Kas rytą matuodavausi ūgį. Vos nubudęs šokdavau iš lovos ir stodavausi kampe prie užuolaidos, kur kitados ant sienos įbrėžiau aukštį ženklinančius brūkšnelius. Man taip puikiai pavyko juos paslėpti tapetų gėlėse, kad niekas, išskyrus mane patį, nieko apie juos nežinojo.

Ūgis yra toks dalykas, kuris dažnai didėja, bet labai retai mažėja. Mano ūgis- metras septyniasdešimt šeši, ir aš nemažėju jau šešerius metus. Mano draugas Benediktas sakydavo, kad norint bent kiek sumažėti reikia lygiomis dalimis sumaišyti vynuogių sultis su skalbimo skysčiu ir gerti tris kartus per dieną. Erichas slapčia patarė pradėti rūkyti ir dusyk per dieną stovėti ant galvos, Danielis su Juzefu aiškino, jog turiu daužyti galvą į sieną ir kartu masturbuotis, o Johnas- tas pats, kuris manosi esąs geras mano draugas- nutaikęs progą patarė man pradėti žaisti krepšinį. Jo žodžius nugirdo kitame aikštės gale stovėjęs Treneris. Jis ėmė sketryčiotis, spjaudytis, plūstis ir grūmoti vargšui Johnui kumščiu.

„Krepšinis yra nesąmonė!“- rėkė.- „Tik kvailiai ir skystablauzdžiai gali kaip mažvaikiai mėtytis kamuoliu, užuot rimtai tai darę koja! Kvailystė! Dekadansas! (Treneris mėgo gudrius žodžius). Ištvirkimas! Š….“

Mudu su Johnu stovėjome nuleidę galvas ir nežinojome, kur dėtis iš gėdos.

„Jis nori žaisti krepšinį!“- visų akivaizdoje bedė į JohnąTreneris.

„Gaidys! Žąsinas! Skystamyžys!“- pasigirdo kitų žaidėjų balsai.-„Apsišikėlis!“

Vakare susirinkome vykdyti egzekucijos.

Benediktas įgrūdo Johnui į burną žemėtą šampano kamštį- tą patį, kurį spardydavome vietoj kamuolio- ir liepė užsimerkti. Johnas nesipriešino, tik aš pastebėjau, kad jo rankos ir kojos truputį virpa. Vyrukai badė į jį pirštais, kikeno. Tada Danielis, kuris niekuomet neatsisakydavo panašių pareigų, be garso prisliūkino prie nelaimėlio ir smogė kumščiu į pilvą. Pasigirdo pokštelėjimas.

„Skystokai. Tik trys metrai dvylika centimetrų“, – klausiamai žiūrėdamas į mus susiraukė Erichas.- „Pakartoti?“

Tiesą sakant, nežinau, kodėl mes pradėjome žaisti futbolą šampano kamščiu, negana to- krepšinio aikštelėje. Tik ne dėl kamuolių stygiaus. Kamuolių buvo pakankamai- Erichas turėjo kamuolį, Danielis turėjo kamuolį, Johnas turėjo kamuolį, aš turėjau. Tačiau vieną pavakarę Treneris pačiupo jį iš mūsų ir numetė į aikštelę šamapankamštį.

„Taip geriau“,- pasakė. Niekas jam nesipriešino, tik Erichas gūžtelėjo pečiais ir nusispjovė ant žemės. Šiaip sau, žinoma.

Netrukus po to Trenerio namuose žiūrėjome Čempionatą. Mūsiškiai žaidė su tais šikniais „Laukiniais“ iš X. ir beviltiškai jiems prakišinėjo. Treneris muistėsi fotelyje ir, atrodo, niekaip nepajėgė tvardytis.

„Avigalviai!“- staugė.- „Koks velnias juos įkalbėjo spardyti tą sumautą kamuolį! Kamuolys, taip sakant….taip sakant…. neintelektualus. Jis skrenda ten, kur jį paspyrė, net jei žaidėjas visiškas bukaprotis ir neišmano taktikos gudrybių! Ar kuris nors iš jūsų matė kamuolį, kuris jau beveik vartininko rankose staiga pats pakeistų kryptį ir įsisūdytų ten, kur reikia! Ne! Nėra tokių kamuolių, sakau jums, nėra! Visi jie tetinka daužyti galvoms ir išmalti kiaušams, daugiau niekam, po velnių…“

Sėdėjome ir linkčiojome galvomis. Nutildyti Trenerį galėjo nebent keletas įvarčių iš eilės, daugiau niekas.

„Šampano kamštis- visai kas kita, jis tarsi sutvertas futbolui. Jis gudrus ir klastingas, taip, klastingas, bet gali būti ištikimas ir paslaugus. Jis mąsto, vyrukai, mąsto! Mes spiriame į jį, ir jis pakyla, bet ne todėl pakyla, niekšelis, kad gauna batu į subinę, o todėl, taip sakant… kad pats nori pasiskraidyti, velnias…Nesyk mačiau, kaip jis, lyg koks pakalikas skrisdavo tiesiai į priešo koją, bet, užuot cvaktelėjęs į žemę, šauniai pramaudavo pro tarpkojį arba taip smagiai tvodavosi į jo galvą, kad smirdalius ilgą laiką vaikščiodavo išsproginęs akis!“

Treneris buvo toks įsijautęs, kad nebegalėjo sėdėti- atsistojo ir mostaguodamas rankomis ėmė blaškytis po kambarį..

„O, koks turi būti gudrus ir klastingas, kad nujaustum jo trajektoriją! Čia taktika neturi jokios reikšmės, vyrai, šnirpštas iš jos! Tikėti reikia! Tikėti ir stengtis įlįsti jam į subinę, kitaip nieko nebus! Nekęsti kojos, kuri jį, gyvulį, ištrenkė į orą! Reikia priversti jį patikėti, kad tu geresnis ir šaunesnis už aną, kad netarnautų, taip sakant, šikniui…velnias..“- išsikvėpė Treneris ir nusispjovė ant grindų.

„Neužmiršk, niekuomet neužmiršk, Johnai“,- tarė po prumpos pauzės,- „kad atidarysiu tavo kaukolę ir ištaškysiu smegenis, keigu dar kartą išgirsiu žodį krepšinis. Supratai, asile?“

Jeigu atvirai, mūsų Treneris visai nebuvo treneriu- bent jau futbolo. Jam buvo trisdešimt metų- trigubai daugiau nei mums- ir kažkas kažkada jį išmetė iš kažkokio U. Kas iš tikrųjų yra U mes nežinojome, tačiau faktas, kad Treneris buvo iš jo išmestas, atrodė labai rimtas. Vieną vakarą, prieš pat tėvų nustatytą grįžimo į namus laiką, jis atsargiai prisiartino prie mūsų, pasisveikino ir pasiprašė žaisti kartu. Bet nežaidė, nors nė vienas iš mūsų tam neprieštaravome. Nei tą, nei kitą dieną neįviliojome jo į aikštelę. Jis slankiojo aplinkui, tarsi bijodamas užminti šoninę liniją, ir aiškino, kur ir kam turime spirti, kada turime bėgti, o kada- sustoti, kada pradėti, kada- baigti.

„Jis turbūt nemoka žaisti“,- niršo Danielis.- „Žąsinas!“
„Jeigu yra žioplys, tegul eina..“- šaukė Benediktas.
„Kvailys! Nevykėlis! Šūdžius! Treneris mat atsirado!“
Nuo to laiko ėmėme jį vadinti Treneriu.

Ruošėmės jį išvaryti. Kad netrukdytų žaisti ir neerzintų. Nebebuvome tokie maži, kad pakęstume ir vykdytume kažkieno nurodymus. Danielis su Juzefu tą savaitę vaikščiojo surūgę, neįprastai daug spjaudėsi ir grasino išmalti Treneriui snukį, Erichas siūlė padegti jo buto duris, o mudviem su Johnu tarsi netyčia parūpo įvairūs egzekucijų būdai.

Tą dieną nenorėjome žaisti- sėdėjome pievelėje ir koncentruotais saulės spinduliais čirškinome skruzdėles.

„Aš stovėsiu vartuose. Lažinamės, kad neįkalsite nė vieno?“,- išgirdome už nugarų pažįstamą balsą.

Mums pakirto kojas. Nebuvome pasiruošę puolimui. Palinksėję galvomis, be žodžių išbėgome į aikštelę. Bet kamuolys mūsų neklausė, mūsų kojos mūsų neklausė, lyg apkerėtos buvo. Treneris kikeno ir išsidirbinėjo vartuose. Kamuolys atsimušdavo į jį kaip į sieną ir lėtai atidunksėdavo prie mūsų kojų.

„Na ką, smirdaliai!?“- užmaurojo pasibaigus rungtynėms.- „Manote, lengva sugauti kamuolį ir atmušti? Taip, lengva, bet reikia grasinti! Reikia aiškiai parodyti kamuoliui, kad jam bus šakės, jei nukris ne ten, kur reikia, nenaudėlis! Supratot, gyvuliai? Kiekvienas kamuolys- silpnavalis iš prigimties, taip sakant… O silpnavalis nepadarys aikštėj revoliucijos, jeigu žinos, su kuo, šiknius, turi reikalą! Čia gražiuoju nieko nepadarysi- jėgos reikia! Ir pykčio. Tada bus paklusnus kaip ciuciukas! Kaip skautas! Tik kvailius ir skystablauzdžius jis gali suvaryti į ožio ragą, su..“

Buvome sutrikę ir susigėdę.
„Ką, vyrai?“- paklausė Danielis, kai Treneris išėjo namo.
„Jam daug… šitą… metų..“- sumurmėjo Erichas ir paspyrė kamuolį.- „Rytoj kada?“

Buvau per aukštas futbolui. Net šampano kamštis, kurį nuolat spardydavome, dažnai neperlėkdavo per mane ir atsitrenkdavo į krūtinę. Buvau per sunkus- negalėjau bėgti taip greitai kaip Danielis, nesugebėjau iššokti taip aukštai kaip Erichas, Benediktas arba Juzefas. Nepajėgiau būti toks nevykėlis kaip Johnas.

„Stovėsi vartuose“- nukirto Treneris, kai sykį išdrįsau paprašyti jo leisti man pamėginti žaisti puolime. O aš nekenčiau vartų- siauro tarpelio tarp dviejų krepšinio stovo atramų, kur iš paskutiniųjų stengdavomės įtrenkti kamštį. Dažnai jo net negaudydavau, bet šis, lyg tyčia, atskrisdavo tiesiai man į rankas.

Vartininkas buvau geras- bet tik vartininkas.

Menu, kartą bežaidžiant prie mūsų priėjo vyrukas iš gretimo namo ir paprašė dviems valandoms užleisti aikštelę- jis su draugais norėjo žaisti krepšinį. Treneris visai pašėlo. Jis rėkė, spjaudėsi, grasino išversti stovus ir mosavo savo dideliu, kvadratiniu kumščiu. Vyrukui dingus iš akių, jis sustatė mus į eilę, atidžiai kiekvieną peržvelgė, lyg norėdamas įsitikinti mūsų atsidavimu futbolui ir pratrūko:

„Kretinas! Imbecilas! (Nė vienas nežinojome, ką tie žodžiai reiškia) Duodu galvą nukirsti, kad tas liurbis per visą gyvenimą nieko nepaspyrė. Popino, taip sakant, savo nupiepusią kojytę. Cha cha.. Tik ar gali taip būti, kad žmogus per visą savo gyvenimą imtų ir visai nieko nepaspirtų? Nė sušiktos nuorūkos arba akmenuko? Ką, avigalviai? Cha cha.. Aišku, negali nepaspirti! Viską jis spardė, smirdalius- ir nuorūkas, ir akmenukus, ir bobos cha cha subinę, bet nesuprato! Visiškai nieko nesuprato! Neįkirto, debilėlis, kad spirti yra gerai! Kad malonu baisiai! Aš kada nors dar išspardysiu jam sėdimąją taip, kad supras, asilas, koks tai puikus užsiėmimas! Tai…“

Treneris buvo uždusęs ir susikrimtęs.

„Žaisime iki penkiolikos“,- tepasakė ir atsisėdo ant žolės. Matyt, šiaip sau.

Vieną sykį, kai Juzefas- mūsų Juzefas, kuris vienintelis sugebėdavo išgelbėti mūsų komandą beviltiškose situacijose- su tėvais išvyko gyventi į užsienį, Treneris keletą dienų nesirodė kieme, o tada, kai pagaliau jį išvydome, tapo aišku, kad per tas dienas jis mažai miegojo ir daug mąstė.

„Tie nevidonai atėmė iš mūsų Juzefą“,- prabilo, kaip įprasta, sustatęs mus į eilę.-„Taip sakant, vietoj mūsų privertė jį pasirinkti mėšlo krūvą. Girdite? Mėšlo krūvą! Ar nori kas iš jūsų tupėti mėšlo krūvoje, uostyti mėšlo kvapą ir visą gyvenimą matyti vien tik mėšlą? Nenorite! Nenorite, nes nesate kiaulės ar vištos, taip sakant…Revoliucijos reikia, vyrai, kitaip nieko nebus.. O ar žinote, kas yra revoliucija? Aišku, nežinote! Nežinote, nes jums dar pienas nenudžiūvo nuo lūpų. Tai beveik futbolas, tik aikštelėje niekas nieko nespardo, o šaudo, pach pach daro, suprantate! Na, Danieli, pasakyk, kas yra revoliucija…?“

„Revoliucija- beveik futbolas, tik aikštelėje niekas nieko nespardo, o šaudo….“

„Užsičiaupk, asile“,- užriko Treneris.- „Manai, padarysi revoliuciją tokioje mažoje aikštelėje? Miestų reikia, valstybių! Reikia tuos niekšus iškrapštyti iš jų nuosavo mėšlo ir stačia galva sugrūsti į mūsiškį… Kad pasidžiaugtų, taip sakant, kol dar kojos kruta! Buržujai! Nevidonai! Šūdvabaliai! Vietoj jų valstybių mes iškasime dideles duobes, pripilsime vandens ir pavadinsime jūromis, o juos pačius……“

Treneris tąsyk šnekėjo taip ilgai ir įsijautęs, kad net nepastebėjo, kaip suiro darni mūsų rikuotė. Sustojome aplink jį ratu ir klausėmės. Staiga jis nutilo. Apsižvalgė aplink tokiom akim, lyg stebėtųsi mūsų egzistavimu ir nusišypsojo. Meilia ir draugiška šypsena.

Atvirai sakant, neatsimenu, kada pradėjome įrašinėti į diktofoną Trenerio pamokslus. Vos tik pasirodydavo, kad jis prapliups šnekėti, tuoj pat kuris nors iš mūsų kokia nors dingstimi trumpam pasišalindavo ir grįždavo jau su aparačiuku kišenėje.

„Galvojate, jis neturi sielos?“- sykį kalbėjo, iškėlęs prieš save kamštį.-„Kaip gali neturėti sielos tas, kuris daugumą savo egzistencijos mirko šampane!? O kas yra šampanas? Juokas! Linksmybė! Mąstymas! O siela? Ar ne tas pat, gyvuliai? Kūno vėliava ir herbas! Esmė! Dėl to jis toks gudrus ir klastingas, toks tobulas! Ar ne tiesa, smirdaliai? Jei nesuprantate, dievaži, užtaisysiu kamščiais jūsų subines ir palauksiu, kol pilvuose prisikaups pakankamai oro cha cha cha.. Ot, tai dės…!“

Sykį Johnas kovodamas prie vartų pargriuvo ir susitrenkė koją. Vargais negalais atsikėlęs nuo žemės, jis nušlubavo iki suoliuko ir atsisėdo.

„Eik žaisti!“- pratrūko Treneris.- „Čia tau ne vaikų darželis- niekas tau užpakalio nemazgos! Galvoji, kada panorėjęs gali popinti sėdimąją? Girdi? Stokis ir eik žaisti! Skaičiuoju iki trijų, jeigu ne..“

„Nežaisiu.“- Iškošė pro dantis Johnas. Matėsi, kad jam ne kas.

„Kodėl nežaisi?“- nebesitvardydamas užriko Treneris.

„Negaliu. Skauda. Nežaisiu.“- atsakė.

Tuo metu buvau nusisukęs ir galvojau, kad, jei tik būčiau žemesnis, galėčiau šiandien žaisti vietoj Johno. Staiga išgirdau duslų garsą. Krūptelėjau. Su niekuo pasaulyje nebūčiau jo supainiojęs – taip skambėdavo plyštanti oda.

Johno veidu ritosi kraujo lašai. Treneris stovėjo priešais jį ir žiūrėjo į savo kumštį. Erichas skuodė į krūmus paimti diktofono.

Staiga Treneris sukrito ant suolo- to paties suolo, ant kurio sėdėjo Johnas ir užsidengęs veidą pravirko. Ašaros sunkėsi pro tarpupirščius ir varvėjo ant Johno kelnių.

„Kokie niekingi laikai!“- kalbėjo apsiraminęs.- „Skystablauzdžių ir nevykėlių laikai! Aukso amžius, cha cha! Nebėr jo. Išsisklaudė kaip vaiko bezdalėlis! Mėšlo amžius dabar! Mėšlažmogiai važinėja mėšlamobiliais, poetai kuria mėšlametru, mėšlasielės nepakyla aukščiau šiukšlyno…O mėšlo auksu nepaversi. Visi eksperimentai nepavyko, šnirpštas. O buvo žemėje normalių žmonių, ne tokių ištižėlių. Vienam futbolininkui mano akyse lūžo abi kojos, bet jis žaidė toliau! O juk turėjo gulėti ant žemės ir rėkti kaip apsėstasis! Bet ne! Lakstė po aikštę ir šypsojosi švelniausia šypsena! Štai žmogus, taip sakant..Turėtumėte imti iš jo pavyzdį, o jūs malate šūdą ir lendate, taip sakant, buržujams į užpakalį..“

Dievaži, nesupratau, kuo čia dėti buržujai.

„Įsivaizduokite, gyvuliai, kad jūs su savo šalies rinktine stovite stadione. Priešais jus- buržujų rinktinė. O kaip tik tuo metu groja jūsų valstybės himną. Jūs stovite ir nuobodžiaujate, mindžikuojate vietoje, nes nusispjaut jums ant tos valstybės, kad ir nuosava ji- žmogus svarbu, ne valstybė, suprantat? Kad nebūtų skystablauzdis ir ištižėlis! Tai va, sakau, stovite ir nuobodžiaujate… O tada, įsivaizduokit.. tada, užgroja buržujų himną. Jūs taip pat stovite ir nuobodžiaujate, o buržujai netveria savam kaily- lankstosi, mušasi į krūtinę, palaimingai kikena.. Na, sakykim, baigia groti tą himną ir ateina laikas, taip sakant, paduoti jiems rankas. Paduoti rankas buržujams! Jie artėja prie jūsų ir tiesia rankas, o jūs, balandėliai, vietoj rankų ištiesiate jiems kalašikovus ir tra ta ta visus nukepate!“

Trenerio veidas buvo pašviesėjęs ir beveik laimingas.

„Nepyk“,- tarė priėjęs prie Johno.- „Man irgi skauda. Čia.“

Kuo toliau, tuo mažiau žaidėme futbolą, mat Treneris vis dažniau skaitydavo mums pamokslus. Be to, šnekų turinys vis labiau tolo nuo futbolo.

„Kodėl aš jums tai aiškinu?“- kalbėjo sykį Treneris.- „Manote, todėl, kad man patinka šnekėti? Cha cha, tai žinoma, kurgi nepatiks! Bet ne vien dėl to. Jeigu nebūtumėt bukapročiai ir mąstytumėt patys, tylėčiau kaip vandens į burną prisėmęs- užtektų parodyti pirštą ir patys viską suprastumėte. Viską! Nes ant jo viskas parašyta. Ir ne tik ant jo. Ir ant to medžio, ir ant smėlio, ir ant nuogo užpakalio. Ant visko, po velnių, parašyta. Tik reikia mokėti skaityti, iššifruoti, taip sakant…Bet kas parašyta? Ne eilėraštis gi koks, ne anekdotas. Kad revoliucijos reikia, parašyta… Suprantate, asilai? R e v o l i u c i j o s! Pažiūrėkit į savo pačių veidus- argi neparašyta juose, kad imbecilai esate? Cha cha cha…“

Jis vis dažniau kartojosi, šneką vis dažniau pertraukdavo trumpi pakikenimai.

Kad Treneriui kažkas ne taip supratome, kai jis prabilo apie kažkokią lemiamą kovą, apie priešą, kuris neva tykojo mūsų kiekviename žingsnyje.

„Va, dabar jūs bėgiojate po aikštelę“,- kalbėjo jis.- „Tokie naivūs ir kvaili vaikučiai. O jie irgi bėgioja, tik jūs jų nematote, nes akys dar neatsivėrę, taip sakant.. Jūs spiriate į kamštį, o jie irgi spiria, jūs bėgate- jie irgi bėga. Ir taip visada! Jūs nepataikote į vartus, kaltinate savo koją arba vėjo gūsį, o jie tyliai kikena, nes patys tą kamštį nuspyrė į šalį, šikniai. Ir, manote, tai viskas? Toli gražu, vyrai! Kai atsisėdate prie televizoriaus, jie išlenda į ekraną ir kalba jums, įtikinėja, veidmainiauja, vilioja. O kodėl vilioja? Kad durni būtumėt, nori, kad nieko nesuprastumėt, štai kas yra! Pasiverčia knygomis, laikraščiais, kalendoriais, enciklopedijomis, kad tik išdulkinti jūsų protelius, imbecilais paversti, šūdmaliais…..“

Mačiau, kaip virpėdamas iš įstangos Johnas keičia diktofono kasetę.

„..parsidavėliais, skystablauzdžiais, netikėliais.. Štai ko trokšta! Ir nesvarbu čia futbolas- jei jūs būtumėte orkestru ir grotumėte, jie pasiverstų instrumentais bei simfonijomis, jei važinėtumėte automobiliais- degalais arba pakeliaiviais, po velnių…“

Treneris pristigo žodžių ir nutilo. Buvo sutrikęs.

Vieną dieną mums bespardant kamštį prie aikštelės sustojo tamsiastiklis automobilis.

„Ar tarp jūsų yra Aleksandras Monovas?“- pasiteiravo.

Susižvalgėme. Nė vienas iš mūsų nebuvome girdėję tokio vardo ir pavardės. Johnas jau žiojosi kažką sakyti atvykėliams, bet jį nutraukė Treneris:

„Aš.. aš esu Aleksandras Monovas. Ko jums reikia?“

Buvome pastėrę iš nuostabos.

„Jūs suimtas“,- pasakė žemaūgis, trumpai kirptas policininkas ir nusispjovė ant žemės.

„Suimtas..?“- negalėjo paslėpti nuostabos Johnas.

„Užsičiaupk, smirdaliau!“- pagrūmojo vyrukas ir vėl nusispjovė.

„Smirdaliau? Tu pasakei smirdaliau?“- šoko ant jo Treneris.- „Tu pats jo kakučio nevertas, asile. Tapai matomas, kad galėtum pasididžiuoti savo galia, taip sakant…Galvojai, išgąsdinsi, šunsnuki.. Niekas čia į tave dėmesio nekreips! Tu- ciuciukas, jūrų kiaulytė, kiškio spira! Tu… velnias…“

Policininkai surišo Treneriui rankas ir įgrūdo į savo automobilį. Mačiau, kaip ir toliau įnirtingai juda jo lūpos ir burna, bet pro stiklą nieko nebebuvo girdėti.

„Gal krepšinį?“- pasiūlė Erichas, kai šneka apie ryto įvykius išblėso. Trenerio suėmimas buvo neeilinė proga daryti tai, ką norime. Johnas nuskuodė namo ir atnešė kamuolį. Pasiskirstėme po du ir pradėjome žaisti. Tačiau po šampankamščio kamuolys (ypač krepšinio) atrodė nepaprastai didelis ir sunkus. Jis slydinėjo iš rankų ir klastingai suko ratus apie lanką. Nepaisant to, visi jautėmės neblogai.

„Krepšinis yra gerai“,- tarė Erichas.- „Kodėl jis, velnias, neleisdavo žaisti krepšinio?“

Danielis dėbtelėjo į jį ir vos pastebimai nusuko akis į šalį.

Po apklausos išėję iš nuovados, visi jautėmės nesmagiai.

„Ar jį pasodins?“- klausė Johnas.

„Nepa. Manau, nepa.“- gūžtelėjo Danielis.

„Kodėl?“

„Durnas yra. Į durnyną išveš. Kas gi žaidžia futbolą šampano kamščiu?“

„Pats tu durnas.…“

„Šššššššš…“- pridėjęs pirštą prie lūpų sušnypštė Danielis.
Aš pasakiau, kad noriu valgyti, ir išėjau namo.

Buvome šlykštaus sąmokslo aukos. Benediktui tėvas paskyrė namų areštą. Jis kiauras dienas sėdėdavo balkone ir gliaudydavo saulėgrąžas. Sukdamiesi ratu lukštai krito ant šaligatvio po langais.

Danielis kovojo. Jis blaškėsi po namus ir tėvams nematant mėtė pro langą šaldytuvo turinį bei knygas. Girdėjau gandą, kad jis prišlapino tėvų lovą.

Johnui ir Erichui nebuvo uždrausta eiti į lauką, tačiau jie patys be būtino reikalo nelįsdavo iš namų. Per kiemą perbėgdavo taip greitai, kad aš nespėdavau jų pasivyti- nespėdavau, nes tėvai buvo griežčiausiai uždraudę man išeiti iš pro langą matomos teritorijos.

Pasibaigus tėvų persekiojimams aplankėme Trenerį. Buvau aš, buvo Johnas, Danielis ir Benediktas. Erichas iš ryto paskambino man ir pasakė, kad serga- negalės ateiti. Treneris gulėjo vienas nedidelėje palatoje ir žiūrėjo į lubas. Sako, visi pamišėliai žiūri į lubas arba į vieną tašką sienoje. Taip jiems geriau sekasi pasveikti arba- atvirkščiai- neprarasti pamišimo. O gal… Kodėl, galų gale, turiu ką nors tikro žinoti apie pamišėlius?

Sėdėjome ir laukėme, kol Treneris atkreips į mus dėmesį. Danielis atsargiai timptelėjo jo pižamos kraštelį. Treneris sujudėjo, bet neatrodė, kad sąmoningai.

„Miega, velnias“,- sumurmėjo Johnas.- „Arba bijo…“

„Kas bijo? Ko bijo, gyvuliai?“,- užriko Treneris taip netikėtai, kad mes šokome nuo lovos atatupsti.- „Tai jie bijo! Tirta kaip sulyti ciuciukai. Nutuokia, kad viską apie juos žinau, todėl ir nekiša nosies. Tik naktį, kai užmiegu, jie ateina čia ir pradeda tvarkytis, taip sakant…Subraižo peiliukais kūną- taip subraižo, kad atrodytų, jog netyčia prasikasiau pats. Kad įkalčių neliktų daro, suprantat? Ir siūlus iš drabužių ištrauko. O kam ištrauko, avigalviai? Budrumą tikrina! Jegu imsi ir nepastebėsi, kad siūlas pradingo, taip sakant, tarsi išgaravo, tai kitą dieną jau dings trys siūlai, vėliau- dešimt siūlų o paskui ir visas drabužis. O kas nepastebi siūlų, nepastebi ir žmonių, vadinasi, durnas yra, nepavojingas- galima tokį nabagėlį ir papopinti, daugiau ėsti duoti, miegot daugiau leisti.. štai kas, vyrai..“

Tą akimirką išgirdau tylų spragtelėjimą- lygiai taip spragtelėdavo įjungiamas diktofonas. Pažvelgiau į vyrukus. Visi stovėjo išsirikiavę į eilę, įsitempę, nė vieno rankos nebuvo sukištos į kišenes.

„Girdite?“,- užriko Treneris.- „Ar girdite, šikniai? Girdite, kaip spragsi? Čia jų smegenys užsikerta, kai nebesupranta, apie ką kalbama. Čerkšt, ir viskas! Ir nieko! Tik piktumas lieka. Ir mėšlas žarnose, taip sakant. Tada jau bet ką gali padaryt, buržujus..

Treneris atsigulė ant pilvo ir panardino veidą į pagalvę. Bet nesiliovė šnekėjęs, tik jo balsas dabar skambėjo dusliai ir neatpažįstamai. Atrodė, kad ne jis šneka, o kažkas kitas iš už lovos, arba iš koridoriaus, arba iš sienos. Polisteris, kurio buvo prikimšta pagalvė, galutinai supainiojo kalbos turinį, suliejo žodžius į vientisą nesuprantamą burbėjimą, kurio negalėjome suprasti nei perprasti..

Danielis pamojo ranka, atseit, eime iš čia. Žingsniavome tylėdami ir nesižvalgydami į šalis, buvo nejauku. Jaučiau į savo nugarą įsmeigtus žvilgsnius- pamišėlių žvilgsnius, gydytojų žvilgsnius, sienų žvilgsnius, buržujų žvilgsnius… Kažkas patyliukais sėlino iš paskos ir traukė iš mano palaidinės siūlą, vos juntamai braižė odą. Kad neliktų įkalčių, smegenų mano galvoj, nieko neliktų..

Išėję į lauką atsikvėpėme.

„Klausykite, vyrai“,- paklausė Benediktas.- „Pas kurį iš jūsų kasetės?“

Klausiamai susižvalgėme. Buvome visai užmiršę tas kasetes- juk ir įrašinėjome šiaip sau, ne dėl kokio reikalo.

„Gal Erichas turi?“- gūžtelėjau pečiais.

„Aš ir sakau, kad Erichas!“- susimuistė Benediktas.

„Tai kas, kad jos pas Erichą?“- nesuprato Johnas.

„Kodėl jis pasiūlė mums žaisti krepšinį, kodėl jis?“

„Man rodos, šįryt mačiau jį kieme“,- pamelavau,- „nė velnio jis neserga“.

„Ir kas iš to?“- vėl nesuprato Johnas.

„Iš kur jie sužinojo, ką jis šnekėdavo? Apie visas tas revoliucijas ir kitą mėšlą?“- šoko Benediktas (man pasirodė, kad jis šiek tiek mėgdžioja Trenerį).- „Ne iš savo šiknos gi ištraukė, žąsinai“.

„Sakai, šitaip?“- buvau sužavėtas Benedikto įžvalgos.

„Aišku, kad taip“,- net pašoko Benediktas.- „Nuėjo ir pakišo viską tiems susmirdėliams, buržujams. Ko tada jis nesirodo? Bijo gauti į liūlią, va kas..“

Stovėjome ir kvaitome nuo tos minties. Tai atrodė rimčiau nei futbolas, krepšinis ar Trenerio suėmimas. Mintis, kad netrukus bus galima kaip reikiant pasišvaistyti kumščiais, maloniai jaudino. Bėda tik, kad pasiruošimui reikėjo laiko- o laikas nuo užmojo muštis iki muštynių mums atrodė gryniausia kančia.

Vakare iš nevilties užpuolėme kitame kieme krepšinį žaidžiančius vaikinukus.

„Kokį čia šūdą malate?“- užriko Danielis ir nuspyrė jų kamuolį į krūmus.

„Kieti, ar ne?“- mosavosi kumščiais Benediktas.

Aš be žodžių vožiau vienam į pasmakrę. Jis žiobtelėjo ir parkrito ant nugaros.

„Ehe!“- su pasigėrėjimu sušuko Benediktas ir pats ėme darbuotis kumščiais. Mūsų „budelis“- Danielis kovėsi iškart su dviem vyrukais ir sėkmingai juos dorojo, o Johas tuo tarpu nuskuodė į krūmus ir vinimi pradūrė tu mažvaikių kamuolį.

Po kovos susėdome užgrobtoje teritorijoje ir nuobodžiavome. Johnas nubėgo į parduotuvę ir atnešė limonado.

„O jeigu jis nekaltas?“- paklausė uždususiu balsu. Buvau tikras, kad šita mintis jam šovė į galvą nuo per didelio skubėjimo.

„Nekaltas?“- susiraukė Benediktas; mačiau, kad jam baisiai nepatiko klausimas.- „Kaip tai nekaltas?!“

„Na, jeigu jis niekam tų kasečių nepakišo? Jeigu turi kur stalčiuj?“

„Nė velnio jis neturi!“- nukirto Danielis.- „Aišku, neturi. Be to, kam jis siūlė žaisti krepšinį, apsišikėlis!“

„Debilas! Šūdžius! Buržujus!“

Visgi, sutarėm iš pradžių viską ištirti.

Kitą dieną su žvalgybine užduotimi nuėjau pas Erichą. Ilgokai laukiau, kol jis atidarys duris, o kai atidarė, tai vos jį pažinau- toks suvargęs buvo. Stovėdamas jis svyravo, todėl įleidęs mane tuoj grįžo į lovą, kalbėjo lėtu, pavargusiu balsu. Nežinau, ar jį pradžiugino mano apsilankymas, negalėjau to patikrinti, užtat galėjau prisiekt, kad nė velnio jis neapsimetė, tikrai sirgo, kaip Dievą myliu. Pažadėjau, kad vakarop visi užeisime aplankyti ir išėjau į lauką.

„Vaidina, šiknius“,- išrėžiau,- „nei jis serga nei ką.. Sveikas kaip…“

Nesugalvojau, kaip gali būti sveikas Erichas.

„O ką aš sakiau!“- nušvito Danielis.- „Apsišikėlis! Buržujus!“

Visą dieną iki trečios valandos vaikščiojome lyg apsvaigę, iš anksto mėgaudamiesi keršto saldybe. Visgi, buvo truputį nejauku- atrodė, kad visi žmonės mus stebi, tyrinėja mūsų bruožus ir elgesį. Įtartini atrodė praeiviai, saulės atokaitoje besišildantys pensininkai, jaunos mamos ir net pakampėmis binzinėjantys šunys.

„Spokso buržujai..“- košė pro dantis Danielis.- „Reikia re..revoliucijos, oi reikia.“

„Kai sutvarkysim Erichą, galėsim drąsiai šnekėti ką norime“,- pasakė Johnas.

„Durnas tu!“- susiraukė Benediktas.- „Jų daug, apsišikėlių. Laiko reikia, tikėti reikia, kitaip nieko nebus“.

Jo kalbos stilius man vėl pasirodė panašus į Trenerio, bet nieko nesakiau- man patiko, kad jis taip šneka, mūsų Benediktas, reikia kažkam taip šnekėti, antraip tikrai nieko nebus.

Danielis atsistojo.
„Be penkių trys“.

Sutvarkėme jį lovoje. Trankėme tol, kol patalynė išsimargino kraujo dėmėmis. Tiesą sakant, ne tiek daug ten buvo to kraujo, ne mirtinai gi mušėm, bet vis tiek gražiai švirkštė iš nosies ir dar iš kažkur, o gal tik iš nosies- dabar tiksliai nebeatsimenu. Ir gerai, kad neatsimenu, koks, pagaliau, skirtumas. Tik mušamas inkštė ir muistė į šalis galvą, tai Johnas, kuris nieko rimtesnio nemokėjo, prilaikė už plaukų. O paskui, kai baigėm, atsimenu, ir išėjom į kiemą, jo rankose tebebuvo po kuokštą šviesių Ericho garbanų. Jis laikė tas garbanas ir kvailai šypsojosi, ir aš labai gailėjausi, kad neturiu su savimi fotoaparato ir negaliu jo tokio nufotografuoti. Tik Danieliui, atrodo, nepatiko, kad jis taip elgiasi- jis nusispjovė pro dantų tarpą ir liepė kuo greičiau išmesti garbanas į konteinerį. O tada sėdėjom, gėrėm limonadą, spjaudėmės lipniomis seilėmis, kartas nuo karto nudobdavome kokią skruzdėlę ir t. t.

Naktį pajutau nenugalimą norą pasimatuoti ūgį. Tyliai išsliuogiau iš lovos, uždegiau šviesą ir nupėdinau į savo slaptąjį kampą, futbolo šventyklėlę- prie užuolaidos. Buvau paaugęs! Buvau keturiais milimetrais aukštesnis! Turbūt niekas negalėjo sustabdyti mano augimo! Stovėjau ir žiūrėjau į užuolaidas, vaikiška rašysena išraitytus skaitmenis (jau seniai taip neberašiau), lemputę palubėje. Turėjau susijaudinti, nuliūsti, prakeikti savo tėvų genus, bet kažkodėl buvau ramus. Pirmąsyk gyvenime buvau ramus tokio žiauraus likimo smūgio akivaizdoje. Nuėjau prie veidrodžio. Tyrinėjau jame savo pakenčiamus raumenis, pilvą, kuris buvo lygiai toks pats kaip ir kitų vyrukų, rankas, dar, regis, ką tik šauniai tvatinusias Ericho snukį, perbraukiau jomis kojas ir tai, kas tarp jų, savo plaukus ir antakius, džiaugiausi, kad nežema kakta ir taisyklingas sąkandis, kad barzda- nors ji, niekšelė, dar nesikala- vis tiek kada nors prasikals, niekur nedings, ir tada man reikės ją skusti, kad yra namuose kambarių ir valandų laike, kai netrukdomas gali žiūrėti į save ir save liesti. Viską apžvelgiau ir apgalvojau, ir nė velnio nebuvau susierzinęs, tikrai!

Ant sienos kabojo kaledorius. Nežnojau, kas jį čia pakabino, niekad nesidomėjau. Ir nuotraukos- kiekvienam mėnesiui buvo skirta po nuotrauką- anksčiau man būdavo nusispjaut. Bet tąsyk vienas vaizdas mane patraukė – kažkoks vyrukas, tikriausiai žvaigždė laikė apglėbęs merginą, irgi, galimas daiktas, žvaigždę; buvo palinkę vienas į kitą, rengėsi laižytis tikriausiai, abu rodė vienas kitam baltus dantis ir atrodė labai įsimylėję, o už jų, fone, buvo matyti kalnai ir jūra (arba kalnai ir debesys- tiksliai neatsimenu) ir dar automobilis, geltonas Peugeot, kuriuo jie tikriausiai atvažiavo į nuotrauką. Žiūrėjau į juos ir man ėmė šiurpti oda ir kietėti raumenys- iš tikrųjų, iš tikrųjų labiau nei bet kokios revoliucijos norėjau turėti tokią arba panašią merginą, ją globoti ir ją dulkinti arba ją dulkinti ir ją globoti, tikra tiesa. ( „…pasiverčia knygomis, laikraščiais, enciklopedijomis, kad tik išdulkinti jūsų protelius, imbecilais paversti, šūdmaliais…..“ ) Kas man iš to? Buvau pusnuogis ir vėsus oras plūduriavo tarp mano kojų, tvilkė jas vos vos pažįstamu nerimu ir švelniai stumdė mane iš vieno kampo į kitą. Tada atsiguliau sapnuoti.

Rytą suskambo telefonas. Keista, skambino anksti, skambutis taip pat buvo keistas.

„Sveikas, gyvuly!“- suriaumojo į ragelį pažįstamas balsas. Skambino Treneris.- „Nepažįsti? Pažįsti, sakai? Cha cha cha..Tai gerai, kad pažįsti, viską reikia pažinti, jei nustosi pažinti, tai jau tada basta, nebepadarysi revoliucijos. O aš, va, nugvelbiau iš buržujaus mobilų telefoną- vikriai susisukau, nė necyptelėjo. Bijo cyptelėt. Ir savo darbelius dirbti bijo. Jau kurį laiką nebetraukioja siūlų, nesugeba, suskiai. O kodėl nesugeba, a? Kad budrus esu! Ir gudrus! Pamatysi, ateis diena, kai visus juos sumausim ant iešmų ir iščirškinsim taip, kad riebalai upeliais varvės. O tada už jų pinigus nusipirksim tris salas vandenyne ir įkursim ten valstybę- supranti, nusmuktkelni- valstybę, ir pavadinsim ją… Kaip, tu manai, ją pavadinsim? Ogi Šambolo salomis! Ir visi ją valdysim, ir neleisim niekam nieko daugiau veikti, kaip tik spardyt kamščius ir gerti limonadą. Tik ne bet kam leisime toje valstybėje gyventi, o tik tiems, kas nusipelno. Valstybė tai ne kokia susmirdėlių prieglauda, kur galima už dyką duoną ėst, čia….“

Padėjau ragelį ir ištraukiau iš kištuko laidą. Tai buvo svetimas, tolimas balsas, balsas iš praeities, nebeturėjau jėgų daugiau jo klausyti.

Mūsų senas bičiulis Juzefas, galimas daiktas, kažkur užsienyje turėjo merginą, bučiavosi su ja ir ją globojo ir gal net ką nors daugiau darė, nes užsienyje, sako, viskas paprasčiau vyksta……..

Views All Time
Views All Time
1788
Views Today
Views Today
1
0 0