna karališkojo Poznanės kareivio amunicija su įvilktu į ją žmogumi, bet našta buvo sunki. Kareivis, suėmęs man kaklą, lengvai galėtų dabar mane pasmaugti už suteiktas jam nesmagias mintis ir morališkąją žalą. Jis laikė atkišęs šautuvą, taip pat ir visos savo amunicijos nenustojęs buvo daboti. Kad koks reglamento numatytas puodukas neatsisegtų. Užtai jis, regis, mažiau sergėjo savo sužeistąją koją, dabar apkrekusią ir sutinusią. Jis laikėsi įsikibęs į mane. Jis drebėjo.
Suplukęs ir užsiprunkšnojęs aš atnešiau kareivį kaip kokią sunkią naštą ir nudrėbiau ant pakulų prikimštos lovos mūsų kumetynėje. Moterys iš pradžios nei įsileisti nenorėjo mudviejų į kumetynę. Tai buvo juk priešas. O aš išdavikas. Jos klykė, rusai juk galėsią užklupti.
Man mažiausia šiuo metu rūpėjo kumetynės bobos ar jų skundai. Taip pat neklausiau ir kareivio skundo, kai aš ėmiau skrosti jo dvigubo klodo kelnes ir jo naujintelį batą. Reikalinga buvo koją iš bato išvaduoti. Tai buvo tikras valstybės turto naikinimas.
Aš, dabar vilkis savo ūkininko čerkesais, pasidariau toks veiklus ir iniciatyvos pilnas. Kaip koks felčeris. Dabar jam pagrūmojau kumštimi, tylėk man.
Koja buvo tikrai bjauri. Tokios aš dar nemačiau anksčiau. Neturėdamas ūkyje nei jodinos, nei kitokių reikmenų, aš ploviau iš bliūdo vandeniu jos aižulius ir purškinau motinos atneštas plonytėles ir baltutes drobes kojai apraišioti. Sutvarstyta ir apraišiota kareivio koja vėl liko panaši į koją.
Nuliūdusiu veidu stovėjo tamsioje kumetynėje mano motina. Ji atrodė dabar tokia nyki. Motina žiūrėjo priblėsusiomis akimis į šį sužeistojo kareivio apraišiojimo darbą. Ši sodžiaus moteriškė, ir pirmiau mačiusi daug nelaimių, žiūrėjo nenuleisdama nuo sužeistojo akių ir padėjo kuo galėdama.
Ji daug gyvenime yra mačiusi. Kuliamose mašinose sulamdytus stiprius bernus. Perkūno pritrenktus pjovėjus, sulindusius po medžiais pasislėpti nuo lietaus. Neminint jau daugiau viduje žmogaus sopulių. Vaikų užgaunamus tėvus ir mušamus senius bei neprižiūrimus. Iš namų išvaromas svetur jaunas suvedžiotas paguloves, kam jos savo vaikus iš baimės bus nužudžiusios…
Kad ji žinotų, kiek vėliau jos rinktinių drobulių buvo sunaudota kareivių žaizdoms raišioti…
Tamsios kumetynės pasienyje stovėjo vaikų krūva. Kaip vargonų tūtos. Nuo apydidžių iki mažesnių ir pačių mažiausių. Pačių mažiausių, kad ir primityvišku būdu, bet vis jau pašliaužiančių šalta asla. Nuo šitokios aslos darėsi šaltas jų užpakalis su dažniausiai atsiraitojusiais ir amžinai drėgnais jų multinais. Šitokiu būdu grūdinosi mūsų būsimoji karta. Šitokia šliaužiojimo trafika mūsų kumetynėse sekėsi vieniems gana pamanomai, kitiems visai gerai.
Kumetynė be vaikų – ne kumetynė.
Šiandien sulindo čia visi žiūrėti vokiečių kareivio.
Kai koja buvo aptvarstyta, ji buvo panaši į didelį baltą guzulą. Kareivis atkuto ir vėl pasidarė didžiai energiškas. Jis veržėsi į kovą. Į karą, į savuosius. Vėl ėmė man murmėti apie „prievoles“, pristatymą ir transportą. Aš nuslėgiau ranka ant pakulų: gulėk!
Piemenės atvilkta didelė skaistaus šviežio pieno puodynė ir kelios riekės medum pakvipusios duonos šį kartą visiškai pakirto ir nutildė visus šio kario drąsius užsimojimus. Puodynės įtalpa kaip matai sutilpo kareivyje, o duona buvo skaniai triuškinama ir čiauškinama išalkusio žmogaus žiaunomis. Kareivis užmigo. Užmiršęs visus savo įsakymus, taisykles ir kančias. Jis drūčiai knarkė.
Tuo tarpu aš išvogiau iš jo jo karišką durklą.
Ne tiek jis man reikalingas buvo nuo piktų žmonių atsiginti, šis pabūklas, – vis man už žaizdų aptvarstymą priklausė šis honoraras. Be to, man parūpo turėti kokį karišką suvenyrą. Tai buvo mano pirmasis betarpiškas su karu susidūrimas. Aš atsargiai ištraukiau iš jo kareiviškų makščių įtekintą peilį, šiaip jau turbūt kareivio gyvenime tevartojamą bulvėms skusti, ir nustūmiau tolėliau nuo suolo. Vargu greit prireiks jo kareiviui.
Kareivis, tiek staigiai kritęs miegu, tokiu pat staigumu atsibudo.
– Ar jau arkliai pakinkyti? Ko nevažiuojame?
Tiek pristaigavo. Mes net nežinojome, kas su juo daryti.
Bešokdamas ant vienos kojos ir besiruošdamas keliauti, jis pastebėjo ant suolo iš makštų ištrauktą ir toliau į patamsius nuniauktą peilį. Jis subliksnojo į mane akimis. Aš jį paprašiau geruoju:
– Palik šitą peilį man. Jis jums nereikalingas.
Aš šoktelėjau į šalį. Aš maniau, kad jis mane tikrai dabar nudurs. Jis paliko mane ramybėje kaip nepilno proto žmogų. Visai abejutiškai ir kiek su panieka jis man pridėjo: „Už tai visi jūs galėtumėte būti sušaudyti!“ Bet jis to nedarė. Jis buvo atlyžus. Didysis pigmėjų nesmaugia.
– Kazokai!
Įgriuvo į gryčią piemenė ir įvarė mums visiems baimės. O ypač mūsų svečiui. Mes irgi kazokų nemėgom. O ypač dabar. Mes nežinojom nei kur dėtis su mūsų kareiviu ir už kurio krosnies kampo jį kišti.
Vienok tai būta tuščio riksmo. Tai buvo tik mūsų kaimynai, apygirti ir šūkaują, grįžtą iš piršlybų. Šių šūkaujančių piršlių dalykas atrodė jau kaip ir apdorotas. Su jaunąja buvo kaip ir susitarta. Užtai visi taip ir plėšė smarkiai. Kad ir šiuo karo metu.
Vakare aš vežiau kareivį į artimiausią bažnytkaimį. Bevažiuojant kalbėtis mudviem nebuvo ko. Norėjau surasti kur nors vokiečius ir atiduoti jiems iš jų pasiskolintą kareivį.
Bažnytkiemis. Prieš karą žmonės susirinkdavo kaip į kokį klubą šventadieniškų mišių išklausyti, o po mišparų pypkutės išrūkyti. Kaimo moterys ateidavo čia dar lazurko nusipirkti. Kai kuriais iškilmingesniais sekmadieniais čia buvo pardavinėjami tam tyčia sustatytose šėtrose baronkos, anodija ir škapleriai.
Šiandien čia buvo karas. Čia būta tokių aukštų vokiečių karininkų. Čia buvo jų štabas.
Dabar čia tik visi šaukė: „Stop!“ Ir – „halt!“, ir – „vorvärts!“.
Mano pasažieriui akys nušvito. Dardėjo gerai apkaustyti kariškieji vežimai. Ten ir atgal. Jojo kareiviai. Kolonos marširavo. Tai buvo karas! Taip ir reikėjo.
Tai buvo keistas žaislas, man taip atrodė. Linksmas ir įspūdingas.
Vieni vokiečiai būtinai norėjo mus areštuoti, antri dirigavo į vieną pusę, kiti į kitą. O keli vėl būtinai patys norėjo įlipti mums į vežimą ir kai kurie jau rioglinos į šiaudus vežime. Iki atsigindavau botkočiu: „Halt, sustok, kary. Ar nematai, kad čia sužeistasis, tavasis, guli?.. Geriau pasakyk man, kur čia lazaretas!“ – tačiau niekas nežinojo tokio daikto. Visi bėgo. Žvangėjo branktai, čaižiojo risčia jojamų arklių pasagos. Dardėjo paskutinieji vežimai mūsų padžiūvusiais ir visai sausais pakrūmių keliais. Visi kažkur bėgo.
Pagaliau aptikau „lazaretą“ vieno ūkininko klėtyje.
Palėpėse dar kyšojo gražiai sušukuotos ir gražiai sukaišiotos už lotų kaip mergelių gelsvaplaukių kasos linų grįžtės. Tai kraitinis daiktas, tos rinktinės grįžtės. Pakampėse dar matėsi ūkininko padargai, surūdiję kastuvai ir akėtvirbiai. O pasieniais buvo pati ligoninė. Pasieniais tysojo šalimais suguldyti vokiečių kareiviai. Jų tarpe buvo ir smarkiai sužeistų, ir net mirusių.
Vienas numirėlis, užvertęs galvą, išsišiepusiais ūsais, linksmai žiūrėjo į palubes. Jis iš tikrųjų, atrodė, juokėsi dar. Jam kulka buvo švelniai įkirtusi į smilkinį. Jo gyvenimo ir nelaimių dienos buvo baigtos. Jis laimingas.
Kiti, sunkiai sužeisti, gulėjo ant pamesto čia kiek šieno.
Kiti stūksojo tiesiog ant grindų. Aš įnešiau irgi čia savo karį ir paguldžiau greta kitų.
Įstrikęs į mūsų trobą felčeris paspaudė man ranką ir kažin kieno vardu iškilmingai man padėkojo. Aš būsiąs atpildytas. Tik kieno – nepasakė.
Tai būta tikro entuziasto.
Kareiviai, pajutę naują žmogų savo tarpe, atbudo. Jiems nejauku buvo gulėti pustamsėje klėtyje, kur prieš karą sekmadieniais ateidavo tik merginos prieš veidrodį pasižvalgyti. Be to, dabar jie girdėjo, kaip jų kareiviai bėga Tilžės link.
Man atrodė, reikia skubėti. Visi žmonės bėgo! Man buvo tai aišku. Sužeistieji dairėsi bailiai. O gal jau ir per vėlu. Aš nuėjau pasižvalgyti. Miestelis išmiręs. Tai būta juodos duobės. Kažkoks kapinynas. Kur neseniai dar būta žmonių. Dabar tik tyla. Kas skubėjo, nuskubėjo, kai kurie liko. Liko daugiausia sužeistieji.
Net ūkininkai kažkur dingo. Kur? Visų tų basų, ilgais marškoniais, virš drobinių kelnių išleistais marškiniais ūkininkų šiandien čia nėra. Tie pagonys. Tamsūs ir nenusiprausę. Basi ir nieko nenorį žinoti. Varinėją savo žąsis, ožkas ir jaučius, tarytum už kažkokias neišpirktas gyvenimo nuodėmes pristatyti amžinai juos sekti. Tai buvo tikri senų girių gyventojų ainiai. Dabar šiek tiek praretintų ir sukrūmėjusių girių.
Mano jau matytas felčeris, visas sušilęs, prišoko prie manęs: arklių niekur negalįs gauti…
– Kokių arklių! – Šiam žmogui tikrai galvoje negerai. Rusai čia pat, o jis arklių laksto mobilizuoti.
Iš pradžių švelniu, paskui griežtu balsu jis man įsakė pervežti lazaretą. Nuo rusų reikią jį išgelbėti. Tik dabar pamačiau, kaip greit žmogus, į nelaimę patekęs, gali savo proto nustoti. Aš jam patariau sprukti, jei nenorįs pats į nelaisvę rusams patekti. Su sužeistaisiais juk nieko neatsitiksią…
Vis dėlto kiek galėdamas guldau sunkiau sužeistuosius į savo vežimą. Man atrodo, prie savųjų jiems vis dėlto būtų lengviau. Ne svetimoje šalyje.
Mano poznanietis, koją patempęs, irgi sėdi vežime. Vieną antrą vis dėlto prisiėjo palikti, ką gi aš galėjau padaryti.
Krūmai ir retai kur juose įdiegtos trobos.
Man visur visi iki vienam pažįstami ūkininkai, ir kai kurie iš jų mano tikri bičiuliai. Čia basetles dar taip neseniai griežė ir ūkininkaitės, tikrai gražios panos, šoko ir buvo dalinami fantai. Tai dvarelis. O čia vėl pairusiais stogais kita sodyba. Ir taip toliau visu kelio platumu. Antys, mano girgždančio vežimo prikeltos, klegėjo, kad ir nakčia, balaitėje.
Iš lėto čirpinosi pirmyn mūsų vežimas, ir visiems yra laiko savo mintis sudoroti.
Pagaliau prisivarėme kažkokį „punktą“.
Punktas kaip punktas. Naujas miestelis, kurio aš nepažįstu. Viskas čia tvarkinga, ir visi vokiečių pafrontės mašinos tekiniai sukasi tiksliai. Aš buvau pristatytas vyresniajam, ir vyresniojo už mano uolumą pagirtas. Už tokį mano žygį ir drąsą jis man suteikė cigarą.
O sužeistuosius įsakė man vėl toliau vežti, kaip ničnieko nebūtų.
– Jei taip gerai seksis, tai greit atsidursime Poznanėje! – mirktelėjau savo prieteliui poznaniečiui.
Kareivis tysojo dabar ir žvaigždes skaitė.
Vėl varomės toliau. Šį kartą jau daugiau ir vežimų pakelyje sutinkame. Be to, pakelyje sutinkame rusų belaisvių nemažą pulką.
Visi rusai buvo varomi pėsti, nors jų tarpe buvo ir sunkiai paeinančių, ir nuvargusių.
Turbūt ir šie žmonės bus palikę savo tėviškėse nenuvalytus rugius, savo žmonas, vaikus? Jie buvo varomi tokia tamsia Lietuvos nakčia ir vienodais Lietuvos keliais ir pakrūmiais… Kai kurie iš jų sužeisti. Girdėti tik sunkių kareiviškų apsiaustų šiurenimas bei pakaustytų batų stuksėjimas. Tik kartais trinktelėdavo per akmenis kurio sargybinio sunkiau pavelkamas šautuvas, kaip kastanjetės braukštelėjimas taktui pabrėžti. Nelinksmos mintys lindo į galvą. Mano arkliai pavargo. Nešerti, ištroškę ir dabar nusilpę. Ūkininkui nedovanotina, kai jis neprižiūri savo arklių. Ir aš negalėjau jų kaip reikiant prižiūrėti. Jau ėmiau beveik snausti. Kaip ir kiti mano sušniurę ir įvargę pasažieriai.
– Halt!
Na, dabar susipjovė kaip šunys žmonės! – pamaniau.
Sužiuro ir mano žmonės vežime.
Tamsiame kelyje barėsi ir klykė žmonės. Iš karto nė nesuėmiau visų žodžių ir pasikalbėjimo prasmės. Be kelių, pilvu išrėkiamų, sakinių:
– Pats matai, kad žmogus negali paeiti.
Žmonės šūkavo rusiškai.
Pasigirdo keli šūviai. Niekas neištarė daugiau žodžių. Žmogus buvo nušautas.
Tamsios nakties metu šūvis. Visai nejauku, kai nematai, iš kur jis ir į ką yra taikomas. Kažkas buvo pakirstas. Buvo tyla. Niekas nekalbėjo.
Vienas rusas belaisvis pasipriešino vokiečių palydovui ir buvo užstojęs savo sunkiai paeinantį draugą.
Žmogus gulėjo apkabinęs Lietuvos paravį. Vienu rusu belaisviu liko mažiau.
Mes varomės toliau. Vis naujos vietos. Visai jau mano nepažįstamos.
Dar didesnis miestelis.
Čia mano sužeistieji išimami iš ratų. Vis ne bet kaip. Mandriai. Iš pradžių panariami dviejų sanitarų už pažastų, vėliau sudedami ant neštuvų. Bet ne ant šaltos žemės paguldomi, kaip buvo daroma mūsų bažnytkiemy. Visi jie man dėkoja, kaip kas gali. Visi akimis blyksteli, antri pamoja man iš lėto ir draugiškai ranka. O kuris drūtesnis, dar pats paspaudžia man ranką. Kokie Fricai ir Hansai. Mieli man žmonės!
Pasirėmęs ant savo kriukės, prie manęs styri ir poznanietis. Jis žiūri šaltomis savo akimis į mane ir nieko nesako. Atrodytų, jis norėtų suduoti man į veidą ir sušukti ant manęs. Bet jis nieko nedaro. Jis paspaudžia man ranką savo sugrubusia ūkininko ranka. Jis pažiūri į mane, o paskui žvelgteri į savo peilį. Jis graibstosi apie savo diržą ir atsega man savo peilį…
Aš supratau, vokiečiai karo nelaimėsią.
Aš nusijuokiu ir sakau jam: „Dabar jau man tavo peilis nereikalingas. Dabar aš turiu kitokių „suvenyrų“.
Į mane prikimba kažkoks kareivis, pilvazas, drūčiai ant manęs šaukdamas. Jam esą reikalingi mano arkliai daiktams transportuoti. Ir vis – greit. Aš ir jam atsakau, kad aš ir mano arkliai esame drūčiai privargę. Vežimas buvo per sunkiai prikrautas. Arkliai išsiilgę namų.
– Kare arkliai negali būti privargę.
Šis kareivis tikriausiai būtų išplėšęs iš manęs arklius. Dar mane primušęs. Bet visą laiką tyliai į mane žiūrėjęs poznanietis pastojo jam kelią. Dabar jo eilė atėjo šaukti ant savųjų.
Jo šūkis tai buvo pirmas revoliucijos veržimosi iš vokiečių gerklės.
Jis dabar kažką galvoja. Toks rimtas, susikaupęs. Ne tiek jam koją sopa. Jis yra nepatenkintas.
Aš dundu namo.
Ir mano sartaitės, niekieno nevejamos, statulėliai bizgena namo… Tylu. Tik kai kur dar suloja šuo. Laukuose visur kvepia neseniai nukirsti ir į gubas sudėti rugiai. Čirkšteli driežas, it basetles kas mėgintų. Kartą. Kitą. Dangus, iki šiol toks tamsus, visai tamsus, ima kiek blaivėti. Nors dar vis kaip reikiant neįžiūrimas ir debesų nuklotas. Kur ne kur švysteli žvaigždė. Tokia pat prielanki ir skaisti, kaip ir pirmiau, per gegužines.
Kaip ramu ir tylu, tarytum ir to „karo“ nebūtų.
Mano kumelaitės staiga švysteli į šalį.
– Paikus padaras, ar susisapnavote?
Pakelėje guli tas pats, anksčiau vokiečių nušautasis. Aš, užuot pavijęs savo arklius, išlipu iš vežimo, užnarplinu vadžias už tekinio ir žvalgausi. Aš prisimenu gerai vietą. Žmogus guli pagriovyje.
Aš nenoriu drumsti jo ramybės.
Sodžiuje išaugusio žmogaus įpratimu nusiimu kepurę atiduoti jam paskutinę pagarbą. Jau aušta. Prišokęs drobynų, vėl taršku namo.
Tiesus kelias, dabar jau visur man gerai žinomas.
Aš privažiuoju mūsų kaimynų ūkį ir nustembu. Matau – mūsų kaimynų seklyčioje ir gryčioje dega šviesos. Ten, kur ta „pana“ ir „ji“ gyvena. Kaip per vestuves. Trobos tik žiba, šviesų iš vidaus nužertos. Kieme ir daržinėse pakurti didesni ir mažesni laužai. Tarytum vestuvininkų vežikai patys vieni sau kieme balių keltų. Palangiais švytruoja dideli šešėliai. Girdėti liūdna armonika. Iš šūkavimų girdžiu: čia bus apsinakvinę rusų raiteliai. Girdėti arklių vozojimasis.
Mūsų šalį vėl užėmė rusų kareiviai.
Aš namie.
Prasideda antroji karo diena.
Kariškojo susižinojimo vardu, kuriam, žinoma, niekas niekas negali pasipriešinti, jau daug pasiekta. Rusų pėstininkų liko išniekinta mūsų piemenė. O mūsų kaimynui, vardu Nesužiedėlis, pavogė iš visuomet gerai uždaromų tvartų kiaulę, kurią jis tiek ilgai augino, šėrė ir liaupsino.
Kurios armijos šis karo veiksnys buvo padarytas, liko neišaiškinta.
Iš susikrimtimo Nesužiedėlis mirė.
Prasidėjo įvairumo dienos. Neribotam laikui liko atidėta gegužinė.

Views All Time
Views All Time
2094
Views Today
Views Today
1
0 0