Vilniaus apygardos teismas 2003 metų gegužės 15-ąją panaikino prieš dešimt metų (1992-aisiais) paskelbtą Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo pripažinta, jog K.Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Taigi ekspremjerė po dešimties metų bylinėjimosi atsikratė KGB kupros. Svarbiausias įkaltis 1992-aisiais buvo pačios K.Prunskienės pasirašytas pasižadėjimas, jog ji sutinka talkinti sovietų saugumui. Dokumente, kurį 1980 metais pasirašė K.Prunskienė, teigiama, kad ji sutinka “padėti Valstybinio saugumo organams spręsti kai kuriuos juos dominančius klausimus”. 1992-aisiais Lietuvos teismai nustatė, jog pasižadėjimas – nesufalsifikuotas. Tačiau K.Prunskienė visąlaik kategoriškai neigė, jog raštelis – jos pasirašytas. Ji teigė, esą tuometinio Valstybės vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos Komisijos KGB veiklai tirti pirmininkui Baliui Gajauskui paduotas ją kompromituojantis raštelis – pati tikriausia klastotė, pats tikriausias falsifikatas. Bet kas tada pasižadėjimą parašė? Kodėl parašė? Šiandieninis teismas į tokius klausimus nesigilino. Pati K.Prunskienė po reabilitacijos teigė įtarianti, jog ją sukompromituoti tais laikais norėjusi profesoriaus V.Landsbergio aplinka. Jos nuomone, žmogus, rašęs ją kompromituojantį pasižadėjimą, šiuo metu gali būti kur nors Maskvoje.

Vilniaus apygardos teismas taip pat teigė, kad ekspremjerės civilinėje byloje nėra konkrečių jos bendradarbiavimo su KGB įrodymų. Ekspremjerės interesus gynė advokatas Kęstutis Lipeika. Ar tikrai ekspremjerė atsikratė KGB kupros?

K.Prunskienė 1982 metais buvo išvykusi į tuometinę Vakarų Vokietiją, kur dirbo mokslinėje konferencijoje. Dar į Vakarų Vokietiją ji buvo išvykusi, kai SSRS vadovavo Michailas Gorbačiovas. Pasak K.Prunskienės, parvažiavusi iš vadinamųjų kapitalistinių šalių ji atsakaitas rašė tik universiteto vadovybei. Bet juk 1992 metais teismui paskyrus dokumento ekspertizę, ekspertai vienbalsiai nustatė, jog “dokumentas yra originalas, popieriaus lapas vientisas, jokiu būdu ne montažas, o jį parašė pati K.Prunskienė”.

V.Landsbergis teigė ir tebeteigia, kad K.Prunskienės pasižadėjimo originalą yra gavęs iš žvalgybininko Petro Ivoškio, tuo metu dirbusio Krašto apsaugos ministerijoje. Tiesa, pats P.Ivoškis neigė minėtą dokumentą atidavęs V.Landsbergiui (vėliau V.Landsbergis dokumentą atidavė tuometiniam AT Komisijos KGB veiklai tirti pirmininkui Baliui Gajauskui). Jis tik nurodė kitus du asmenis, esą susijusius su dokumento atsiradimo aplinkybėmis. Tai Vytautas Kuolelis ir Juozas Jankauskas. J.Jankauskas teisme tvirtino nieko apie tai nežinąs, o V.Kuolelis iš viso teisme nepasirodė. Taigi kuris teismas klįsta, kuri ekspertų komisija meluoja, apibūdindama K.Prunskienės pasižadėjimą?

Dienraštyje “Respublika” (2003.05.16) paskelbti Vytauto Landsbergio, buvusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, dabartinio konservatorių lyderio, Kazimiero Motiekos, advokato, buvusio Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nario bei AT Komisijos KGB veiklai tirti nario, bei premjero Algirdo Brazausko patarėjo Jurgio Jurgelio, buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo, komentarai.

V.Landsbergis: “Labai juokinga, ką aš galiu pasakyti. Tik Lietuvoje taip gali būti. Yra daugybė įrodymų. Jei teismui jie nereikalingi, tada jų nėra. Nežinau, kaip teismas galėjo nerasti tų dokumentų, kurie buvo nurodyti Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Išėjo taip, kad žemesnės instancijos teismas panaikino Aukščiausiojo Teismo nutartį net netikrindamas dokumentų, kurie surašyti anoje nutartyje. Netiesą sako K.Prunskienė, kad tai buvo politinis susidorojimas. Jei dar ji kam nors adresuoja tai, tada ji tiesiog šmeižia. Jei šiandien AT-AS komisija dar egzistuotų, ji visų pirma būtų turėjusi dalyvauti teisme, ir teismas nebūtų galėjęs vykti juokingai. Juk teisme niekas negynė valstybės”.

K.Motieka: “Svarbiausias dalykas yra tas, kad K.Prunskienės bendradarbiavimas buvo siejamas su jos pasižadėjimu bendradarbiauti. Jeigu ji nebendradarbiavo su KGB, tai bent jau kėsinosi bendradarbiauti. Bet, kiek prisimenu, Aukščiausiasis Teismas turėjo ir kitos medžiagos. Ta medžiaga 1992 metais buvo pridėta prie bylos, ir todėl buvo padaryta ta išvada. Manau, reikia tirti ne iš kur tas raštelis atsirado, kas jį atnešė ir iš kur paėmė. Didžiausią dėmesį reikia skirti tam, ar jis pasirašytas K.Prunskienės ranka, ar sufalsifikuotas. Aukščiausiasis teismas tyrė, o ekspertizė davė kategoriškas išvadas, kad raštelis nėra sufalsifikuotas. Jo autentiškumo niekas nepaneigė. Be to, man keista, kad K.Prunskienė tik viena atstovavo teisme, o Seimo atstovo nebuvo. Dabar išspręstas klausimas nedalyvaujant kitai pusei. Man tokie dalykai nepriimtini”.

J.Jurgelis: “1992 metų sprendimas turėjo būti panaikintas dėl teisingumo. Mano nuomone, nuo pradžių šis dalykas buvo politizuotas, turėjo politinius tikslus, nukreiptas prieš K.Prunskienę. Komisijos, kuriai aš priklausiau, darbas buvo šališkas. Buvo stengiamasi nuslėpti savo bičiulius ir demaskuoti politinius oponentus. Be to, komisijos darbas buvo neobjektyvus. Juk aš, būdamas narys, neturėjau visos informacijos, kas darosi komisijoje. Kai paklausiau komisijos pirmininko, iš kur atsirado pasižadėjimo kopija, man buvo pasakyta, kad kopija rasta byloje. Tai buvo netiesa, jokios kopijos po bylas nėra kaišiojamos. Iš kur atsirado originalas, iš viso nebuvo žinoma. Tik dabar pradėjo aiškėti kai kurios aplinkybės. Vadinasi, mes, kaip komisija, negalėjome priimti objektyvaus sprendimo, nes nuo mūsų buvo slepiama informacija. Politinis tendencingumas, viena linkme nukreiptas komisijos darbas ir įrodymų rinkimas buvo ydingas. Kaip galima padaryti išvadas, nežinant, kaip atsirado įrodymai? Ko tada verti tie įrodymai? Ką reiškia bendradarbiavimas? Tai bendras darbas. Ar teismui buvo pateikta medžiaga, kad tas bendras darbas buvo, kad K.Prunskienė vykdė užsakymus, kad veikė prieš kokius nors žmones, institucijas. Bendro darbo aš nematau. Jie susikoncentruoja ties vienu dokumentu ar popieriumi, kuris kelia daug abejonių”.

Šiuos komentarus užrašė “Respublikos” žurnalistė Agnė Pačkauskaitė straipsnyje “Ekspremjerė atsikratė KGB kupros”.

www.slaptai.lt komentaras.

KGB kupros ekspremjerė K.Prunskienė formaliai gal ir atsikratė. Tačiau faktai, kas ką besakytų, bylote byloja, kad šioje istorijoje – dar ne viskas iki galo aišku. Žinoma, buvęs VSD vadovas generolas Jurgis Jurgelis negali viešai užsipulti seimūnės K.Prunskienės, kurią iki šiol labai vertina įtakingasis premjeras Algirdas Brazauskas, kuri turi daug įtakingų, galingų draugų Seime, Vyriausybėje, gal net teismuose. Tik būnant premjere įgyti ryšiai ir draugystės, mūsų supratimu, padėjo ekspremjerei nusikratyti KGB kupros. Galų gale negalėjo nepagelbėti ir bendros nuotaikos Lietuvoje. Juk šiandien mūsų valstybėje madinga ginti buvusius kagėbistus.

Buvęs VSD generalinis direktorius J.Jurgelis tvirtina, jog K.Prunskienės byla – politinio pobūdžio. Sakykim, J.Jurgelis teisus, gindamas K.Prunskienę. Bet kodėl tada jis negynė Virgilijaus Čepaičio? Kodėl J.Jurgelis neprisimena beveik analogiško atvejo, kai bendradarbiavimu su KGB buvo apkaltintas tuometinis Seimo vadovo V.Landsbergio pavaduotojas Virgilijus Čepaitis? Mūsų supratimu, šie du atvejai – kaip broliai dvyniai. V.Čepaitis tiesiog sovietmečiu norėjo išvykti į užsienį stažuotei ar tarnybinei komandiruotei, todėl ir pasirašė tą nelemtą popierėlį. Vargu ar jis ruošėsi rimtai bendradarbiauti su KGB. Tačiau jam kažkodėl prilipo kagėbisto etiketė. Prilipo, nes jo niekas negynė, o pats neturėjo rimtų ryšių ir užtarėjų, kurie atsiranda bent pusmetį padirbėjus šalies ministru pirmininku. Tas V.Čepaičio bendradarbiavimas su sovietų slaptosiomis tarnybomis – nė kiek ne didesnis už K.Prunskienės bendradarbiavimą. Ir vis dėlto kairiųjų rankose atsidūrusiai žiniasklaidai patiko murkdyti purve tik V.Landsbergio “dešiniąją ranką”, tik dešiniuosius. Žodžiu, V.Čepaičio byla taip pat turi politinį atspalvį. Gal net didesnį, nei šiandien “Gintarinės Ledi” gynyba. Todėl J.Jurgeliui nereikėtų vaizduoti objektyvaus, sąžiningo, gilaus KGB veiklos Lietuvoje tyrėjo. Kaip liepė įtakingos jėgos, taip J.Jurgelis ir darė, šnekėjo, tyrė. Nebent šiandien buvęs Lietuvos saugumo bosas papasakotų, kas, kaip ir kodėl tais laikais sumanė kompromituoti V.Čepaitį. Nenorime tikėti, jog J.Jurgelis nežino arba bent jau nenujaučia, kas žiniasklaidai pakišo V.Čepaitį demaskuojantį dokumentą.

Views All Time
Views All Time
1542
Views Today
Views Today
1
0 0