(Ištrauka iš šiuo metu rašomo kūrinio, negalutinis variantas)

1.Neapkenčiu žmogaus, vadinamo mano tėvu, to, kuris, anot senelės, būdamas septyniasdešimties metų išspaudė iš savo džiūstančių sėklidžių paskutinius vyriškumo lašus- ne, ne lašus, o skeveldras, mat vanduo jau buvo išgaravęs iš bergždžių jo talpų, todėl sėkla priminė aštriabriaunes molinio ąsočio šukes. Šis užtaisas- tebūnie tai teisybė- subiro į mano mamos įsčias šiltą vasaros vakarą, kai tas bjaurus pasalūnas patykojęs parvertė ją ant žemės ir nuplėšė drabužius, subiro, kad draskydamos jos lytį paruoštų man laikiną būstą. Atrodo, nieko svarbaus, tačiau ligšiol negaliu pamiršti šios istorijos- ypač gerai ją prisimenu, kai galvoju apie savo paskirtį. Ar galiu didžiuotis tuo, kad mintinai žinau visų imperatorių vardus? Bet juk juos išvardintų kiekvienas sutiktasis! Tada gal mane išperka sugebėjimas smėlyje išsiusioti savo vardą, juo labiau, kad dabar mano šlaplė daug didesnė nei tada, kai dar džiaugiausi šiuo menu? Ak, kokie niekai. O gal mano paskirtis- būti žmonėms vienatvės ženklu ir prišaukti nelaimes? Bet juk negali Dievas būti toks žiaurus ir negailestingas, kad skirtų mirtingiesiems tokias liūdnas paskirtis. Kas dar? Šie užrašai, kurių man dar nepavyko tinkamai apvaisinti? Ir tai niekai. Herodotas su Tukididu rašė graikų istorijas, Livijus- tėvynės istoriją, o aš rašau istoriją, kaip tapti gaidžiu. Kaip šlykštu ir niekinga, tai nieku gyvu negali vadintis paskirtimi. Bet ką aš šneku? Iš tikrųjų per daug gerai žinau ją, savo paskirtį, kad neatmesčiau ir nevadinčiau niekais figūrėlių gaminimo ir šlykščių vaidinimų, kuriuos turiu rengti švenčių dienomis, arba, tuo labiau, Dievo garbinimo, nors priklausymas bendruomenei įpareigoja mane vykdyti tam tikras apeigas. Taigi, kalbėdamas apie visus šiuos nereikšmingus dalykus, neturiu noro ką nors nuslėpti, priešingai, bandau ryžtis pagaliau pasakyti tiesą. Tikiuosi tik vieno- kad atskleista ir įvardinta paskirtis praras bent dalį savo jėgos ir nebe taip nuožmiai valdys mano kūną, prisidengusi atsitiktinumu, nežinojimu, klaida…Ir dabar jaučiu, kaip ji priešinasi ir bando pasislėpti nuo mano plunksnos, atrodo, kad jai baisu. Puiku, vadinasi, esu pavojingas priešas, o juk ligšiol ji buvo įpratusi matyti tik nuolankų savo valios vykdytoją. Tik, vėlgi, nežinau, nuo ko pradėti tą kovą, kad ji nebūtų panaši į mirtininko kovą prieš cikūtos taurę arba stirnos pasipriešinimą vilkų gaujai. Juk tokiu atveju svarbu ne plunksnos miklumas ar sugebėjimas viską pateikti gražesniais žodžiais, bet esmės sakymas, kuris yra pats sunkiausias iš visų dalykų. Tik sutelkęs visą savo dvasią pajėgsiu prabilti apie tai, apie ką vien pagalvojus man šiaušiasi plaukai, o veidrodis, jei tik prie jo prieinu, atsisako parodyti man mano atvaizdą. Kaip jį įtikinti, kad esu nekaltas, kad vienintelė mano nuodėmė- kitų žmonių kaltės? Galų gale, kaip tą patį dalyką įrodyti žmonėms, kurie jau seniai palaidojo mane po didžiuliu nusikaltimų kalnu, ir tikrai neklausys mano balso, tyčiosis iš raštų, kliudys darbams? Nejaugi nesugebėsiu jiems paaiškinti, kad tikrosios kaltės dažnai reikia ieškoti ne ten, kur ji atrodo akivaizdi, bet didžiausios dorybės ir kilnumo šešėlyje? Sakote, daugumos nuomonė svaresnė negu mažumos? Aš sutinku, kad svaresnė, bet nebūtinai teisinga. Juk jau daug nekaltų ir šaunių vyrų padėjo galvas vien dėl to, kad neišprususi minia priskyrė jiems darbus, apie kuriuos jie, gyvi būdami, nebūtų drįsę net pagalvoti. Tad kas gali būti tikras, jog taip nėra mano atveju, nors nelaikau savęs nei šauniu, nei garbingu? Gal manote man lengviau, jeigu kol kas vis dar esu nepasmerktas už nepadarytus darbus? Pasmerktume, tačiau nėra įrodymų, atsakysite. Bet nejaugi įrodymų stoka pateisina tokius kvailus išsigalvojimus, esą aš tyčia atsisakiau žmogaus balso ir pragydau gaidžiu, kad išsisukčiau nuo teisėjų klausimų, ir kad slapčia nuo žmonių akių ramiai sau šnekučiuojuosi su bičiuliais? Arba tvirtinimus, kad gaidžio balsą Dievas man suteikė užsirūstinęs dėl neva piktų mano darbų? Šiaip ar taip, viskas priklauso nuo jo valios, nors kartais man kyla įtarimas, kad Kaltė, nesvarbu, tikra ji ar ne, turi galios net daugiau negu Dievas, kuris, neturėdamas laiko arba noro, leidžia jai nevaržomai siautėti ir tyčiotis iš mūsų. Ir dar- negaliu neprisiminti savo pradėjimo istorijos, kuri turi savyje kažką tokio gėdingo, tokio nešvankaus, tokio lemtingo, jog nejučia kyla įtarimas, kad tąsyk buvau pasėtas ne aš vienas……

2.Jūs, aišku, norėsite sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko mano balsui, kurį jau atsargiai paminėjau kalbėdamas apie paskirtis? Mielai papasakosiu, tik kažin ar tai patenkins jūsų žingeidumą, nes iš visų atsakymų labiausiai šiam dalykui tiktų šis: „Žinau, kad nieko nežinau“. Tiesiog vieną rytą pabudau, kaip visada nusimečiau antklotą ir gulėjau ant nugaros, vis nesiryždamas keltis ir pradėti naują dieną. Tada panorau kažką pasakyti, bet vietoj žodžių iš mano burnos ištrūko skardus „kūkariekū“. Ir viskas, visa istorija. Jokių paslaptingų burtų, jokių šventvagiškų kėslų, jokios neišperkamos kaltės. Taigi, neturiu daugiau ką pasakoti, nebent tą kvailą pramaną, neva kartu su gaidžio balsu aš įgijau ir gaidišką potraukį vištoms bei sugebėjimą jas apvaisinti. Tiesa, kartais pagalvoju, kad šitokia lemtis būtų net geresnė, mat vištų tarpe, priešingai, nei dabar tarp žmonių, jausčiausi saviškiu ir gal net būčiau laimingas, rytą pažadinęs šeimininkus- savo tėvus, arba sulaukęs naujos viščiukų vados. Deja, nūn abi bendruomenės žvelgia į mane, kaip į prašalaitį, todėl belieka jų vengti ir elgtis taip, lyg niekas manęs su jomis nesietų. Tokia tat bausmė už tai, kad nešioju savyje paskirtį, kurios atsikratyti man neduota. Bet apie tai vėliau. Dabar, prieš mano valią, į galvą skverbiasi prisiminimai iš pirmųjų gaidystės dienų. Ar reikia sakyti, koks kilo klyksmas, kai kūkariekavimu pirmąsyk pasveikinau savo tėvus, kiek paskui prisiuosčiau magišką galią turinčių smilkalų dūmų ir prisiklausiau atkeikimų, kurie visi pasirodė esą bergždi, kaip artimiausi draugai ėmė lenktis man iš kelio, bijodami, kad šioji lemtis neperbėgtų pas juos per žvilgsnį, žodį arba mintį? Papasakoti, kiek ašarų turėjau išlieti, kol pražudžiau viltį būti paprastu piliečiu, mat jau tada supratau, kad vietoj vyro togos geriausiu atveju galiu tikėtis žaislinės gaidžio skiauterės? Priversti jus pajusti gėdą, panašią į tą, kai tėvų ir kaimynų liežuviai užpuolė hokitus ir apskelbė stagnalijas mano negandos priežastimi? Pagaliau pagarsinti klastą, kurios dėka mano nelaimė giminaičiams ir hokitų priešams tapo didžiausiu triumfu? Mat tada, kai teismas pasmerkė Petronijų su Klaudijumi už stagnalijas, tėvai gavo iš hokitų tiek pinigų, kad ėmė dėkoti Dievui už mano pavertimą pusgaidžiu taip pat uoliai, kaip iš pradžių maldavo atšaukti prakeikimą. Ak, nebegaliu daugiau minėti tų siaubingų dienų, nes jaučiu, kad ir vėl kyla noras užbaigti gyvenimą savo valia, nors nuo to laiko, kai mano neganda pasirodė esanti neužkrečiama ir žmonės nustojo bijoję prie manęs artintis, apie tokią baigtį pradėjau galvoti vis rečiau. Papasakosiu vieną to meto atsitikimą. Per kažkokią šventę mudu su motina nuėjome į forumą pasižiūrėti iškilmių. Tuo metu mano persimainymas dar buvo nesenas, todėl apie mudu susibūrė didžiulė minia žmonių ir reikalavo išgirsti mano balsą. Mamos lieptas, turėjau jiems kūkariekuoti, mosuoti rankomis tarsi sparnais ir lesti ant žemės pabarstytus grūdus. Už šį pasirodymą mums primetė pilną kepurę pinigų. Bet žmonėms to buvo negana- jie gardžiai kvatojosi ir reiklavo manęs pamylėti kažkokio valstiečio vištą. Tada mano kantrybė trūko- aš viešai išsitraukiau savo bybuką, kad parodyti tiems avigalviams, jog tas daiktas visai netinka vištai apvaisinti, ir išsiusiojau ant smėlio žodį NON. Tada man tai atrodė griežčiausias būdas pasakyti „ne“ ne tik kvailai ir žeminančiai vaidybai, bet ir dar kvailesniam įsitikinimui, kad drauge su balsu Dievas man atėmė ir protą, ir kad aš visai nieko nesuprantu, jau nekalbant apie mokėjimą skaityti ir rašyti. Deja, šitas mano veiksmas žmones tik pralinksmino ir vėl sužvango pingais. Ak, baisi, baisi, baisi pradžia.

3. Visų pirm, matyt, reikėtų pakalbėti apie tai, kas vyko prieš mano liūdnąją metamorfozę- apie savo draugystę su hokitu Arijumi. Jis- vienintelis žmogus, niekuomet man nekėlęs įtarimo, kad bendrauja su manimi tik valia lemties, kuri, kiek nutuokiu, visuomet siekė susidoroti su manimi svetimomis rankomis. Jo dovanos, tie mieli niekučiai, kuriuos dažnai dovanodavo, mano galva, įrodė Arijaus dorumą kur kas tvirčiau, nei žmonių apkalbos pavertė jį savanaudžiu gašlūnu. Apie kokį gašlumą galėčiau spręsti, laikydamas rankose jo padovanotą rašiklį arba kriauklelių vėrinį? Kvailystė. Net jei turėčiau gėdytis to, kad iš visų žmonių Arijus man buvo artimiausias ir dažnai guodė mane savo bučiniais bei glamonėmis, negalėčiau kalbėti apie kažkokį gašlumo triumfą, mat esu įpratęs viską daryti savo nuožiūra. Be to, jūs užmirštate savo pačių žodžius (net jei juose nėra nė krislo teisybės) apie šios istorijos pabaigą. Taigi, jei tik yra noro, danajų dovana laikykite mane. Juk visas liūdnas pabaigas vienaip ar kitaip siejate su manimi, todėl nėra kliūčių tvirtinti, kad aš, pasitelkęs iškalbą ir dovanas, sugundžiau Arijų, pasinaudojau juo ir galiausiai pražudžiau. Tačiau ir vėl bus prasilenkta su teisybe. Juk kalba eina ne apie pirklių sandorį, maišto ruošimą arba kovą dėl valdžios, bet apie du žmones, kurie troško vienas kito labiau, nei pirkliai pinigų, maišto kurstytojai- kraujo, o patricijai- valdžios. Mat tada, kai prie įgimto glamonių poreikio prisideda draugiškumas ir bendri pomėgiai, abudu žmonės tuo pačiu metu ir sugundo ir susigundo, kad galėtų vienas kitam suteikti dar daugiau malonumo, todėl tie, kurie nesupranta arba smerkia šį helėnišką pomėgį, nusipelno būti vadinami kvailiais. Ak, niekaip negaliu užmiršti tų žavių akimirkų, kai Arijus, norėdamas pradžiuginti mano vaikiškumą, paprašytas vaidindavo tai mešką, tai liūtą, tai straksėdavo kaip kiškis, tai juokingai raitydavosi it gyvatė. Kartais jis pamėgžiodavo asilą, o aš šeimininką, ir mes smagiai jodinėdavome po kambarį arba kiemą. Tokių žaidimų metu jis man kartais pasakodavo apie hokitų šventes ir apeigas, ir sakydavo, kad užaugęs aš būtinai tapsiu hokitu. Bet ypač mane džiugino Arijaus pasakojimai apie svetimas šalis, kuriose jaunystėje jis praleido apie dešimt metų. Vėliau, mane glamonėdamas jis mėgdavo sakyti, kad aš pats panašus į nedidelę valstybę, kurioje gyvena širdis, plaučiai, kepenys ir šis bybukas. Tada įsivaizduodavau savyje vykstančius mūšius, audras, linksmybes ir puotas, kartais- rengiamus sąmokslus. O, kokia graži man tuomet atrodydavo ateitis. Buvau įsitikinęs, jog viską jau turiu rankose, užtenka tik…Tą vakarą Arijus ilgai sėdėjo prie manęs ir pirštu piešė ant mano pilvo nematomas figūrėles, o aš turėjau atspėti, kas nupiešta. Man neatspėjus, jis stengėsi pavaizduoti tą pačią figūrą kūnu. Po žaidimų jaučiausi labai pavargęs, todėl, Arijui išėjus namo, tuoj pat užsnūdau. Rytą prabilau kaip gaidys.

4.Ilgai stengiausi prisiminti, kaip iš tikrųjų tą vakarą elgėsi Arijus. Ar jis ką nors nujautė? Ar matė tą ženklą, kuris grasino mudviejų ateičiai? Niekada vėliau nedrįsau jo apie tai paklausti, juo labiau, kad pats Arijus mano virtimą pusgaidžiu vadindavo tokiais kukliais žodžiais, kaip „tada“, „tai“, „anas dalykas“. Tikiu, kad jis taip elgėsi nenorėdamas suteikti man dar daugiau skausmo, nors visada turėjau įtarimą, kad jis dar tada, kai pirmąsyk man padovanojo alyvuogių kekę, žinojo, kuo viskas baigsis, arba, tiksliau, kaip viskas tęsis. Turiu galvoje vieną seną atsitikimą- sykį mes su Arijumi vaikštinėjome po užmiesčio pievas. Beklaidžiodami netyčia užklydome alyvmedžių giraitę. Arijus, kadangi buvo daug už mane aukštesnis, nuskynė vieną kekę ir padavęs man paklausė: Servijau, kaip tu manai, kiek alyvuogių pakaktų pasisotinti gaidžiui? Neatmenu, ką atsakiau tąsyk, juk dar neturėjau įtarimo, kad jis gali žinoti ateitį, tačiau, be jokios abejonės, negaliu ant jo pykti už tą žinojimą, kadangi „tai“ mūsų santykių kaip ir nepakeitė- jis ir toliau kaip įpratęs ateidavo pas mane beveik kasdien, atnešdavo visokių mielų niekučių ir sugalvodavo naujų jaudinančių žaidimų, tiesiog tie maži džiaugsmai, anksčiau tik papildydavę ir pagražindavę mano gyvenimą, po metamorfozės tapo vieninteliais. Žmonės, kaip jau minėjau anksčiau, kaltino mane nesamomis nuodėmėmis, dievai nekreipė dėmesio ir nesirengė keisti sprendimo, gyvuliai baidėsi ir neprisileido arčiau, kaip per dešimt žingsnių…ką gi galėjau daryti? Esu tikras, kad būčiau priėmęs Arijaus draugiškumą net tuo atveju, jei būčiau jo nekentęs…lygiai taip pat, kaip nebūčiau kratęsis plėšikų šutvės arba piktųjų dvasių puotos…Kam turėčiau dėkoti, kad mano lemtis, nors ir siaubinga, nebuvo tokia beviltiška, kad reikėtų rinktis mirtį? Dievui? Niekada nesugebėsiu taip veidmainiauti, kad prakeikimą vadinčiau padėka. Artimiesiems? Bet juk jie niekuo nesiskyrė nuo aršiausių priešų. Bergždžios paieškos, kai atsakymas aiškus. Arijus kažkada sakė: nepasitikėk prigimtimi, kokia ji bebūtų. Taigi, kas gali man uždrausti nepasitikėti Dievo ar, juo labiau, žmogaus prigimtimi, kuri taip žiauriai mane išdavė? Aš…

5…niekada anksčiau nemaniau, kad po tokio siaubingo įvykio žmogus dar gali kažką kurti. Juk kūryba, nepaisant to, kaip ją vaizduoja kai kurie perprotingi vyrai, yra laisvos ir nesugadintos sielos polėkis. Tik ar galime laisva ir nesugadinta vadinti tokią sielą, kurią kausto iš karto dvi prigimtys? „Ne“,- atsakys kiekvienas,- „nes tokiu atveju siela blaškosi tarp abiejų prigimčių, ir taip praranda kūrybai reikalingas pajėgas“. Tik ne mano siela! Bičiulio paskatinta, ji ėmėsi tokio meno, kuris šiek tiek priimtinas vienai prigimčiai, ir nėra visai svetimas kitai, būtent, figūrėlių iš vištų plunksnų gamybos. Dėdamas plunksnas tam tikra tvarka ir rišdamas jas vištašūdžiais bei siūlais, greitu laiku prigaminau daugybę imperatorių, dievų bei mitinių padarų skulptūrėlių, kurias paskui nešdavau parduoti į Forumą. Nesiginsiu, kad griebtis šio meno mane paakino ir pinigų stygius, mat vos man tapus pusgaidžiu, artimieji nustojo manimi rūpintis ir suvis nebekreipė dėmesio į mano poreikius. Tačiau mano gamintos figūrėlės turėjo didžiulę paklausą. Žmonės mielai pirko mano Cezarius, Oidipus, Ciceronus, Kentaurus ir Amazones, kurioms sąmoningai prikabindavau ir antrąją krūtį- su viena man jos atrodė šlykščios. Užsiėmęs šiuo darbu mažiau galvodavau apie savo nesėkmes, todėl skirdavau jam didžiąją dalį dienos, kartais paskutinieji Cezariai atsirasdavo prieš pat auštant- tokiais atvejais savo balsu pritardavau tikriesiems gaidžiams. Tiesa, ne viskas tuo metu klojosi taip gerai- motina vis dar vertė mane vaidinti spektaklius (apie juos jau kalbėjau anksčiau): žmonių akivaizdoje garsiai kūkariekuoti, mojuoti netikrais sparnais ir lesti grūdus. Pasirodymai mane taip iškankindavo, kad po jų mano kūną imdavo tąsyti dvasios. Kartais jos reikalaudavo balso, kartais atimdavo sąmonę arba galimybę judėti, dar kartais kelias naktis iš eilės neleisdavo užmigti. Jų šėlsmas privedė ligi to, kad ėmiau visko bijoti- krūptelėti priversdavo net garsiau ištartas mano vardas arba vandens čiurlenimas. Deja, išskyrus Arijų, neturėjau kam pasiguosti, todėl tylėjau, lyg niekur nieko. Užtat tuo metu pasipylė nauja gandų apie mane lavina- žmonės kalbėjo, esą dievai nubaudė mane už kažkokius praeities nusikaltimus, už ištvirkavimą; prisiekinėjo, kad netekau žmogaus balso dėl hokitų burtų per stagnalijas; kad Arijus išpasakojo man per daug paslapčių, o tada užbūrė, kad niekam jų neišplepėčiau; jog slepiu savo balsą tyčia, norėdamas tuo pačiu paslėpti nuo žmonių ausų piktus kėslus; kad esu susimokęs su piktosiomis dvasiomis; pagaliau, kad mano pagamintos figūrėlės turi magiškos galios- neva jas pardavinėdamas siekiu kuo plačiau po miestą pasėti piktus kerus. Dalį šių gandų jau esu minėjęs anksčiau, tačiau niekaip negaliu liautis juos kartojęs, ypač po to, kai pramanų skleidėjų minioje išvystu buvusių bičiulių ir giminaičių veidus.. Tikrai nebesitikėjau, kad praėjus beveik trims metams po „to dalyko“, kažkas dar atmins mano nelaimę ir leis į pasaulį gandus. O, koks buvau naivus ir patiklus! Kaip neįvertinau gando didybės! Gyvenimas vėl tapo visai nepakenčiamas, nors ir toliau guodžiau save figūrėlių gamyba bei vakarais su Arijumi. Paskalų prigąsdunti žmonės jų beveik nebepirko, tačiau aš vis tiek sėdėdavau turguje ir laukdavau. Menu, kažkurią dieną prie manęs priėjo žmogus ir paklausė, kiek kainuoja Amazonė. Tai ne Amazonė, atsakiau, tai gandas. Nebegaminu nei Cezarių, nei Kentaurų, nei Oidipų. Tik gandus. Neslėpsiu, kad tikėjausi, jog jis užpyks, gal net aprėks mane, tačiau žmogus kaip niekur nieko apsisuko ir nuėjo. Matyt, jam iš tikrųjų reikėjo Cezario arba Kentauro. Jaučiausi nusivylęs, juk šiaip ar taip pasakiau teisybę- aš gaminau gandus, tiesa, svetimose galvose, svetimomis lūpomis, tik tie gandai, užuot teikę naudą kaip figūrėlės, kaip įmanydami man kenkė. Stebėjausi žmogaus prigimtimi, kuri, nors viešai šlovina teisybę, slapčia linkusi kurti nebūtus daiktus. O, kad jie ir būtų likę nebūtais daiktais. Dabar galėčiau guostis bent tuo, kad esu laisvas nuo vienos netikros kaltės. Deja!

6. Tėvai teisėjai! Pranešu jums, kad per naująją šventę- stagnalijas- hokitai užsiima tokiais dalykais, kurie negali patikti nei mūsų dievams, nei mums patiems, doriems piliečiams ir savo vaikų gimdytojams bei auklėtojams. Turime tikrų žinių, kad per apeigas jie žudo nekaltus žmones ir iš jų palaikų sužino viską apie ateitį ir praeitį, o paskui, šlykščiausių burtų pagalba, prikelia juos vėl gyventi. Jie netgi savinasi pačių dievų pareigas, mat iš anksto nustato, kam laikas mirti, kam gimti, kam sirgti sunkia liga, kuriai motinai susilaukti išsigimėlio sūnaus ir, kaip vykdytojas pasitelkę piktąsias dvasias, išleidžia šiuos pragaištinguosius lėmimus klajoti tarp mūsų ir tarp Jūsų, tėvai teisėjai. Kas gi nežino kad po užpernykščių stagnalijų doras vyras Markas išsikraustė iš proto ir panoro žįsti savo vergės krūtį, manydamas, jog pro spenį teka gardžiausias vynas? Kas negirdėjo apie vargšą mažąjį Servijų, kuris bemaž tuo pačiu metu staiga užmiršo žmonių šneką ir dabar žadina miestą garsiai kūkariekuodamas? Kas, pagaliau, nuo šiol gali būti tikras, kad išvengs ateityje to baisaus užkrato, jeigu šis atsitiktinai praplaukė pro šalį vienąsyk? Aišku, kad į šiuos klausimus visi atsakytų vienodai, todėl prašome kuo greičiau apsvarstyti skundą ir skirti nusikaltėliams pačią griežčiausią bausmę- štai jums gandų išdava. Bet siaubingiausia, kad ji gimė ne ten, kur labiausiai tikėjausi- kvailių minioje, o man artimiausių ir brangių žmonių tarpe. Kaip po to galėjau žiūrėti į akis motinai, šio skundo sumanytojai, dėdei, jo kūrėjui ir vykdytojui, kitiems giminaičiams, kurie rimtais veidais paliudijo šio melo teisingumą? Atsakysiu paprastai: žiūrėjau, nes negalėjau patikėti, kad toks dalykas gali kada nors atsitikti, todėl ieškojau akyse ženklų, kurie patvirtintų, jog Dievas, atėmęs man balsą, jiems atėmė protą. Tik po kiek laiko supratau, kad tai- ne pamišimas. Jie reikalavo atlyginti nuostolius, kitaip sakant, tikėjosi už mano nelaimę gauti daug pinigų. Tačiau kokia kaina! Meldžiau Dievą, kad šis prakeiksmas kaip nors aplenktų mano bičiulį Arijų ir be kaltės nepražudytų kitų hokitų, kuriuos jau seniai laikiau tikėjimo broliais. Laimė, Arijus tuo metu buvo išvykęs į kelionę, todėl buvau beveik tikras, jog ši neganda jo nepražudys, juo labiau, kad grįžimo laikas dar buvo labai toli. Tačiau, kaip supratau, daugumos palaikomas skundas grasino kažkieno gyvybei, tiesiog dar buvo neaišku kieno. O, su kokia baime ir neviltimi aš laukiau teismo dienos (o jis turėjo vykti 16m. gegužės 18-ąją)! Visgi tikėjausi, kad mano parodymai- juk nukentėjusysis, pagaliau, buvau aš- gerokai sušvelnins bausmę ir kaltinamajam, nesvarbu kas jis bebūtų, nereikės kentėti už svetimas nuodėmes. Tuo metu paaiškėjo ir kaltinamieji- garbūs vyrai hokitai Klaudijus su Petronijumi. Aš jų asmeniškai nepažinojau, tačiau Arijus man nemažai apie juos pasakojo, ypač apie Petronijų. Anot bičiulio, jis buvo toks išmintingas vyras ir šaunus pilietis, kad jam nepritarus kokiam nors sprendimui, šis iškart būdavo pripažįstamas niekam tikusiu, ir niekas daugiau jo nebesvarstydavo. Atrodo, kad kaip tik šis vyras hokitų papročiams pritaikė stagnalijų šventę, kurios apeigas nusižiūrėjo tolimoje šalyje, be to, pagal šventus ženklus jis mokėjo spėti ateitį ir visai neseniai išpranašavo sau artėjantį galą. Kitas vyras, Klaudijus, nebuvo nei toks didžiai išmintingas, nei toks gerbiamas, kaip Petronijus, tačiau vis tiek turėjo nemažą įtaką tarp hokitų, mat niekuomet nešykštėjo pinigų bendroms linksmybėms ir sprendimų įgyvendinimui. Dėl tokio didelio dosnumo ir gero būdo jis net buvo išrinktas į Dvidešimties Susirinkimą.
Kaip jau minėjau, teismo dienos laukiau su baime ir viltimi. Kaip smarkiai, pasirodo, klydau manydamas, kad mano balsas gali kažką pakeisti! Niekas į mane nekreipė dėmesio, nieko neklausė, nieko nesakė…neturėjau net galimybės dalyvauti teisme, mat giminiečiai tą rytą slapčia užrakino mane rūsyje. Ar reikia sakyti, kad verkiau iš pykčio ir nusivylimo? Kad baisiu prakeiksmu prakeikiau artimuosius, o dar baisesniu- savo lemtį, kuri jau kadai šaipėsi iš manęs? Visgi, slapta vyliausi, kad teismas ir be mano pagalbos išteisins tuos vyrus, kadangi buvau girdėjęs kalbų, jog tarp pačių teisėjų yra hokitų, kurie neleis pražūti tikėjimo broliams. Servijus Galas teisme liudijo prieš hokitus- ši žinia pražudė bet kokią viltį, buvau klaikaus, nežmoniško sąmokslo auka. Petronijus su Klaudijumi pasmerkti myriop, konfiskuojant visą jų turtą. Stagnalijos griežtai uždraustos ir paskirtas apdovanojimas tam, kas praneš tikslią šventimo vietą bei laiką. Mano giminaičiams paskirta dešimties tūkstančių kompensacija už patirtą žalą. Sudarytas sąrašas tų hokitų, kurie įtariami prisidėję prie stagnalijų organizavimo (tarp jų ir Arijus), jie nubausti piniginėmis baudomis…Ir viskas. Beje, už gautus pinigus motina man nupirko lanką…

7.Po teismo pasklido visai nauji gandai, kiekvieną dieną mano ausis pasiekdavo bent keletas išsigalvojimų: pavyzdžiui, kad kaltintojai iš vakaro papirko mane vištų plunksnomis arba, kad viskas įvyko dėl godumo. Sutinku, kad dėl godumo, bet ne mano, juk tokiu atveju dabar būčiau laimingiausias žmogus. Servijus Galas vykdo Arijaus, kuris tokiu būdu nori susidoroti su nepageidaujamais asmenimis, nurodymus. Ir vėl nesąmonė. Kaip gali ko nors blogo linkėti tas, kurio nuolatinis palydovas- gerumas, o geriausias draugas- išmintis? Servijus Galas padėjo išvalyti miestą nuo šarlatanų. Netiesa- Servijus Galas prieš savo valią padėjo jiems siautėti. Tačiau kaip tik šis gandas pasirodė veiksmingiausias- laikydami mane savo sąjungininku, žmonės ėmė vis mažiau manęs vengti, pasitaikydavo netgi tokių, kurie kviesdavosi į svečius ir gardžiai vaišindavo. Iškart atsigavo ir prekyba figūrėlėmis- jų daug buvo likusių iš senesnių laikų, todėl pradžioje man užtekdavo tik nupūsti nuo savo Cezarių dulkes ir eiti į turgų. Turbūt nereikia sakyti, kad aš, išsiilgęs žmonių draugiškumo, nedvejodamas priėmiau visus pakvietimus, nors ir jaučiausi išduodąs savąją tiesą. Tuo metu svarsčiau, ar kas nors pranešė Arijui apie šias klastingai suregztas pinkles ir mano elgesį- jeigu taip, tai galėjau tik viltis, kad pranešė taip klaidingai, taip nemokšiškai, taip kvailai, jog bičiulis nieku gyvu tuo nepatikės. Be to, jei ir buvau kaltas, tai ne dėl to, kad slėpiau tiesą, bet dėl to, kad nešiojausi ją tylomis, nešiojau ne norėdamas ją nugramzdinti užmarštin, o todėl, kad ir garsinama ji nieko nebūtų pakeitusi…Kodėl tad turėjau atstumti žmones, kurie- drįsau tuo tikėti- šitaip elgėsi su manimi ne iš neapykantos, bet dėl neišmanymo…išskyrus motiną ir giminaičius, kurie džiūgavo pavertę mano nelaimę pinigais ir kaip siaubingiausią košmarą įsivaizdavo priešingą įvykių klotį…Atsitiko net labai keistų dalykų: dalis žmonių netgi pareiškė man raštišką padėką už suteiktą pagalbą, taigi, buvo užmirštas tvirtinimas, kad aš, kaip ir kiekvienas gaidys, nemoku nei rašyti, nei skaityti. Kaip tik tuo metu susiradau naują draugą- gerąjį Varoną, kuris bent dalinai man atstojo brangųjį Arijų. Varonas buvo jau labai senas, todėl su Arijumi meilės žaidimams skirtą laiką mudu atiduodavome pasakojimams ir knygoms. Mano bičiulis turėjo didelę biblioteką, ir beveik kiekvieną dieną pradžiugindavo mane nauju ritiniu. Iš jo taip pat išgirdau daug pasakojimų apie hokitų gyvenimą jo jaunystės laikais. Labai džiaugiausi šiais pasakojimais- juk mano ir jo jaunystes skyrė beveik aštuoniasdešimt metų. Apie šį tarpsnį beveik nieko nebuvau girdėjęs, mat Arijus niekuomet apie tai nepasakojo, esu įsitikinęs, kad jis nemėgo praeities. Bet kokia ji buvo įdomi! Bičiulio pasakojimai paskatino ir mane imtis kūrybos- naivia vaikiška rašysena pyniau jo gyvenimą į ritinį, kuris po kiekvieno jo apsilankymo pailgėdavo per plaštaką. Bet ypač mane džiugindavo pasakojimai apie Arijų, kurį mano draugas pažinojo nuo pat jo gimimo. Kas gali nuneigti, kad šneka apie mylimą žmogų teikia ne tik dvasinį pasitenkinimą, bet ir žadina kūniškas aistras? Prisiklausęs pasakojimų naktimis ilgai negalėdavau užmigti. Mano jaudulį dar labiau pakurstė žinia, kad Arijų žmonės matė Persijoje, taigi mus skiriantis atstumas nebebuvo toks didelis. Galėjau tikėtis, kad po mėnesio-dviejų jis įžengs pro mano namų duris ir mudu vėl pulsime vienas kitam į glėbį. Bet kol kas, nežinodamas apie mylimąjį nieko tikro, visas pajėgas skirdavau Varono pasakojimų aprašinėjimui. Kiekvieną sykį pasitikdavau bičiulį su savo papilnėjusiu kūriniu ir nekantriai laukdavau jo įvertinimo. Nors Varonas matė labai prastai, niekuomet neatsisakė perskaityti mano bandymų, kurie, dabartiniu mano požiūriu, turėjo jam kelti juoką. Tačiau kiek atmenu, mano draugas niekuomet nesijuokė, nebent kartais duodavo pasiūlymų, kaip teisingiau ir gražiau apraštyti kurią nors vietą. Jis skydavo, kad rašymas suteikia paspirtį sielai ir padeda nuvalyti nuo jos apnašas…

8.Tik ar turiu ją, sielą? Arijus man nuolat sakydavo, kad siela yra tai, kas priverčia mane judinti rankas ir kojas, tarti žodžius arba mąstyti- gyvybė, išnykstanti kartu su kūnu. Jeigu tai teisybė, turėčiau pasistengti kuo smagiau nugyventi vienintelį man priklausantį gyvenimą? Deja, aukštesnė galybė pasistengė, kad praleisčiau jį kuo nykiau- dėl kažko besiteisindamas, viskuo abejodamas, niekuo nebūdamas tikras…Turiu galvoje po metų vėl pasklidusius gandus, neva hokitai, uždraudus stagnalijas, švenčia šią šventę slaptose vietose ir vis kitokiu metų laiku. Šventės datą žmonės spėdavo pagal nelaimingus įvykius- vos tik kur nugaišdavo karvė arba mirdavo žmogus, visa kaltė iškart krisdavo hokitų burtams. Ne ką protingiau ir dėl vietos- paplito nuomonė, kad hokitai stagnalijas švenčia laivais išplaukę į jūrą. Tačiau niekas nesusimąstė apie tai, kaip galima stovinčio vandens šventę- stagnalijas švęsti ten, kur vanduo labiausiai judantis. Atrodytų, visiški niekniekiai, bet šios paskalos netikėtai vėl ėmė gręžtis į mane. Girdėjau žmones kalbant, kad aš slapta ir toliau bendrauju su hokitais, o prieš Petronijų ir Klaudijų liudijau paprašytas pačių hokitų, kurie tokiu būdu nutarė suvesti nuosavas sąskaitas. Dar daugiau, kad šiedu vyrai net nebuvo hokitai, todėl man nebuvo jokių kliūčių juos pasmerkti. Paskalos dar labiau įsismarkavo netikėtai mirus mano dėdei, kuris, kaip jau minėjau anksčiau, buvo vienas svarbiausių sąmokslo prieš hokitus rengėjų ir vykdytojų. Iškart vėl atsidūriau pačiame dėmesio centre. Padėtį ypač sunkino tai, kad dėdės mirties dieną aš buvau jo namuose. Kyla klausimas, ką gi aš veikiau pas patį nekenčiamiausią žmogų? Lengvai atsakysiu: motina liepė jam perduoti sūdytų alyvuogių, kurių atsargų turėjome labai daug. Kuo tad galima mane apkaltinti? Kad beeidamas išalkau ir suvalgiau keletą alyvuogių? Kad pusiaukelėje sutikau savo bičiulį Varoną ir mudu pasišnekučiavome gulėdami ant pievelės? O, kad būtų tik tiek. Bet kol kas ne apie tai. Žmonės kalbėjo, kad dėdė, suvalgęs mano dovanotųjų alyvuogių, staiga pradėjo stingti ir mirė taip, kaip nunuodytas. Taigi, nereikia nė sakyti, kad tučtuojau buvau apskelbtas nuodytoju ir tikrai būčiau sulaukęs šios rūšies padugnėms įprasto galo, jei ne anksčiau minėtas atsitiktinumas- būtent, kad beeidamas pas dėdę sutikau Varoną. „Pusprotis Servijus Galas, nešdamas dėdei alyvuoges pusiaukelėje sutiko Varoną, kuris, pasinaudojęs Servijaus kvailumu ir vaikyste, pakeitė neužnuodytas alyvuoges užnuodytomis, norėdamas atkeršyti dėdei už draugų žūtį ir kaltę už nunuodijimą suversti Servijaus motinai“- štai kaip skambėjo gandas. Jį išgirdus, kaip ir po nekenčiamų vaidinimų, mane ėmė tąsyti dvasios. Daug valandų kūkariekavimu neleidau užmigti namiškiams ir kaimynams, kol nuo ilgo triūso mano balsas pradėjo gergždėti ir trūkinėti. Neatsimenu, kad tomis naktimis būčiau kažką galvojęs- greičiausiai dvasios man tikrai buvo atėmę protą. Tik praėjus pašėlimui supratau, kad manyje gyvenanti paskirtis dar sykį atsigręžė prieš pačius artimiausius žmones..Bet kaip gi buvo iš tikrųjų? Ar dėdė mirė paprasčiausia mirtimi, kuri tiesiog sutapo su mano apsilankymu, ar godi pinigų motina iš tikrųjų pasiuntė jam mirtimi paskiepytų alyvuogių, kad galėtų gauti visą teismo paskirtą turto dalį? Juk negalėjau į šią istoriją painioti Varono, kuris kitų žmonių galėjo būti kaltinamas nebent tuo, kad bendravo su manimi- dabar jau trijų mirčių bendradarbiu…Aš keletą kartų jį aplankiau kalėjime, tačiau šie apsilankymai mano dvasios nenuramino, mat bičiulis mintyse turbūt jau gėrė Letos vandenį- sėdėjo tyliai kamputyje ir žiūrėjo į sieną. Jo prižadinti nepajėgė nei mano kūkariekavimas, nei prižiūrėtojo balsas, nei maistas, kurio lėkštė stovėjo ant stalo nepaliesta.. Tai man kėlė pačias liūdniausias mintis, nors slapčia buvau truputį juo nusivylęs. Arijus niekuomet nebūtų taip palūžęs. Tas žmogus turėjo tokios nesuprantamos tvirtybės, kad greičiausiai būtų iš visko juokęsis..Turėjau prisipažinti, kad prisirišimas prie Varono nebuvo toks didelis, jog su jo mirtimi visiškai palūžčiau.. kita vertus, buvau jau užgrūdintas pirmųjų dviejų mirčių, todėl nuosprendį Varoną pakarti sutikau palyginti ramiai. Matyt, tam įtakos turėjo ir didelis džiaugsmas dėl dėdės mirties. Gailėjausi tik, kad jis, užuot siaubingai kentėjęs, mirė lengvai ir greitai…ir dar slapčia gailėjausi, kad šis įvykis nepražudė mano motinos, kuriai jau seniai nebejaučiau sūniškos meilės..

9.Varonas prieš mirtį šaukėsi Servijaus. Ši žinia mane vėl nuskandino į kliedesį. Vadinasi, jis viską jautė ir suprato? Kaip galėjau būti toks žiaurus, kad bičiulį palikau vieną mirties akivaizdoje? Negalėjau sau šito atleisti. Dvasios mane iškart apsėdo nemiga ir beprotystės priepuoliais- vieno toko priepuolio metu sudraskiau ir sudeginau Varono gyvenimo aprašymus, kurie po jo apkaltinimo nebepildomi gulėjo ant stalo. Bet kas iš to. Juk didžiumą savo rankraščių mokėjau mintinai, todėl jų sudeginimas išvadavo nebent nuo skausmingos pareigos juos pabaigti..Tik ką jis norėjo man pasakyti prieš mirtį? Nejaugi tai buvo taip svarbu, kad vien dėl to jis įveikė kaustantį sustingimą ir pašaukė mane? Labai tuo abejojau, tačiau į galvą norom nenorom skverbėsi mintis, kad Varonas, lemtingu mometu įgavęs aiškiaregystės dovaną, troško įvardinti man tai, ką šių užrašų pradžioje pavadinau paskirtmi. Bet ką jis būtų pasakęs iš to, ko dar neįtariu, nenuspėju, nesuvokiu? Pats bergždžiausias darbas įrodinėti žinančiam…tuo metu nuolat prisimindavau vieną savo bičiulio pasakojimą. Tai įvyko jo jaunystės laikais vienoje iš Romos provincijų. Ten gyveno garsus aiškiaregis X. su kuriuo Varonas jau buvo pažįstamas. Vieną vakarą jiedu ilgai šnekučiavosi apie kažkokius reikalus. Pokalbio metu tas protingas vyras pasakė štai ką: „Nėra nieko linksmesnio už Hokio religiją, bet taip pat nieko baisesnio, kaip būti jos skelbėju“. Kokie keisti žodžiai. Niekad anksčiau nesusimąsčiau apie jų prasmę, nors tikrai buvau šį įvykį aprašęs. Dabar jo žodžiuose regiu šmėklą, kuri- ne, negalvokite, kad kalbu tik apie save patį- hokitams grasina kančiomis ir pražūtimi. Aš- tik nereikšmingas įrankis, kuriuo kartais naudojasi toji paslaptinga jėga…Juk šiaip ar taip, mano vardu buvo paženklintos dviejų hokitų mirtys, o ateityje..Ak, tuo metu dar nieko nežinojau apie ateitį, todėl, ieškodamas nusiraminimo, vėl pradėjau iš vištų plunksnų gaminti figūrėles ir pardavinėti jas turguje. Žmonės žiūrėjo į mane truputį įtariai, tačiau vis tiek pirko mano kuklų meną. Tiesa, tuo metu nebegaminau nei Cezarių, nei Amazonių, nei Kentaurų- jų vietą užėmė komiški Judėjos pranašo ir jo bendražygių atvaizdai. Neslėpsiu, kad tai dariau sąmoningai- visų pirma todėl, kad jaučiau tiems žmonėms kažkokias simpatijas, o antra, norėjau parodyti savo abejingumą hokitų religijai. Netrukus tikslą pasiekiau- turguje išgirdau žmones kuždantis, kad aš esąs krikščionis, o su hokitais susidedu tik dėl savo meilužio Arijaus. Tuo pačiu pasiekiau ir dar vieną dalyką- pasklido kalbos, kad visos kaltės buvo suverstos man tik dėl tikėjimo, kurio priešų vis dar buvo labai daug. Taigi, vėl galėjau kiek lengviau atsipūsti, nors ir toliau slapčia kentėjau dėl Varono mirties.

10. Šeštą dieną prieš kovo idas atėjo tikra žinia, kad grįžta Arijus. Iškart užmiršau visas kančias ir baimes, norėjau tik vieno- kuo greičiau pulti jam į glėbį ir išbučiuoti. Bet jis vis nesirodė. Kiekvieną rytą pabusdavau vis labiau nekantraudamas, vis labiau nepasitikėjau žmonėmis, kurie sakėsi jį matę tai X, tai Y, tai visai netoli Z. Pagaliau trečiąją dieną po idų sužinojau, kad naktį parvyko Arijus ir dabar užsidaręs namuose šnekasi su M.Tulijumi Katulu. Neslėpsiu, kad pasijutau truputėlį įžeistas. Nesitikėjau, kad jis po metų nesimatymo gali parodyti tokį abejingumą, būti toks bejausmis, jog imtųsi spręsti reikalus net nesusitikęs su manimi, todėl pats patraukiau į Arijaus namus. Deja, jų durys buvo užrakintos- vyresnysis pranašo sūnus man paaiškino, kad Arijus labai užsiėmęs ir bus laisvas nebent vėlai vakare, o gal net rytojaus rytą. Tai išgirdęs pravirkau- laikas nuo dabar iki rytojaus ryto man atrodė toks ilgas, kad galutinai pasijutau išduotas. O kas, jeigu Tulijus pasakoja bičiuliui apie mane ir man priskirtas kaltes? Ar galiu tikėtis, kad jis bus toks supratingas ir nepasmerks manęs? Šie klausimai mane be galo liūdino, todėl tą naktį negalėjau užmigti. Be to, nors ir labai save tramdžiau, niršau ant M.Tulijaus. Ak, tas beviltiškas, nepasvertas, neprotingas pyktis. Juk seniai žinojau, kad reikalai tam žmogui svarbesni už jausmus, todėl neturėjau jokio pagrindo įtarti M.Tulijų kurstymu arba paskalų skleidimu, juo labiau, kad jis visada gerai su manimi elgėsi. Bet vis tiek pykau. Slapčia nuo savęs netgi palinkėjau jam pražūties- ak, ar reikia sakyti, kad rašant tokius dalykus, mano skruostai dega iš gėdos, o rankos išbrėžia kreivas raides…panašiai jaučiausi ir rytą, kai saulė mane nemigusį prikėlė iš lovos.. Tuo pačiu metu degiau iš gėdos ir aistros.. Kokie neįprasti jausmai trylikamečiam vaikui.. Nuo jų išvaduoti dabar mane galėjo tik Arijus, tačiau jis vis nesirodė, o vėl eiti į jo namus pats nedrįsau. Kankinamas abejonių išsitiesiau pievelėje prie namų ir, o stebukle, iškart užmigau. Neatsimenu, kad tuomet ką nors būčiau sapnavęs, miegojau kietai ir ilgai. Tik busdamas pajutau ant savęs padėtą ranką…

11.Arijus šypsojosi, matyt, jam malonu buvo matyti mane miegantį. Norėjau pulti ir jį apkabinti, bet mano kūną staiga sukaustė nesuprantama baimė. Bijojau savo geriausio draugo! To, apie kurį visus metus galvojau kasdien! Žiūrėjau į jį išsigandęs ir sutrikęs. Laimė, Arijus buvo beveik nepasikeitęs- tik raukšlės jo kaktoje buvo vos vos pagilėjusios, o veido oda įgavusi tamsiai rusvą atspalvį. Jis kvepėjo svetimais kraštais ir dulkėmis- net jo lūpos ant manųjų paliko smilčių. Laikydamas jas burnoje pasijutau ramiau, juo labiau, kad mano bičiulis nė nemanė manęs varžytis. Vis taip pat nebyliai šypsodamasis jis išbučiavo mano veidą, paskui rankas, paskui urgzdamas juokais ėmė kandžioti togą. Šis žaidimas man galutinai grąžino pasitikėjimą Arijumi, akimirksniu užmiršau visas baimes ir kančias jo belaukiant. Stipriai jį apsikabinau ir užgiedojau. Išvertus į lotynų kalbą , „kūkariekū“ reiškė „myliu“.

12.O, kad tą rytmetį sode būčiau žinojęs, kas manęs laukia jau kitą dieną! Vargu, ar būčiau sugebėjęs įtikinti save, kad baimė nėra dievų ženklas arba lemtinga nuojauta…ne, nenoriu pasakyti, kad Arijus mane išdavė, o jei ir išdavė, tai nieku gyvu negaliu to patvirtinti…tiesiog jis grįžo ne vienas- jam pavymui atskubėjo gandas..Ak, jei gandas būtų gyvas padaras, labiausiai būčiau geidęs jo mirties. Žmonės kalbėjo, kad barbarų kraštuose Arijus gyveno su keliomis moterimis ir iš jų susilaukė įpėdinių. Šios paskalos vėl padarė mane nelaimingiausiu žmogumi, tačiau rodyti savo sielvarto Arijui nedrįsau- visų pirma, bijojau pasirodyti pernelyg patiklus, o antra, labiausiai už viską pasaulyje nenorėjau išgirsti šio gando patvirtinimo iš jo paties, todėl pamažu ėmiau jo vengti, nors neabejojau, kad toks mano elgesio pasikeitimas neprasprūs pro pranašo akis. Norėjau jam viską pasakyti be žodžių, kurių nebevertinau nuo to laiko, kai Dievas arba likimas dovanojo man gaidžio balsą…Ak, dovanos! Užmiršau paskyti, kad Arijus iš kelionės man parvežė dėžutę, pripildytą raudono smėlio. Iki šiol nesuprantu, kaip jam šovė į galvą parvežti tokį keistą daiktą. „Manyk, Servijau“,- sakė,- „kad yra šalis, kur žmonės dažo raudonai smėlį. Vienintelis jų gyvenimo tikslas- nudažyti jo kiek galima daugiau. Tie žmonės tiki, kad tik tada, kai visas smėlis pasaulyje bus raudonas kaip kraujas arba kaip saulėlydis, jie pagalaiu taps laimingais.“ „O dabar jie nelaimingi?“- užrašiau klausimą. „Jie netikri“- atsakė Arijus ir ėmė juoktis. Supratau, kad jis jau pasakė viską, ką norėjo arba ką aš galėjau girdėti. Kamantinėti būtų buvęs bergždžias darbas, todėl tąsyk pasidėjau dėžutę lentynoje ir užmiršau. Dabar, rašydamas šį laišką (sakau „laišką“, nes labai nemėgstu žodžio „išpažintis“), turiu ją prie savęs. Raudona spalva man padeda tiksliau atgaivinti atmintyje visą to meto siaubą ir tuo pačiu išlikti ramiam. Gal net galėčiau palyginti save su tais smėlio dažytojais- skiriuosi tik tuo, kad dažau ne smiltis, o popierių. Na, bet užteks apie tai…Juk mano tikslas- papasakoti viską iš eilės, todėl privalau grįžti prie to, kas mano gyvenime buvo skaudžiausia, klaikiausia, sunkiausiai pakeliama…Žinoti, kad Arijus yra kažkur netoliese ir savo ruožtu jo vengti! Šito man buvo per daug! Niršau ant viso pasaulio, bet labiausiai- ant gandų skleidėjų. Juk jei ne jie, nebūčiau turėjęs nė mažiausios abejonės dėl bičiulio atsidavimo ir, bent trumpam, būčiau buvęs laimingas..Laimingas? Šią būseną likimas apdairiai nuo manęs paslėpė, kad net būdamas labai įžvalgus negalėčiau jos rasti. Slapčia džiaugdavausi tik tada, kai netyčia kur nors sutikdavau Arijų. Man regis, jis puikiai suprato, kodėl aš jo vengiu, tačiau nieko nesakė. Mes kartu kur nors prisėsdavome, jis papasakodavo kokią nors savo gyenimo istoriją arba pokštų, ir mes išsiskirdavome tarsi niekur nieko. Koks žiaurumas! Juk jam būtų užtekę tik pasakyti, kad viskas, ką žmonės apie jį šneka- melas, ir aš akimirksniu būčiau užmiršęs visus gandus bei paskalas. Deja, jis tylėjo, todėl buvau priverstas manyti, kad mudviejų santykiai jam visai neberūpi. Sapnuodavau jį, su ašaromis maldaujantį manęs atleidimo, sapnuose skaičiau jo graudžius laiškus, kurie būdavo tokie ilgi, kad niekuomet nė vieno neperskaičiau iki galo. Bet..visgi kentėjau mažiau, negu įsivaizdavau. Mano liūdesį skaidrino pyktis, o taip, pyktis, kuris vertė mane kurti žiauriausius keršto planus. Įsivaizduodamas atleidimo maldaujantį Arijų, svajojau apie tai, kaip jį atstumsiu, slapčia laukdamas jo apsilankymo tikėjausi, kad beeidamas jis susilaužys koją arba pateks į plėšikų pasalą, pagaliau, svajojau atgauti žmogaus balsą vien tam, kad galėčiau aiškiai pasakyti, koks jis yra niekšas…Deja (laimė?), mano svajonėms nebuvo lemta išsipildyti- atkeršijau tik pagamindamas keletą labai negražių jo figūrėlių, kurias po to susigėdęs sudeginau. Juk nepaisant pykčio, nuoskaudos ir liūdesio, vis vien gaudžiau apie jį kiekvieną žodį. Pro mano ausis neprasprūdo ir kalbos, kad Arijus drauge su bičiuliais nivalijų šventės proga ruošiasi kai kurių neturtingų provincijų hokitams nusiūsti maisto ir gėrimų. Neturėjau tuo stebėtis, kadangi hokitai mėgo per šventes vieni kitiems nusiūsti dovanų, tačiau šįsyk mano įtari akis tame įžvelgė visai ką kita- ar atsimenate gandą, skelbiantį, kad Arijus kažkur slapčia gyveno su keliomis moterimis ir susilaukė įpėdinių? Kas galėjo paliudyti, kad mano bičiulis dovanas siuntė hokitamas, o ne tiems abejotiniems įpėdiniams? Aišku, nėmaž tuo netikėjau, bet su šio įtarimu jaučiausi dar vienišesnis- kaip ten bebūtų, savo laiką Arijus skyrė ne man. Be to, tuo metu pradėjau svarstyti, ar nebūtų geriausia bėgti iš tėvų namų- kelionėje tikėjausi prasimaitinti pardavinėdamas figūrėles ir (dabar man tai nebeatrodė taip niekinga) rengdamas vaidinimus. Tačiau tas dalykas, kuris ragino mane palikti gimtinę, būtent, santykių su Arijumi atšalimas, tuo pačiu kurstė ir liktis, mat labiausiai bijojau, kad laikinas, kaip vis dar tikėjausi, šaltis nevirstų amžinu, o retas, tačiau draugiškas jo dėmesys nevirstų geliančia panieka. Ilgokai padvejojęs vis dėlto nusprendžiau liktis arba bent palaukti tinkamesnės progos, juo labiau, kad mano motina sunkiai sirgo ir aš slapčia tikėjausi, kad ji netrukus gaus galą. Ak, jei būčiau žinojęs, kokios naujienos ketina peržengti mano namų slenkstį- tikrai būčiau peržengęs jį pirmas ir pabėgęs kiek tik galima toliau…Arijus ruošėsi vesti! Ir tai buvo ne gandas, kaip pamaniau iš pat pradžių, o tikrų tikriausias dalykas , kurį man paliudijo motina, kaimynai ir praeiviai! Klausiausi jų žodžių tarsi suakmenėjęs, nesugebėjau net verkti. Buvo taip nepakeliamai sunku ir bloga, kad kažkokiu smulkiu reikalu išėjęs iš namų, pamiršau, kur einu…negana to, vargu, ar būčiau galėjęs ištarti nuosavą vardą arba savo metų skaičių…galvojau apie mirtis, daug daug mirčių, kurias, paskirties valia, galbūt dar turėjau padovanoti laužams.. Dar niekada gyvenime taip netroškau žudyti, kaip aną popietę. Ne, nebūtinai savo priešus, ne Arijų, o prisiminimą apie jį.. Koks tat baisus buvo žudymo būdas! Privalėjau pakelti ranką prieš save patį! Juk tas jaudinantis prisiminimas tūnojo ne kur nors kitur, o manyje, dalinosi vietą su pražūties burtu, įsakinėjo rankoms, kojoms ir liežuviui, neleido miegoti naktimis… Tvirtai apsisprendžiau padaryti tam galą, tik dar nežinojau kada ir kokiu būdu. Be to, prieš mirtį norėjau parašyti laišką Arijui, kad šis galų gale sužinotų, ką dėl jo turėjau ištverti. Neneigsiu, kad čia būta ir keršto plano- troškau jo kančių, atgailos, ašarų.. Deja, vos paėmęs rašiklį supratau, kad kad laišką parašyti bus labai labai sunku…Mudu skyrė pernelyg didelis atstumas, kad nesigėdyčiau savo jausmų. Be to- žinojau- nebūčiau išdrįsęs perduoti jam laišką be tarpininkų. Apsvarstęs šį reikalą nutariau paprašyti Arijaus išrinktosios Julijos, kad ji savo rankomis perduotų atsisveikinimo laišką adresatui. Nesuprantate, kodėl būtent jai? Atsakyti labai paprasta- tikėjausi, kad svetimas laiškas, o ypač mano laiškas, įžiebs tarp jų nepasitikėjimą, kadangi neabejojau, jog gandai apie mūsų meilę su Arijumi neaplenkė nė Julijos ausų. Vos tik laiškas buvo baigtas, aš melaginga dingstimi nuvykau pas Krasus (mano motina palaikė su jais ryšius, todėl galėjau tikėtis malonaus priėmimo) ir po sočių pietų slapčia perdaviau Julijai savo meilės ir klastos įnagį. Kaip ir tikėjausi, ji truputį nustebo ir sunerimo, tačiau maloniai sutiko perduoti jį Arijui. Taigi, pirmoji plano dalis buvo sėkminga, privalėjau ryžtis įvykdyti antrąją- paskutinę dalį, jo labiau, kad atsisveikinimo raštas įpareigojo mane nedelsti. Nepaisant to, namo ėjau kaip nugalėtojas. Negalvojau nei apie baimę, nei apie skausmą- iki vakaro, o galą darytis aš ruošiausi kaip tik vakare, dar buvo likusios bent aštuonios valandos, kurias galėjau praleisti kaip tik noriu. Niekšas Arijus! Džiaugiausi, kad per mane jis turės nemalonumų, nors dar labiau būčiau džiaugęsis galimybe išgirsti apie juos iš svetimų lūpų..deja..mano paties apsisprendimas daugių daugiausia žadėjo man poilsį..jei tik nebūtį galima vadinti poilsiu…Artėjant link namų man darėsi vis liūdniau ir liūdniau. Ne, nebegalėjau nieko pakeisti! Nieko nesuvokiau! Neįsivaizdavau net, ką veikti per tas paskutiniąsias gyvenimo valandas. Lieti ašaras? Bet juk ašaros negali nuplauti apsisprendimo! Galbūt gerti daug vyno? Ir tai ne išeitis- kiek save pažįstu, šis gėrimas mane tik išblaivo…Tai gal apmąstyti praėjusį gyvenimą? Nieko prieš, tačiau kam dar labiau save liūdinti? Juk mano gyvenimas, galima sakyti, buvo sudarytas iš visokių liūdesio atmainų…! Ak, ir vėl kartojuosi, jaučiu, kad ir vėl nesugebėsiu užbaigti sakinio…Jeigu teisybė, kad laikas sukasi spirale, tai tuomet buvau pačioje siauriausioje tos spiralės dalyje, kur aštrus jos galas persmeigia žmogų ir nebeleidžia judėti, mąstyti, tikėtis…Paruošta virvė gulėjo ant stalo.. Bjaurėjausi ja, nekenčiau jos…kartais lyg netyčia ranka paliesdavau mazgą..jis buvo toks..toks…vien nuo žiūrėjimo į jį pradėjau dusti, pažįstamos dvasios ėmė tampyti kūną…paskui staiga vėl tapau ramus…ne taip ramus, kaip kaip nuo liūto pasprukęs kiškis arba teisėjas, kurio negali nuteisti niekas, išskyrus jį patį… Buvau ramus iš baimės! Bet kokia tai buvo keista ramybė! Dabar esu tikras, kad Sokratas, kuris, sako, labai lengvai sutiko nuosavą mirtį, išgyveno būtent tokią baimės rūšį…Bet kas man tas Sokratas..? Galvojau apie savo buvusį bičiulį Varoną ir jo ramybę..Kokia siaubinga turėjo būti jo dalia! „Taip“,- sakiau sau,-„tačiau prieš mirtį jis turėjo ko šauktis, jis šaukėsi manęs, vadinasi, jam buvo lengviau“. „Be to“,- įrodinėjau toliau,-„mirti jį vertė būtinybė ir klaida, o aš savo noru renkuosi tai, kas blogiausia, todėl mano dalia sunkesnė..“ Arijus kažkada klausė: „Kiek vynuogių pakanka pasisotinti gaidžiui?“ „O kiek negandų pakanka, kad žmogus prarastų bet kokią viltį?“- dabar atsakyčiau klausimais.-„Koks plėšikas taip apiplešia auką, kad ši, užuot ieškojusi naujų daiktų pavogtiesiems pakeisti, ieško kilpos ir ją randa?“ O didysis Dieve! Dar niekuomet gyvenime nesijaučiau labiau apgailėtinas, labiau vertas paniekos, kaip tą akimirką, kai neklusnia ranka vėriausi ant kaklo..savo pražūtį…sakau pražūtį, nes jau vien žodis kilpa veda mane iš pusiausvyros…Visgi man buvo lengviau…galbūt lengviau negu tiems, kurie kilpą perėmė iš svetimųjų rankų…galų gale, juk pats norėjau tokios pražūties, todėl dabar, jai esant šalia, neturėjau teisės skųstis…galėjau tik delsti, nors net gaišatis man nebuvo naudinga..Kai nėra ko laukti, laukimas tampa nepakenčiamas! Esu tikras, kad slenkant toms nesibaigiančioms minutėms kelissyk iš siaubo buvau praradęs sąmonę…Galvojau apie daiktus, kurie jau seniai buvo sunykę arba parduoti, ilgėjausi jų…Tąsyk prisiminiau ir Arijaus dovaną- dėžutę su raudonu smėliu, kuri jau daug dienų pamiršta gulėjo ant lentynos. Pasiėmiau ją ir atidariau. Neslėpsiu, tikėjausi įmatyti joje kokį nors ženklą, kuris padėtų įminti Arijaus pasakojimo esmę ir galbūt susietų jį su mano likimu…Deja, nors laikas buvo palankus pranašavimui, kaip ir anąsyk mačiau tik rausvą, beskonį, bekvapį, sausą smėlį…Supykęs uždariau dangtelį. Kas pagaliau iš to, jei būčiau atradęs savo lemties patvirtinimą? Daug, oi daug kas nebeturėjo jokios reikšmės. „Šaukštas, ana tas, kuris guli ant palangės“,- sakiau sau,-„koks jis nereikalingas ir bevertis daiktas! Arba tu, pagalve, skirta dėti galvai, kokia nereikalinga esi sielai!“ Bet…kaip tik pagalvė tvirčiausiai laikė mane pririšusi prie žemiškojo gyvenimo- ją matydamas aiškiai regėjau Arijaus glamones ir bučinius, jo gundančius žaidimus, ant mano kūno pirštu nupieštus piešinius..į ją, kaip visada, panardinau ašarų vėl priplūdusias akis…Visas pyktis Arijui buvo praėjęs, svajojau apie jį, geidžiau jo nuogumo ir jo balso..Kūną užliejus nepaprastai maloniems pojūčiams net artima mirtis nebeatrodė tokia siaubinga..Neslėpsiu, kad tuos maloniuosius pojūčius aš dar pakursčiau delnais ir tam tikru judėjimu, kurie- sustok, akimirka žavinga- trumpam iškėlė mane į palaimos viršūnę. Tačiau po to siaubas užgriuvo mane su dviguba jėga…Kaip apsakyti tą jausmą, kuris apėmė mane, kai vėl teko mautis ant kaklo kilpą, kai stovėjau ant stalo krašto, vis nesiryždamas šio paskutiniu šuoliu iššokti iš gyvenimo..be to, jaučiau, kad atrodau juokingai tarsi koks Plauto komedijos veikėjas…Susilanksčiusi ir purvina toga, ant smakro besikalantys pirmieji barzdos plaukeliai, liesas, baimės purtomas kūnas- štai tikrasis mano atvaizdas. Gal aš ir mano kančios iš tiesų buvo sugalvotos tam, kad kažkas žiūrėdamas galėtų linksmintis? Galimas dalykas, tačiau kas pasikeistų, jei būtų teisingas kaip tik šis atsakymas? O jeigu kitas? Arba dar kuris nors iš begalinės eilės? Pagaliau nesvarbu- juk atsakymo teisė duota ne man. Vienintelė ir paskutinė mano pareiga buvo šuolis, turėjau kuo greičiau jam ryžtis, mat jaučiau, kad vėliau nebepajėgsiu to padaryti ne tik iš baimės, bet ir dėl jėgų stygiaus. Paskutinį sykį žiūrėjau į kambarį, į tvarkingai sustatytus baldus…paskui vėl prisiminiau Arijaus dovanotą dėžutę su smėliu…Kažkodėl panorau dar sykį į ją pažvelgti.. Permečiau akimis lentynas, tačiau dėžutės ten nebuvo- matyt, supykęs padėjau ją į kokią nors keistą vietą. Visgi privalėjau ją matyti…be jos atsisveikinimas su pasauliu būtų buvęs kažkoks nepilnas…Pasilenkiau, kad geriau matyčiau apatines lentynas ir………………..slydau…………………….

15. Kokia nesėkmė! Dabar, kai žiūriu save iš didelio atstumo, esu tikras, kad bet koks bandymas, nesvarbu, ar tai bandymas gaminti vakarienę, ar pakelti prieš save ranką, negali būti sėkmingas, jeigu užmojis kyla ne iš pačios žmoguje tūnančios paskirties. Tai ji, nelaboji, sugebėjo apmulkinti net pačią mirtį! Jos valia likau gyvas! Tik šįsyk ji veikė keistu, nėmaž man nepažįstamu būdu…Kas gi kitas, jei ne paskirtis, pasiuntė pas mane Arijų kaip tik tą akimirką, kai aš pakibau ant žudikės virvės? Vadinasi, kažkam dar buvau reikalingas…dabar netgi įtariu kam, tačiau anąsyk, vos atsipeikėjęs iš alpulio, negalvojau apie tai. Be jokių minčių stebėjau, kaip mano gelbėtojas (dievaži, tikrai nebetikėjau, kad kada nors galėsiu pavadinti Arijų gelbėtoju) ramiai skiedžia vyną, kaip pila jį į taurę ir deda man prie lūpų.. Man atsigėrus, taurę su gėrimo likučiais jis pastatė greta lovos, į kurią buvau paguldytas, ir neprataręs nė žodžio išėjo. Beliko tik spėlioti, kokia būtinybė privertė pranašą gelbėti mano gyvybę- gelbėti taip sėkmingai, kad jau po pusvalandžio nuo sąmonės atgavimo jaučiausi visai neblogai. Vėl panūdęs gerti jau rengiausi tiesti ranką link taurės, tačiau…O rūstusis Dieve! Mano rankos! Tik dabar supratau, kad įvyko baisus, galbūt nepataisomas dalykas- jos neklausė mano įsakymų! Ką tad galėjau kaltinti? Pirmoji mintis šovusi į galvą buvo, kad Dievas nubaudė mane už geismų kurstymą mirties akivaizdoje, bet kuo toliau, tuo labiau, ši mintis man rodėsi nepagrįsta. Spėjau, kad dėl šios negalios kalčiausias buvo didelis išgąstis, kuris, jei tik žmonių pasakojimuose yra kiek teisybės, ne vienam šauniam vyrui atėmė kojas, rankas ar net visą kūną, juo labiau, kad negalėjau nesutikti, jog tai, ką neseniai patyriau- akistata su Mirtimi, buvo visų klaikiausias dalykas mano gyvenime. Bet kas toliau? Kartu su galimybe judinti rankas netekau ir galimybės užsidirbti pinigų, kuria ligšiol gan sėkmingai naudojausi gamindamas ir pardavinėdamas figūrėles. Negana to, įtariau, jog po tokios nelaimės motina suvis išvarys mane iš namų, o tai man- bebalsiui ir berankiui- prilygo lėtai, kankinančiai mirčiai. Bet aš juk nenorėjau mirti! Nenorėjau netgi tada, kai savo valia siekiau jos…dabar, neturint rankų, būtų buvę sunku net pasidaryti galą..Ak! Kiek sykių per pirmąsias dienas, aš bandžiau save apgauti! Priėjęs prie kokio nors daikto, atsistodavau arba pasilenkdavau taip, kad delnai liestųsi prie jo, atrodė, jog tas prisilietimas akimirksniu grąžins pirštams jėgą ir jautrumą, ir aš vėl galėsiu jį pakelti, pastumti arba apversti.. Nesyk sapnavau, kad liečiu paviršius, tuomet atsibusdavau taip aiškiai įsivaizduodamas kiekvieną daikto įlinkį ar įdubą, kad trumpą akimirksnį patikėdavau esąs sveikas…Deja, gydytojas tvirtino, kad jei aš ir turiu galimybę vėl judinti rankas, šis sugebėjimas gali grįžti pas mane tik labai pamažu. Galėjau tik laukti ir liūdėti…Neblogai buvo tik tai, kad negalia bent trumpam nurungė mintis apie mylimąjį- pasitaikė net tokių valandų, kai sugebėdavau galvoti apie jį be širdperšos. Pasvarstydavau, kas būtų, jei mudviejų meilė būtų išgyvenusi ligi šiol- juk dabar nebūčiau galėjęs jo nei apkabinti, nei paglostyti..Ar švelniai jį glostė Julija? Ar jos glamonės tikrai buvo saldesnės už manąsias? Neieškojau į šiuos klausimus atsakymo, neturėjau tam jėgų. Stebėjausi tik, kad laiškas, kurį įteikiau Julijai, vis dar nedavė jokių rezultatų…Dabar skaitytojas turi teisę prabilti į mane tokiais žodžiais: „Klastūne Servijau! Jei tik mūsų akys neapgauna, tu jau nesyk mini kažkokį laišką, kurį per Juliją perdavei Arijui. Ar nemanai, kad tavo pasakojimas nebus pilnas, jei neatskleisi mums, žingeidiesiems, to laiško turinio?“ „Mielai atskleisčiau“,- atsakyčiau,-“ bet (atleiskite man, smalsuoliai!) negaliu.“ Paklausite, kodėl? Nesunku atsakyti, nors nutylėjimą lemia bent kelios priežastys- juk neapkaltinsite manęs melavimu, jei pasakysiu, kad gerai neatsimenu, ką rašiau? Kas išdrįstų teigti paraidžiui atsimenąs savo laiškus, ypač tuos, kurie gimė ne iš proto, o iš didžiausios kančios ir nevilties…? Pagaliau, ką darysite, jei pasakysiu, kad labiau nei rašalu rašiau jausmu? Nejaugi esate įsitikinę, kad pats jausmas turi kažkokį kitokį turinį, negu begalinis mylimojo troškimas? Kokio tad atsakymo reikalaujate? Be to, pasakysiu atvirai- man gėda. Tik gėda ne jausmo stiprumo, o savo silpnumo, kuris atleido jausmo vadeles ir leido jam nevaržomam siautėti tiek manyje, tiek ir popieriuje…“Bet kaip čia išeina, Servijau“,- vėl sakysite,-„tu tvirtini, kad tau gėda, nors vos prieš valandėlę įrodinėjai, kad to laiško visai neatsimeni? Ar tik nemeluoji mums?“ Sutinku. Laikykite mane melagiu, juo labiau, pats nesu įsitikinęs, kad tikrai sakau teisybę. Tik maldauju vieno- priekaištaukite ne man, o tai esybei, kuri kur kas labiau nei aš nusipelnė jūsų priekaištų ir paniekos, nes tik jai vienai priklauso teisė į mano rankas ir mintis.. Jai! Mano paskirčiai!

Views All Time
Views All Time
1768
Views Today
Views Today
1
0 0