Galėjo būti taip. Aš priėjau prie lango. Pro langą matėsi ežeras. Vėjo nebuvo. Ežeras nerūpestingai tyvuliavo, o atskiri jo lopiniai buvo visiškai ramūs, todėl vandens telkinys iš dalies galėjo apsimesti veidrodžiu, atspindinčiu kitame krante stūksančius medžius, gal net visą mišką, – nežinau, iš toli sunku suprasti.
Bebras pliaukštelėjo uodega ir ištirpo. Ant tiltelio užsirioglino moteriškė su skalbiniais, gal senutė, gal jauna, koks skirtumas. Kiek pasipliuškeno. Netrukus atėjo kita. Abi prisėdo, ėmė šnekučiuotis. Po to – dar viena. Ir dar. Kompanija užsirūkė. Vis garsėjančias kalbas skiedė juokas.

O galėjo būti šitaip. Į kambarį įskrido vapsva. Didumo sulig pirštu. Gyvenime tokios nesu regėjęs. (Gal motinėlė? Ne, Dainius1 sako, kad tai tokia rūšis.) Tačiau kambarys, matyt, jos kėslams netiko, ir ji velniuodamasi ėmė plaktis į lango stiklą.
Kitą dieną mieste sutikau draugelį. Tas sako, eime gerti. Gerti – tai gerti, sutikau. Jis turėjo pinigų. Aš taip pat truputį. Nuėjom pas tokią bobą. Ir išgėrėm. Taip praėjo diena. Kitą dieną ieškojom sveikatos. Bet sveikatos niekur nesimatė. Nei ant stalo, nei po stalu, nei lovoj, nei po ja. Kokia ten lova, migis ir tiek. Sveikatos nebuvo nei tuščiuose buteliuose, nei kieme, aršiai nutviekstame vasaros spindulių. Vis dėlto šį tą nuveikėm, ir vakarop akys kiek nušvito. Nušvitimo norėjosi dar daugiau. Tęsėm. Trečios dienos rytas užklupo visiškai netikėtai. Keltis nebuvo jėgų, bet reikėjo, eiti nebuvo kur, o pasilikti nebuvo ko. Kalbėtis nebebuvo apie ką. Visi tekstai po tūkstantį kartų išsakyti. Mintys tyliai sproginėjo, o už lango grakščiai riejosi kikiliai. Ne, vis tik viena mintis, mažytė, bet išganinga, liko: aš juk turiu širdį! Užvakar nusipirkau ir vos atsivilkęs čia padėjau į šaldytuvą. Bet šaldytuve širdies nebuvo.
– Kur širdis? – paklausiau bobos.
– Kaip kur? Suvalgėm. Vakar. Tu ką, neprisimeni?
– Neprisimenu… Nevalgiau… Tu pati surijai! – man pasidarė žvėriškai apmaudu. Išleidau pinigus, bet širdies tikrai niekam nesiūliau. Ji mano. Pats ją turėjau suvalgyti. Išsivirti ir suvalgyti, o dabar še tau, kad nori.
– Ko čia rėkiat? Ar galvoj negerai? – nubudo draugelis.
– Ji… mano širdį… suėdė… – išlemenau springdamas įsiūčiu.
– Kaip tai suėdė? Ką čia paistai? – nesuprato draugelis.
– Visi suėdėm, ar neprisimenat? Vakar išviriau, – vėl kartojo boba.
– Nutilk, – sušvokščiau.
– Aaa, eikim geriau alaus, – pasiūlė draugelis, ir mes išsvyravom.
Kiūtinom žliaugdami prakaitu, o ant šunkelio tysojo pritrėkšto varliagyvio blynas.

Tačiau galėjo būti taip. Iki atsivelkant traukiniui, stoviniavau prie stoties ir žioplinėjau. Ir pastebėjau drugelį, kaži kodėl nusprendusį pasitikti cisternų virtinę. Jis pleveno, artėdamas prie sąstato, pleveno, pleveno, vis arčiau, arčiau ir staiga dingo… Visiškai nepagalvoju apie tūkstančius ar net milijonus klumpelių ir euglenų, ciklopų ir dafnijų, kurias nužudau kasdien prausdamasis ežero vandeniu, o štai vieno drugelio pagailo. (Gal paskambint Balbieriui? Bet nėra iš kur…) Še tau kad nori.

O juk galėjo būti ir taip. Rytą, išpylęs kibirą, sutikau kaimyną. Paprašė cigaretės. Daviau. Tuomet paklausė, ar aš visiškai negeriu? Pasakiau, kad išgeriu, kartais, štai ir praeitą penktadienį su chebra… Tada jis ėmė guostis, pernakt nemiegojęs, nes erkė bambon įsitaisė. Bet galiausiai su pincetu ją ištraukę… Va. O po to dar paklausė, koks šiandien bus oras. Atsakiau, jog žadėję, kaip visad, nuo 20 iki 25 laipsnių šilumos. Ir pridūriau, jog gyvenam kaip Afrikoj, popiet vis palyja. Tada jis vėl paklausė, ar aš tikrai tikrai negeriu. Ką darysi, – atsakiau. O ką dar galėjau pasakyti?

Nors galėjo būti ir taip. Abra kadabra. Ir atsirado puslitris. Abra kadabra. Ir atsirado kompanija. Gal trise, gal keturiese, nesvarbu. Abra kadabra. Ir nebėra butelio. Tačiau kompanija liko. Abra kadabra. Kompanija nė nesiruošia skirstytis. Abra kadabra? Kompanijai nė motais, jie viltingai žvilgčioja į mane, kai kas net bando apeliuoti į mano sąžinę. O man sąžinės nereikia, man reikia ramybės. Abra kadabra! Numoju ranka į burtus ir užsidarau savo kambary. Duris užrakinu, o raktą pro langą išmetu. Baigta, – pamanau sau ir guluosi į lovą, galvą kišdamas giliai po antklode. Dabar bus ramu. Abra kadab…
Nežinia, kiek miegojau. Tačiau miegojau tol, kol vienas burtų bičiulis nepradėjo tampyti už kojos.
– Nagi, eikš, mes šį tą susiveikėm, – ragino jis, bet aš, jau spėjęs susigaudyti, vėpsojau į jį su piktais klaustukais akyse.
– Aaa, – suprato mano klausimą, – tu turbūt pametei raktą ir negalėjai išeiti, ar ne? Nagi, kelkis, sakau. Ką gi tu be mūsų darytum?..
Ir jis nusvirduliavo triukšmo link. Nuėjau ir aš. Nieko nepadarysi, burtai kartais ima diktuoti savo sąlygas.

Žinoma, galėjo būti ir dar kaip nors. Diena buvo siaubingai karšta, o po to pusę nakties žaibavo. Neleido miegoti. Niekai, užtai koks įspūdis! Žaibai vienas po kito, lyg iš kulkosvaidžio. Tiesa, tolokai. Bet iš kur galėjau žinoti, kad kitądien permirksiu kiaurai, o krepšyje išsipils kefyras ir sulies visus daiktus, dėl ko aš labai supyksiu ant kefyro ir dar ant ko nors, o poryt išvysiu bukutį, įsitaisiusį ant tupyklos durų ir kad priėjus artyn jis tik purptels, tiek jį ir tematysiu?

?iandien ypatinga diena. Popiet nelijo. Todėl gerai džiūvo skalbiniai. Valtis, dūzgė ežero paviršiumi, dangus vis negalėjo apsispręsti, vaikėzai erzino kiemsargį, o karpažolės inde įsitaisė grybai. Aikiai perlaisčiau, po galais. Tačiau aplinka keičiasi, ir dabar regiu aklinai užkaltą langą, siuvinėtą paveikslą, pakibusį ant sienos, purvinas grindis ir atverstą knygą. O gal tai net ne kambarys, tik tuščia stiklinė su prikepusiais prie dugno alaus lašais. Kaimynas po langais parišo karvę. Ir, matyt, pamiršo. Dabar ji keikias ir nepadoriai elgiasi. O jeigu Kuzietis klydo, manydamas, jog didėjant apskritimo skersmeniui, mažėja jo išlinkis…? Kas tada? Priglaudžiau prie ausies kriauklę. Kriauklėje pasigirdo šuns lojimas. Šuo lojo piktai, springdamas, tarsi pasiryžęs išloti visus vidurius. Šunkeliu nubildėjo automobilis, sukeldamas dulkes. Iš grotuvo veržias Australija. Kiek šansų, kad kitame gyvenime būsiu kengūra? Sutemus ėmė badyti ausį uodo zirzimas, o lauke palaimingai giedojo svirpliai.
Vadinasi, laikas eina, o aš jau nebe.
______________________
1 – Dainius Gintalas

Views All Time
Views All Time
1505
Views Today
Views Today
1
0 0