Vienam vyriausio štabo generolui prireikė statyti naujas rūmas kareivių bibliotekai. Generolas buvo kultūrininkas. Be knygos jam buvo neįmanomas kareivis. Ne ginklais, bet knygomis turėjo nugalėti mūsų kareivis priešą. Tokiais pamatais turėjo būti pradėta kurti Lietuvos respublika.
Jau kiek, nusistovėjusia respublikoje tvarka buvo suruoštos varžytynės. Jas laimėjo rangovas Juozas Strebeika. Generolas, dėl visa ko pasivadinęs varžytynėms vieną architektą, dabar labai džiaugėsi, kad laimėjo lietuvis, bet ne kuris kitatautis, nors ir gyvenąs Lietuvoje. Taip iki šiol visuomet būdavo, dėl to nelemto lietuvin apsileidimo ir neapdairumo bei dėl tosios organizacijos stokos savo namuose. Varžytynes laimėjo Strebeika.
Tik generolui nepatiko, kad Strebeika tuojau paprašė avanso statybai. Esą jis yra naujai atvykęs iš Amerikos, savo kapitalą sudėjęs į „įvairius“ biznius ir tuo būdu, be to vienatinio dalyko, prityrimo stalyti, – čia tai jis jau specas! – tuo tarpu neturįs nė lašo savo atliekamo kapitalo. Atvykti namon iš Amerikos – tai garbingas, net patriotinis žygis, – atrodė generolui, – bet kodėl atvykęs sudėjo savo santaupas į „įvairius“ , bet ne vieną kurį patikimą biznį, generolui atrodė neaišku. Bet jis buvo geros širdies ir platesnių mostų žmogus. Kranktelėjo garsiai, kad net rangovas, žvyro ir cemento dulkių nusėstas, sudrebėjo ir pasidarė staigiai visai mažas. Tik rangovas žiūrėjo į generolą tokiu rimties pilnu veidu. Generolas gražiu mostu padavė rangovui dešimt tūkstančių (tiek jis buvo prašęs).
– Tik žiūrėk, kad man daugiau jokių avansų, o trobesys – laiku!
– Aš užbėgsiu laikui už, akių, generole. Juk aš iš Amerikos…
Rangovas, dar iš senolių paveldėtu būdu nutaikęs pačią tinkamiausią linkčiojimo ir nusilenkimo pozą, atsisveikino, pirma pasirašęs pakištą jam 10 000 litų kvitą. Ir atpakaliop eidamas savo lyg tyčia per daug sugirgždėjusiais batais, kaip nuo kokio visagalio Dzeuso, atsitolino nuo generolo visai gražiu manevru ir tiesutėliai pataikė į duris. Ir – į koridorių. Jis buvo laisvas.
Daugiau jo niekas nematė.
Rangovas išėjo gana linksmas, savo tūkstantinėmis rankose nešinas. Oras, ūžimas ir šioks toks judėjimas gatvėje jį atgaivino. Rangovas dabar kažkaip išsitiesė, net rūbai, atrodė, pasidarė švaresni, ir jis pats drąsiau ėmė žiūrėti praeiviams į akis. Tarytum sakydamas kiekvienam: „Statybą reikia atlikti laiku. Ir – jokio avanso!“
Taip svajodamas (kartais ir rangovai gyvenime gali svajoti), Strebeika užėjo į patį nevalyvąjį traktierių, reziduojantį gyvulių mugės pakraštyje. Ten tampėsi ir grūmėsi ūkininkai su savo gyvulių prekėmis. Strebeika, poniškai kirčiuodamas žodžius, užsakė juo didžiausią valgių kiekį ir tokio pat kiekio šnapsą.
Siaurose gatviapalaikėse stovinėjo prekių vežikai. Žvirbliai knapstės apie arklius, kur jiems pridera knapstytis. Tais laimingais laikais, kai dar automobilių, kaipo susisiekimo priemonės, šioje vietoje nebuvo. Žvirbliai tai labai gerai žinojo ir visuomet tai turėjo savo žvirbliškoje mintyj.
Gatvėse gi paničkos sukos ir sukinėjos, tos pačios meilės įjudinamos.
Rangovas Strebeika daugiau į generolą negrįžo. Ir apskritai pažadėtu darbu daugiau nesirūpino.
Bet negrįžti į generolus – negalima. Į generolus reikia grįžti. Tą negrįžimo faktą pastebėjo tuoj Strebeika. Pastebėjo ir generolas, atėjęs į kiemą kartą kai kurių papildomųjų detalių rangovui įsakyti.
Toje vietoje, kur turėjo išdygti kareiviams biblioteka – nieko nebuvo. Ir nieko nebuvo išdygę. Buvo tik labai tušti plotai. Kaip pirmiau. Be vienos naujai čia įsitaisiusios ožkos, visai be generolo žinios. Matyti, kažkas bus pririšęs gyvulį tame kariškame, visai apnykusiame sode.
Generolas, visa tai pamatęs, labai nustebo (ir generolai tam tikrais, nors ir civilinio gyvenimo reiškiniais gali nustebti). Pirmiausia jis nustebo, kad nebuvo nei raudono mūro,- nei vieno metro, net nei pusės metro, kaip jis suponavo. Nebuvo nei statomosios medžiagos kieme, nei plytų, nei kalkių. Ganėsi tik viena toji robinzoniškoji ožka, savo barzda makaluodama. Ožka juokėsi aiškiausiai iš generolo.
Sode dar buvo kelios nutrūnijusios kriaušės.
Visus tuos techniškus trūkumus konstatavęs, generolas po savo pirmykščio nusistebėjimo dabar liko nepatenkintas, vėliau įsiuto.
Jis Įsakė surasti žmogų.
Bet to žmogaus, pasirodo, niekas nepažino ir vien tik dėl to jau niekas negalėjo jo surasti. Žmogus buvo dingęs. Tik vėliau paaiškėjo, kad iš tikrųjų kada būta Kaune tokio neva rangovo, kuris visus apgaudinėjo.
– O dar sakėsi – Amerikoje. Surasti!
Tik tiek tepasakė generolas. Kadangi tai buvo didelis generolas, policijos atstovai centre ir periferijose nutarė: neverta prasidėti su tais, iš policijos pusės irgi galimais pareikšti „kadangi“ ir taikliu būdu – nukreiptinais prieš patį generolą. Kadangi egzistavo dar kitokie „kadangi“. Generolas buvo prezidento uošvis.
Policija suskubo ieškoti Strebeikos.
Gerai įtaisytas aparatas visokiems nusidėjėliams ieškoti, nors ir giliausiai jie būtų pasislėpę provincijoje ar kur pas tetas, užsuko savo tekiniukus – tiek gerai, kad jau į antrą dieną buvo surastas Strebeika. Tačiau generolas nė žiūrėti į jį nenorėjo.
– Iškvoskite jį!
Dabar centro policijos valdininkas pats jį kvotė. Strebeika, susirietęs ir labai nelaimingas, sėdėjo ant suolo tarp dviejų sargybinių. Priešais jį buvo tardantis valdininkas, jau ant iškilmingesnio fotelio. Ne tiek kelionė, kiek tie nuolatiniai kvotimai Strebeiką pribaigė. Jis nuolat girdėjo tuos pačius žodžius. Jis norėjo vemti. Ypač kad per dieną niekas dar jam nedavė valgyti. Buvo silpna. Jis buvo alkanas. Strebeika buvo visą laiką varomas etapu, jis buvo įvargęs. Be to, norėjo gerti ir snustelėti. Bet žmonės visą laiką jį kamavo, badydami jį į pašonę:
– Kur padėjai pinigus?
– Statybai.
– Kokiai statybai? Jokios statybos juk nebuvo…
Strebeikai visa tai nepatiko. Jis buvo varinėjamas pačiu karštuoju darbymečiu. „Varomas etapu“ – tai toks techniškas išsireiškimas, kai suimtasis iš vienos komunos yra varu varomas ir perduodamas kaip koks ryšulys kitai. Kol pasiekiamas galutinis tikslas, paskutinioji komuna. Tiesa, su juo dar keliauja pakvitavimo knyga. Per visą kelionės laiką nuo jo neatskiriama. Tie du daiktu – tai vienas. Atrodė, jei dingtų kur pakeliui knyga, tuomet būtų nereikalingas ir žmogus. Ką gi su juo galima būtų daryti be knygos? Jei dingtų žmogus, tuomet būtų nereikalinga ir knyga. Ką gi galima būtų į ją užrašyti? Suimtasis yra varomas dažniausiai pėsčias. Tai sutaupo valstybės lėšas. Tuo būdu tardomasis turėjo progos pamatyti pakeliui daug žmonių ir išgirsti daug kalbų. Jo galvoje buvo suirutė.
– Jūsų vardas?
– Bonifacas, – atsakė žmogus, dabar visai nudulkėjęs, paskutinio etapo sargybinio į pašonę kiek kumštelėtas ir ant kojų pastatytas.
– Gerai! Pavardė?
– Strebeika.
– Irgi gerai. Amžius?
Pasakė ir amžių.
– Verslas?
Pasakė ir verslą: ūkininkas, naujakurys. Amerikoje buvo prie mūrų…
– Ką veikęs ir kur buvęs paskutinį laiką?
– Namie. Trobas stačiau.
– Destis rangovas? – pažiūrėjo į jį valdininkas. Strebeika tikrai nesuprato šio žodžio, bet dėl visa ko nyktelėjo galva kaip gerai išauklėtas žmogus.
Paskui viskas ėjo kaip iš pypkės. Tik reikėjo vis linkčioti galva, ką „jie“ paklaustų.
Pavyzdžiui:
– Iš Amerikos?
– Iš.
– Kaune buvai?
– Buvau.
Liepė atsisėsti. Viskas aišku. Valdininkas vos nepadėkojo. Mat čia, arčiau miesto, žmonės buvo mandagesni.
– O kur dėjai dešimt tūkstančių? Grąžink verčiau generolui.
Ir viskas bus baigta.
„Prasidėjo! Taip jie ir gaus iš manęs pinigus“.
– Nepažįstu jokio generolo.
– Generolas – geras žmogus, gal ir dovanos. Ir tau bus gerai, ir mums.
Strebeika jau būtų mobilizavęs savo dešimt tūkstančių, bet jis buvo Amerikoje, – tai jį įpareigoja. Tiesa, jis nežino Amerikos teismų ir tenykštės teisminės tvarkos, bet jis vieną žino: parodyk dabar jiems tūkstantį, jie pareikalaus tuoj dviejų, paskui atims viską. Etapiniai įspūdžiai jį čirpino kaip koks nudėvėtas smuikas, nemokėlio kankinamas. Susikaupęs Strebeika dar kartą atsakė:
– Pinigo iš manęs neišgausite.
– Kada pirkai ūkį?
– Prieš dvejetą mėnesių.
– Aha.
Jį pasodino daboklėn.
Jam dar pasakė:
– Koks tu rangovas. Visi tave pažįsta jau Kaune. Visur prisiskolinai ir darbų nebaigei. Dabar tave visas Kaunas pažįsta. Bet su generolu nevertėtų prasidėti. Jis tave į pipirą sumals… Ir mums dėl tavęs karšta.
Prasėsi jau visai geruoju pareigūnai:
– Atiduok tūkstantines, ir tiek…
– Tiek jūs ir išviliosite iš manęs pinigo!
Kai jis ištarė tą žodį, valdininkas supyko, jau reagavo trečiojo laipsnio tardymo būdu, tik lietuviškai daugiau sustilizuotu.
Strebeika pajudino savo patinusį žandą. Jis jau nebepyko, bet buvo nelaimingas.
Vakare generolui buvo referuota:
– Strebeika neįveikiamas. Generolas tarė:
– Į teismą – tegu ten ekspertizė nustato. Ir štai jo kvitas.
Teismas išaiškino Strebeikos parašo tapatumą, palyginęs su jo anksčiau išduotu parašu generolui, pripažino jį kaltu, nuteisė kalėti ir, be pamatinės sumos, pridėjo 297 litus 13 centų išlaidų, sudarytų valstybei su tam tikromis pasekmėmis. Pagaliau nemaloni byla baigėsi.
Generolas liko laisvas ir, tenka prisipažinti, net laimingas. Nei tų paikų minčių, nei tau kas trukdo. Jis buvo teisingas žmogus, bet, kaip ir visi generolai, nors ir su širdgėla, norėjo, kad viskas vyktų pagal tvarką.
Prašvito. Diena užsibrėžė graži. Generolas, iš pat ryto išėjęs į statybą, pastebėjo, kad kareiviams biblioteka auga. Šį kartą jis buvo susitaręs su kitu rangovu, jau – svetimtaučiu. Generolas džiaugėsi, stebėjo naujojo „strebeikos“ darbus ir buvo gerai nusiteikęs.
Pavakarėj generolas sėdėjo savo gana apleistam sode, iš kurio vis dėlto šį kartą buvo išvaryta ožka. Jis žiūrinėjo sodą, kur turėjo išaugti gražiais langais dviejų aukštų pastatas. Jame turėjo būti įstatyti daug šviesos praleidžią langai, o pačios knygos turėjo skleisti tokią milžinišką šviesą kareiviams, pagal tų numatomų langų didumą. Nors pastatas ne ką dar galėjo pasistiebti, bet generolas matyte matė cemento blokus, sienas, aukštą. Net nudažytino namo spalvas ir įtaisymus.
Šioje jaukioje sambrėškoje prie generolo priėjo kareivis.
– Na, mano vaike?
Kareivis, įstatytas į sunkius, matyti, atsitiktinius batus, neįprastu žargonu atraportavo:
– Tamsta generole, šiuo pranešu, kad yra atėjęs policijos žmogus ir teiraujasi, ar tamsta, generole, nenorėtum pasikalbėti dėl to dalyko, – Strebeikos.
Kareivio kalba buvo drąsi, trumpa ir aiški. Ir kareivis žiūrėjo generolui aiškiai į akis.
– Strebeika – kalėjime!
Bet generolas iš tikrųjų sode atstu pamatė bestryčiojantį Strebeiką ir prieš savo norą sumojo į jo atsiradimą čia drūčiai reaguoti. Bet jis daugiau mostu, ne žodžiais parodė aną tuojuotėliau pašalinti iš sodo ir jo daugiau čia neprileisti. Generolas dabar visai neturėjo noro kalbėtis su tokiais tipais – kaliniais.
Visi išvyko iškilminga greta.
– Kokia tvarka pas mus! Dar daug primityviškumo. Špaceruoja sau kaliniai kaip tinkami, policininkų lydimi.
– Jei norėjo malonės, turėjo paduoti raštu!
Bet šį kartą jau pats generolas buvo teismo iškviestas. Generolas turėjo nustatyti, kuris iš dviejų teisme atsiradusių amerikiečių Strebeikų yra tikras. Generolas tikrai suglumo. Vienok jis iškart pamatė, kad paskutinysis atvestasis – guvusis Strebeika – yra tikras ir yra jo „rangovas“.
Šį žmogų policija aptiko besimaudantį pusplikį Palangoje. Įstatė jį policija tuojau į daugiau tinkamas miestui kelnes ir pagreitintu tempu atgabeno iš linksmybių pasaulio į teismo salę.
Jis net išdrįso iš tolo pasisveikinti su generolu.
– Bet jei teismas pripažino kaltu pirmą ir ekspertizė pripažino jo parašo tapatumą, tai kas bus atsitikę su pirmuoju? Už ką jis turėjo kalėti ir vargti?..
Jei jis neardytų tvarkos,- pamanė generolas,- jis prieitų prie niūriai salėje sėdinčio žmogaus ir įteiktų jam iš savęs „laisvės medalį“. Ir – atsiprašytų. Jam didžiai pagailo žmogaus.
Teisėjas sužvilgo į ekspertus.
Ekspertas aiškinosi:
– Pagal paskutinį psichinės analizės mokslą, o taip pat pagal kaligrafinius davinius, visai nenuginčijamus ir tikrus, Strebeikos parašo tvirtapradė „n“ visai sutampa su parašu, išduotu generolui. Tuo tarpu kai kitas parašas, šiandien mums siūlomas…
Pagal ekspertą išeitų, kad nusidėjėlis Strebeika – ne Strebeika.
Pats ekspertas atrodė išblyškęs, apaštališko veido, iš esmės – kaligrafas, o civiliniame gyvenime – dailyraščio mokytojas gimnazijoje. Ekspertas siekė gyvenime toliau. Jis norėjo perfekcionuotis. Kaligrafinis mokslas buvo jo pašaukimas. Tai visi žinojo. Jis niekuomet neklysdavo.
Kitas ekspertas jau buvo minkštesnių kaulų ir apvalesnis. Matyt, žinąs, kada ir kur pavalgyti. Jis buvo dekoratorius ir – pirmosios pašto ženklų laidos autorius. Ir, kaipo toksai, žinąs, kas yra brūkšniai ir raidžių apvalumai. Jis teištarė teisėjui, suplodamas rankomis į savo plačių masių šonus:
– Supuolimas!
– Toksai „supuolimas“ kitą kartą tamstoms gali brangiai apsieiti. Už tokį supuolimą, švelniu terminu tariant, tamstą vieną ir kitą reikėtų išimti iš čia ir padėti į kalėjimą.
Teisėjas švelniai sustukseno melodiją savo pirštais į piupitro lentas. Kalbėjo, tarytum iš tikrųjų turėjo „išimti“ kokį saldainiuką iš kokios dėžutės. Bet buvo matyti, kad teisėjo mintys veikė aiškiai ir tiksliai, nesileisdamos į gyvenimo smulkmenas.
Jis atsistojo; teismas buvo uždarytas.
Nors akylusis ekspertas vis dar darbavosi, dėl savo meilės užgautas:
– O „c“, o „c“, ponai, ta raidė sako, kad tai – jis!
Pirštas buvo nukreiptas į vieną kaltinamųjų. Tai buvo savo verslo maniakas, nesugebąs greitai pagalvoti ir susiorientuoti. Maniakas – tai vidurkis tarp pamišėlio ir kūrybos pagauto menininko.
Žmonės skirstėsi. Generolas, vienas pirmųjų apleidęs salę savo drąsiu žingsniu, grįžęs namo, kiek atslūgo. Nors vis tą patį žodį kartojo: „Ekspertizė“. Net jo artimieji negalėjo jo suprasti.
– Ekspertizė! – vis vaizdavosi ekspertus ir jų „supuolimus“.- Čia, Lietuvoje, reikėtų įsteigti tikrąją kaligrafų mokyklą! Tikrųjų ekspertų, kad žinotum. Kiek dabar Lietuvoje per dieną išduodama parašų! Kai išduodama, tai vis sakoma: „Esava juk broliai, į teismą neisime!“ O paskui vis dėlto teismai, kivirčai ir nesusipratimai. Net iki kraujoplūdžio. Kiekviename net valsčiuje per dieną kiek pasitaiko tų parašų ir tų – „supuolimų“. Parašą davei, ir nesi tikras, ar jis bus tas pats, ar suklastotas. Visi tie ūkių užrašymai, paveldėjimai, „draugiški“ čekių pažiravimai. Daug turbūt įvyksta Lietuvoje tamsaus, apie ką mes nė nesuvokiame.
Generolas, sėdėdamas savo jaukiame kabinete vakaro jaukioje sambrėškoje, dar tikrai nežinojo, kaip suformuluoti savo mintį ir kaip jai surasti praktiškąją vertę. Dalykas, atrodė, ėjo apie ekspertus. Kažkas buvo artima kriminalistikai. Reikės pasitarti su žinovais!
Staigiai prie generolo priėjo jo kareivis ir jam raportavo:
– Turiu garbės…
– Na, kas ten? Ar ne Strebeika?
– Taip, tamsta generole!
Generolas pats norėjo pamatyti šį kartą Strebeiką, išteisintąjį ir neteisingai kiek pakaršintąjį kalėjime. Įėjęs į laukiamąjį, jis išvydo bent dvidešimt Strebeikų, susodintų ant suolų. Visi jie teisinos palydovams ir pačiam generolui esą nekalti. Generolas įtikėjo. Atleido palydovus. Įsakė daugiau Strebeikų nerinkti. Ir ieškojimo bylą numarinti.
Jis gražiai atsiprašė visų Strebeikų ir įteikė jiems po pundą svarių knygų, nors iš kareiviams teiktinų. Dabar buvo visi patenkinti. Visi Strebeikos kaip susitarę griuvo iš miesto traukiniais.
Dabar tai turėjo jau laiko generolas atsidėjęs žvalgytis į savo kūrinį, pastatą. Pastatas augo. Deja, nors ir nepadaręs nusikalstamojo akto, naujasis rangovas ėmė ir išvyko Palestinon. Išvyko visai patriotiniais sumetimais. Nėra aukštesnio jausmo per patriotizmą.
Be pradėto pastato, pasiliko viena tik sodo idilija. Aplink mieste sekėsi viskas po senovei. Buvo gražu gyventi. Mūrai jau išdygę buvo viršum langų rentinių. Generolas skubėjo dabar ieškoti naujo rangovo, didžiai atsižvelgdamas sutarčių, užstato ir sankcijų.

Views All Time
Views All Time
3497
Views Today
Views Today
1
0 0