Atsimenu puikiai – tai buvo vakar.

Vakar nebuvo iš tolimos neperregimos miglos atsklindančių tylių žodžių, nebuvo besišypsančio bučinio ant mano kaktos ir lūpas kutenančios kvepiančios plaukų sruogos. Nebuvo iki skausmo pažįstamų drėgnų tamsių akių, užpildančių savimi visą mano kambarėlį.

Viso to vakar nebuvo. Pabudau aš pats.

Delnu nubraukiau nuo jau pradingusio sapno ištįsusią seilę, prasitryniau traiškanotas akis… Iš karto supratau – kažkas ne taip.

Pro langą į mane žiūrėjo ta pati jau aukštai pakilusi saulė, tas pats vėjas brūžino tų pačių medžių šakas, ant dar šiltų patalų susirangęs ilsėjosi toks pats mano šešėlis. Šalia lovos kaip visada gulėjo numestas pliušinis meškiukas seniai nutraukta viena ausimi, už jos – į kampą sukrauta metalinių kareivėlių rietuvė. Kitoje kambario pusėje manęs laukė dar neužbaigtas statyti mašinų garažas, kuriame trūksta dviejų detalių, atversta knyga su nuplėštu puslapio kampu. Mėtėsi man per klaidą padovanotos beakės lėlės galva, neprisuktas vilkelis, nugriuvusi kėdė, trys spalvotos sagos…

Pala, pala…

Radau! Jo ten niekada nebuvo!

Tuščioje kambario aikštelėje, per patį grindų vidurį žiojėjo plyšys! Toks visai nedidelis, nelygiais gumbuotais pakraščiais, juodas, lyg išdegintas ugnimi, beveik ligi viršaus pripildytas balzgano vandens balute.

Pačiupau savo mėgstamiausią raudoną mašinėlę, išsitiesiau ant šono, prisimerkiau, prikandau liežuvį…

Priekiniai ratai lėtai kopia į pirmąjį kalniuką, vargais negalais įveikia jį. Mašinos pirmagalis pakimba virš prarajos, virš pragaištingo liūno… Automobilis sminga žemyn, rievėtos padangos jau liečia paviršių, jau iki pusės panyra į drumzliną dvokiančią pelkę… Ratai nebesisuka, veliasi, stringa gličiame vandenyje, vos vos stumiasi pirmyn… Dar, dar truputį…

Pajutusi tvirtą kelio pagrindą, mašina šaute šauna į viršų paskandindama užpakalinius ratus, sušlapindama išmetimo vamzdį ir galinius žibintus.

Antrasis kalniukas jau nebe naujiena. Raudonasis mano visureigis greitai jį nugali, mano ausyse palikdamas malonų kietą garsą: „caktcakt!“ Ant grindų lieka dvi šlapios provėžos tamsiai ryškios prie pat plyšio ir beveik nematomos toliau, pradingstančios po jau sausomis padangomis. Pirmoji vieta!

Tyliai burgzdama, naujoji mano čempionė apsuka platų pergalės ratą, priartėja prie kliūties iš kitos pusės, trumpam stabteli.

Vėl tas pats starto jaudulys, galingo variklio griausmas, greitas įsibėgėjimas, kalnagūbrio viršūnė (caktcakt!), gilioji vandens užtvara, į šonus tyškantys purslai, antrasis everestas (dar kartą caktcakt!), drėgnų padangų raštas… Vėl pergalė!..

Nežinau, kiek laiko tada caksėjau pirmyn atgal be jokio sustojimo. Prisimenu tik, kad jau besimerkiančiomis akimis dar stengiausi įžiūrėti juodą saulę, ištiškusią ant kambario grindų, prieblandoje boluojančią neaiškią dėmę su į visas puses nuo jos besidriekiančiais spinduliais – mano išvažinėtais keliais…

O šiandieninis rytas buvo jau visai kitoks nei vakar. Prabudau anksti, nubloškiau į kampą antklodę, rankoje tvirtai suspaudžiau mažąją raudoną draugę, su kuria kartu miegojau…

Sustingau išplėstomis iš nuostabos akimis. Nebėra mano mielųjų kalniukų! Toje pačioje vietoje, pačiame vakarykštės juodosios saulės centre dabar stirksojo kažkokia žolė! Be žiedų, aukšta, man iki bambos, plačiais mėsingais lapais, išaugusiais iš storo žalio koto, papuošto baltais švelniais plaukeliais.

Iš pat pradžių labai bijojau prie jos net priartėti. Tiktai vėliau po truputėlį išdrįsau: paliečiau lapus, palingavau aukštyn žemyn, apėjau ratu, ieškojau žiedo, paklibinau kamieną.

Iš kur gi ji čia atsirado? Ką veikia mano valdose?
Paskui nusprendžiau:
Išrausiu tave! – pasakiau aš jai.

Sugriebiau abiem delnais į krūvą lapus, pražergiau kojas, iš visų jėgų įsiręžiau… Ne! Per silpnas dar esu, nors ir mama, ir tėtis, aš atmenu, dar užvakar glostė man galvą ir be perstojo kartojo:

Tu jau užaugai, dabar tu didelis ir jau stiprus…
Sukaupiu visas jėgas. Bandau dar kartą.
Ir vėl tas pats – tos bjaurios šaknys, jau spėjusios tvirtai įaugti į grindis, nepasiduoda nė iš vietos. Aš neįstengiu, nepajėgiu, aš mažas, aš dar negaliu!

Na ir gerai! Supykstu ant savęs ir ant jos. Susirandu trūkstamas detales, einu prie savo garažo. Žaidžiu sau toliau.

Žaidžiu kuo toliau nuo tos nedraugiškos žolės, nuo kambario vidurio. Žaidžiu pačiam pakraštyje, po mamos kojomis.

Views All Time
Views All Time
1319
Views Today
Views Today
1
0 0