“Karštas komentaras” tęsia straipsnių ciklą, kas ir kodėl darė Kazimierą Prunskienę “Šatrija”

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės, kaip “Šatrijos”, medžioklė, prasidėjusi 1990-aisiais metais, tęsiasi iki šiol. Kaip taisyklė, suaktyvėdama prieš kiekvienus rinkimus. Ypač – Prezidento. O kadangi 2009-ieji – Lietuvos Prezidento rinkimo metai, ir Kazimiera Prunskienė juose greičiausiai vėl kandidatuos, žiniasklaidai buvo pateikta “nauja žinia” iš ciklo “Šatrijos” medžioklė su Landsbergio varovais”: Kazimiera Prunskienė nuslėpė nuo teismo savo interviu Laimai Pangonytei įrašą, kur ji “prisipažįsta”, kaip pasirenka “Šatrijos” slapyvardį”.

“Betgi ne aš ėmiau interviu iš Laimos Pangonytės, bet Laima Pangonytė ėmė interviu iš manęs! Ir aš šio įrašo neturėjau! Todėl kaip aš galėjau nuslėpti tai, ko neturiu?” – žiniasklaidoje stebėjosi tokiais išpuoliais Kazimiera Prunskienė.

Tuo tarpu “Karštas komentaras” nusistebėjo kai kuo kitu: kodėl šio interviu iš konteksto išimtus atskirus sakinius, ir dar savaip interpretuotus, LNK televizija parodė tik dabar, jei tuos pačius sakinius iš to paties interviu Vytautas Landsbergis citavo dar 2003-aisiais metais teisme, išteisinusiame K.Prunskienę kaip nebendradarbiavusią su KGB?

Ką kalba teismo posėdžio protokolas

Tuo metu, kai LNK televizija, “dorodama” Vytauto Landsbergio “priešininkę” Kazimierą Prunskienę remiasi tik interpretacijomis ir “pritemptomis” jos interviu L.Pangonytei ištraukomis, ištrauktomis iš konteksto, mes jums pateiksime ištrauką iš teismo posėdžio. Ir tuomet išvadas apie LNK televizijos “objektyvumą” darykite patys.

Taigi, cituojame.

“Kolegijos pirmininkas parodo byloje esančią pareiškėjos pasižadėjimo kopiją, klausia, ar jis žinomas liudytojui.

Liudytojas V. Landsbergis:

-Aš pamenu tą dokumentą, kurį teismas man dabar rodo.

Liudytojas V.Landsbergis paaiškina:

-Aš noriu pradėti nuo vienos citatos, skelbtos spaudoje. “Kai man Vokietijoje buvo pasakyta, kad pasirinkti vieną vardą, kad neminėti pavardės kontaktams, aš pasakiau, jog tai raganiška, nes aš žinau tik vieną raganą – Šatriją”. Tai Prunskienės pokalbis su žurnaliste Pangonyte”.

Tai – įrodymas, kad ne K.Prunskienės nuslėpė interviu L.Pangonytei įrašą nuo teismo, kaip tai teigė LNK, bet tai padarė … pats V.Landsbergis. Nes, kaip rodo teismo posėdžio protokolas, V.Landsbergis tik cituoja Prunskienės interviu Pangonytei, tačiau šitos medžiagos teismui 2003-aisiais metais nepateikia.

Kyla nejaukus klausimas: kodėl? Kad gal kada nors ateityje, pvz., dabar, Prezidento rinkimams artėjant, prieš Kazimierą Prunskienę būtų galima naują “bombą” išmesti?

Tačiau peržiūrėjus visą, neiškarpytą interviu, o taip pat išanalizavus kitų liudytojų liudijimus bei prokuratūros medžiagą, kyla ir dar vienas klausimas: ar tik ne pačiam V.Landsbergiui ir jo talkininkams ši medžiaga labiausiai ir yra pavojinga? Nes kodėl tada Kazimierą Prunskienę bet kokiomis priemonėmis bandoma padaryti KGB agente ir Lietuvos valstybe prieše, o tuo tarpu iš tiesų Lietuvos valstybingumui kenkusiems tikriesiems kagėbistams – žalia šviesa ir net teisėsaugos globa.

Iš tiesų kodėl?

Faktas, apie kurį niekas nekalba

1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepriklausomos Lietuvos ministre pirmininke tapus Kazimierai Prunskienei, netrukus prieš ją prasidėjo išpuoliai.

Pirmiausia „Respublikoje“ pasirodė „KGB agento kortelė“, kurioje buvo įrašyta K.Prunskienės pavardė.

Tačiau tuo K.Prunskienė nebuvo „nukalta“ – netrukus buvo įrodyta, jog tai – akivaizdus falsifikatas. Mat tuomet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir KGB dokumentus nešant po sijonais ar net maišais, rinkoje plaukiojo šimtai tuščių „KGB agentų kortelių“, kuriose, panorėjus, buvo galima mechanine mašinėle atspausdinti kieno tik nori pavardę.

Lygiagrečiai buvo daroma kur kas šlykštesnė afera. 1990-ųjų vasarą iš Maskvos į Lietuvą SSSR KGB centrinis aparatas Prunskienės versti atsiuntė du KGB darbuotojus – Romanovą ir Bartašovą. Jie, pasitelkę į pagalbą Lietuvos perversmininko J.Kuolelio sūnų – kadrinį KGB darbuotoją Vidmantą Kuolelį, vykdė neteisėtą, antikonstitucinę veiklą – važinėjo po Lietuvą, rinkdami informaciją apie Lietuvos ministrę pirmininkę K.Prunskienę, siekiant ją sukompromituoti. Ir sukompromituoti tam, kad būtų įvykdytas galutinis tikslas – destabilizuota padėtis iki kraštutinio laipsnio – K.Prunskienės Vyriausybės nuvertimo reakcinių jėgų naudai.

Šis faktas paaiškėjo 1992 metais Lietuvos Aukščiausiame Teisme, nagrinėjant civilinę bylą pagal LR Aukščiausiosios Tarybos laikinosios komisijos KGB veiklai tirti pirmininko B.Gajausko pareiškimą, kur K.Prunskienė buvo suinteresuotas asmuo.

Tuomet, 1992 metais, liudydamas Aukščiausiame Teisme, Vidmantas Kuolelis prisipažino, kad 1990-ųjų vasarą jis padėjo iš Maskvos atvykusiems KGB pareigūnams rinkti kompromituojančią medžiagą apie Prunskienę ir taip naikinti jos autoritetą Lietuvos ir pasaulio akyse.

Kitaip sakant, V.Kuolelis dar 1992 m. prisipažino, kad 1990-ųjų vasarą veikė prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę –kompromituojančios medžiagos pagalba kūrė prielaidas Vyriausybei versti ir Lietuvos valdžiai destabilizuoti. O tai jau yra nusikaltimas prieš valstybę.

Pats V.Kuolelis savo kenkėjišką veiklą teisme bandė aiškinti taip: „Atvykę iš Maskvos žmonės davė suprasti, kad turi vilties dėl Prunskienės, nes ji, būdama ministre, jiems mažai pasiekiama. Reikėjo ją prispausti, kompromitavus priversti dirbti. Ji gali būti reikalinga situacijai kintant. Buvo sugalvota panaudoti spaudimui ją kompromituojančias medžiagas“.

Cituojame tolimesnę teismo seką.

K.Prunskienė klausia, kokie pareigūnai iš Maskvos buvo atvykę rinkti apie ją kompromituojančios medžiagos.

„Iš Maskvos atvyko Romanov ir Bartašov surinkti kompromituojančios medžiagos apie jus. Man buvo pavesta jiems padėti“, – Aukščiausiame Teisme prisipažino V.Kuolelis.

Taip K.Prunskienė sužinojo, kas buvo iniciatorius ir užsakovas šmeižikiško straipsnio „Memorialai budeliams“, išspausdinto laikraščiuose „Tarybų Lietuva“, „Litva sovietskaja“, „Rabotnik rodiny“ ir kitoje komunistinėje spaudoje, kur buvo apšmeižtas jos tėvas.

Straipsnyje buvo teigiama, kad K.Prunskienės tėvas – eigulys Pranas Stankevičius, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, – pokario metais -1945-1950 – neva partizanaudamas šaudė žmones. Nors iš tiesų premjerės tėvas SSSR represinių struktūrų, įsiveržusių iš Baltarusijos, buvo kankintas ir sušaudytas 1944 m. Taigi, pasak straipsnio, žmones jis „žudė“ po savo mirties…

Paklaustas apie šį faktą, V.Kuolelis štai ką teisme papasakojo: „Romanovas „iškasė“ tokius faktus ir žmones. Prisikabino prie šio fakto ir galvojo kada nors jus (K.Prunskienę – KK) prispausti. Žinias pateikė kažkuris iš korespondentų. Tarakevičienė iš Naujosios Akmenės liudijo, kad Prunskienės tėvas žudė žmones. Tarakevičienė kreipėsi į „Sovietskaja Litva“ redakciją. Romanovas visus leidinius rinko“.

Tačiau scenarijus iš tiesų galėjo būti kiek kitoks , t.y. jie patys ir kurpė tuos straipsnius. Nes KGB darbuotojai iš Maskvos atvyko ne atostogauti ir skaityti spaudą. Jų atvykimas buvo tikslinis – sukompromituoti tik ką nepriklausomybę atkūrusios valstybės premjerę.

Tuo tarpu jų kolega iš Lietuvos V.Kuolelis, kratydamasis savo juodos misijos ir pridengdamas savo nusikalstamą veiklą, teisme gynė juos.

„Jie žinias ne skleidė, o kaupė. Buvo pagamintas vaizdo filmas, kurį aš pats mačiau. Jį ruošėsi rodyti per sąjungos televiziją. Po to pasakė, kad nereikės, nes Prunskienė išsigando“, – teigė teisme V.Kuolelis.

Tačiau dėl K.Prunskienės „išsigandimo“ jis „šiek tiek“ suklydo – filmas apie K.Prunskienės tėvą kaip tariamą žmonių žudiką per sąjungos televiziją buvo neparodytas ne todėl, kad Lietuvos politikė išsigando, bet dėl to, kad K.Prunskienė dėl šio šmeižikiško fakto jau buvo laimėjusi bylą prieš „Sovietskaja Litva“ redakciją. K.Prunskienė iš laikraščio už šmeižtą prisiteisė 25 tūkst. rublių, kuriuos paaukojo vaikų namams bei surengė vargstančių šeimų vaikams vasaros stovyklą.

Be to, K.Prunskienė taip „išsigando“ KGB-istų Romanovo ir Bartašovo spaudimo, kad 1991 m. antroje pusėje parašė knygą „Užkulisiai“ (apie kurią, beje, kalba ir savo interviu L.Pangonytei 1991 m. lapkritį Romoje, Italijoje), kurią komentuodamas deputatas žurnalistas R.Valatka „Lietuvos ryte“ (1992 02 04) rašė, kad kai kurie politikos veikėjai, perskaitę „Užkulisius“, turėtų arba nusišauti, arba skubiai skuosti į artimiausią teismą ginti savo garbės ir orumo. Tuomet R.Valatka greičiausiai turėjo omenyje V.Landsbergį, Z.Vaišvilą, V.Čepaitį ir dar vieną kitą.

Tačiau niekas po K.Prunskienės „Užkulisių“ nenusišovė.

Atvirkščiai – K.Prunskienė brutaliai buvo daroma „KGB agente „Šatrija“. Tuo tarpu visiškai nekreipta dėmesio į tai, kad tūlas Vidmantas Kuolelis kartu su iš Maskvos atvykusiais TSRS KGB darbuotojais vykdė antivalstybinę veiklą prieš nepriklausomos Lietuvos ministrę pirmininkę.

Ir ne tik…

Kaip A.Paulausko vadovaujama prokuratūra globojo V.Kuolelį

Sužinojusi, kad buvęs KGB darbuotojas, Politinės žvalgybos padalinio vadovas Vidmantas Kuolelis padėjo į Lietuvą atvykusiems TSRS KGB darbuotojams, kurių užduotis buvo destabilizuoti politinę padėtį iki K.Prunskienės vyriausybės nuvertimo reakcinių jėgų naudai, bei V.Kuoleliui prisipažinus, jog jis dalyvavo akcijose kompromituojant tik ką atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos premjerę, tuometinė LR Aukščiausiosios Tarybos deputatė K.Prunskienė 1992 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į tuometinį LR generalinį prokurorą A.Paulauską, kad būtų ištirta ši antikonstitucinė veikla, o V.Kuoleliui iškelta baudžiamoji byla pagal BK 67 str. (kenkimas valstybei).

„ Buvę KGB padalinio Lietuvoje darbuotojai: A.Karinauskas, J.Donėla ir kiti savo parodymuose teisme bei susitikimuose su deputatais V.Kuolelį, tarnavusį KGB Lietuvos skyriuje iki 1991 m. rugpjūčio pučo, apibūdino kaip vieną iš labiausiai reakcingų ir Lietuvos nepriklausomybei priešingų KGB darbuotojų, savo tarnybinę padėtį Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metu naudojusį išimtinai savo antikonstitucinei veiklai prieš Lietuvos valstybę. V.Kuolelio veiksmuose atsiskleidė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 67 str. (kenkimas), sudėtis. Todėl prašau Jus iškelti V.Kuoleliui baudžiamąją bylą pagal minėtą BK straipsnį“, – savo pareiškime A.Paulauskui rašo K.Prunskienė.

Tačiau atsakymas, kurį ji gavo vos po mėnesio, tuomet pribloškė tik ją vieną. O dabar, manau, jis šokiruos ir jus.

1992 m. spalio 12 d. rašte Nr.15/21 tuometinis Nusikaltimų tyrimo departamento prie LR Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras J.Gaudutis (dabar advokatas) K.Prunskienei atsakė, kad priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą V.Kuoleliui pagal minėtą straipsnį, kadangi nerasta nusikaltimo sudėties – V.Kuolelis, padėjęs TSRS KGB darbuotojams rinkti kompromituojančią medžiagą, kad būtų galima priversti valstybės premjerę dirbti priešiškos šalies slaptosioms tarnyboms, „šioje akcijoje dalyvavo kaip vairuotojas“.

Svetimos valstybės slaptoji tarnyba siekia sukompromituoti savos valstybės premjerę, kad būtų pakeista šitoms tarnyboms nenaudinga Vyriausybė, ir Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra nemato jokios nusikaltimo sudėties?

Be jokios abejonės, nemato. Tiksliau – visiškai nenori matyti. Nes tas, kaip jį apibūdino kolegos, vienas iš labiausiai reakcingų ir Lietuvos nepriklausomybei priešiškų KGB darbuotojų Vidmantas Kuolelis po pučo pradėjo dirbti… Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos žvalgybos ir kontržvalgybos departamente. O, kaip jau esame rašę, būtent čia „atsirado“ ir iš čia į V.Landsbergio rankas nukeliavo vadinamasis K.Prunskienės „pasižadėjimas“ bendradarbiauti su KGB.

Tai štai su kokių Lietuvai priešiškų jėgų pagalba V.Landsbergis jau 18 metų įnirtingai kovoja su savo politine konkurente K.Prunskiene.

Views All Time
Views All Time
1547
Views Today
Views Today
1
0 0