Ak, ir vėl tas nesibaigiantis lietus. Bjauri drėgmė smelkiasi kiaurai pro visą mano kūną, maudžia senus išopėjusius šonus, nešvariu vandeniu tvindo šilumos ir saulės išsiilgusią širdį. Žudikiški lašai be paliovos kapsi į plačiai išsiliejusias balas, lesa akmenis, žolę ir žemę, nenumaldomai tiksi, skaičiuoja paskutines gyvenimo valandas.

Ne, nebesulauksiu aš išganingojo saulės žvilgsnio, nebepamatys ji jau mano kančios, nenuskaidrins švelnia šypsena mano nykaus ir betikslio buvimo.

Daugiau nebegaliu…

Atimkite iš mano nubrizgusio ir merdinčio kūno tuos aštraus proto likučius, atimkite taip skaudžiai žeidžiančius prisiminimus, išgelbėkit mane nuo tų kvailų minčių, išplėškite tą neramią viltį.

O viltys, viltys… Mano vaikai…
Kurgi jūs, mano vaikeliai, rudagalviai jūs mano laibieji…
Išsibarstėt visi po margąjį svietą, palikot mane vienui vieną…
Lėkėt lėkėt galveles nudegę, mano sūnaitėliai…
Atmenu jus aš visus, jūsų daug aš turėjau…
Saugojau ir auginau…
Slėpiau nuo šalčio, negandų, audrų ir vėjų…
Mylėjau jus… Norėjau…
Jums jau užaugus – visus išlydėjau:
jus paskutinį kartą prie širdies karštai glaudžiau…

Kliokiantis pavasarinio potvynio verpetas grybšteli nubrizgusį tuščios degtukų dėžutės šoną, pasuka ją, įsiurbia į galingą banguojantį srautą, vartalioja, mėto, pašėlusiu greičiu neša į priekį, vis tolyn ir tolyn, kol galų gale išstumia ją į ramų užutekį, prispaudžia prie purvinose putose tingiai plūduriuojančių saldainių popierėlių, nulaužtų medžio šakelių, šiaudgalių, šuns išmatų ir keliolikos permirkusių, pusiau nudegusių degtukų.

Views All Time
Views All Time
1464
Views Today
Views Today
1
0 0