Ar tikėjomės sulaukti laikų, kai, regis, natūralus klausimas „kas laimėjo rinkimus“ taps senamadiškas ar net politiškai nekorektiškas. Kadaise vienas humoro jausmą išsaugojęs Centrinės Amerikos diktatorius prasitarė: „Rinkimuose jie gal ir nugalėjo, tačiau balsus skaičiuojant laimėjau aš“.

Mūsų pažengusiai demokratijai tarsi netiktų tokios tiesmukos rinkiminės technologijos – čia Europa, čia dera veikti subtiliau: „Jūs gal ir pelnėte didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, tačiau koalicijai vadovauti labiau nusipelnę mes“. Koalicijai, sudarytai iš spalvų, kurios paėmus atskirai, du triskart blausesnės už ryškiausiąją, tačiau visos kartu viliasi sudaryti akiai patrauklų derinį. Ar ilgam?

Valdžios dalijimosi dienos

Žavu, kai prognozės pasitvirtina. Ir liūdna. Kaip ir buvo teisingai prognozuojama prieš rinkimus, balsavimas tėra pirmasis valdžios pasidalijimo etapas. Pagaliau išsirinkome politikus, kurie demokratiškai ir baigs tai, ką pradėjo 2 mln. 646 tūkst. 873 balso teisę turintys piliečiai. Arba tiksliau – kiek daugiau kaip 40 proc. registruotų rinkėjų, kurie dėl įvairių priežasčių nusprendė dalyvauti antrajame Seimo rinkimų ture.

Tačiau ir ta rinkėjų dalis, kuriai pavyko entuziastingai prisiveržti prie balsavimo urnų, nėra jau tokia nereikšminga – jų bent milijonas. Rinkimų apylinkėms vos užvėrus duris, iškart pasigirdo balsų, sielvartaujančių dėl nedidelio rinkėjų aktyvumo – esą tik tiek teatėjo – vos milijonas. Nedaug, bet gal ir gerai – politikams rankos laisvesnės.

Vadinasi, savo valią pareiškusį tą „vos milijoną“ dalijantis valdžią galima tik „imti domėn“ – vis dėlto demokratija. Tačiau atsižvelgti į rinkėjų valią kurpiant koalicijas, dalijantis valdžios kėdes, ministrų portfelius ar įtakos sferas – to jau būtų per daug. Juk net demokratija turi turėti ribas. Kas būtų, jei vos daugiau kaip 40 proc. rinkėjų spręstų visos Tautos likimą?

Rinkėjo balsas neina į dangų

Perfrazuojant klasikinį posakį galima būtų drąsiai sakyti: „Mauras atėjo ir balsavo, dabar jis turi išeiti ir netrukdyti“. Netrukdyti iki kitų rinkimų. Nes tikroji politika prasideda tik tuomet, kai baigiasi rinkimai. Kas nors laimi rinkimus, o kas nors nieko nelaukdamas šoka dalytis portfelius – ir paprastiems piliečiams pats laikas suvokti, kad tai nebūtinai yra ta pati politinė jėga.

Kokią išvadą stebėdamas visas tas valdžios gūžynes galėtų padaryti paprastas rinkėjas? Pirmoji, pesimistinė: rinkėjo balsas leidžiasi į urną, o ne eina tiesiai į dangų. Ir neišvengiamai tenka su tuo susitaikyti. Antroji, kiek perspektyvesnė: politika yra pernelyg svarbus dalykas, kad ją būtų galima patikėti vien politikams. Pilietinėje visuomenėje tiesiog privalo rastis jėgų, organizacijų ar bent pavienių balsų, kurie bent pasipiktintų ar įvertintų tą neribotą valdžios vyrų cinizmą, aroganciją ir puikybę po rinkimų dalijantis valdžią – po kaulelį. Esą man – dvi kulšys, sparnelis ir kaklelis, o paskui dar – pusė sparnelio ir uodega. Liko dar pussparnis – štai dėl jo ir derėsimės!

Ausyse tiesiog skambėte skamba nemirtingo „Auksinio veršio“ personažo Panikovskio, beje, įstabaus derybų meistro, gergždžiantis falcetas: „Kas gi tas Šura Balaganovas, kodėl mes turime su juo kuo nors dalytis? Mes nepažįstame jokio Šuros Balaganovo!“ Ar nesusidaro įspūdis, kad „Marijos žemėje“ pernelyg daug jau „Aukso veršio“ mylėtojų – net lyginant su tuo „vos milijonu“? Ar naudinga mums, pilietinei visuomenei, kad mūsų politinis elitas išpažįsta tokias auksines vertybes? Ir ar pilietinės visuomenės raidos požiūriu normalu, kad visi, tarsi užkerėti, skaičiuoja, kas kam ką duos, o kas liks tik „su nosimi“.

Derybos ar vis dėlto dalybos?

Pačios postų dalybos nė iš tolo neprimena rimtų, atsakingų derybų, apie kurias buvo suokiama prieš rinkimus. Pamenate, juk buvo rimtai šnekama apie skirtingų partinių programų suderinamumą, mokesčių politikos ypatumus, švietimo politikos principus, kultūros prioritetus, supirkimo kainų politiką, užsienio politikos tęstinumą, finansinius instrumentus.

Apie ką kalbama po rinkimų? Kas bus Ministras Pirmininkas, kam klius finansų, ūkio ar aplinkos ministrų portfeliai. Kas per tą laiką tarp dviejų rinkimų turų Lietuvoje iš esmės pasikeitė? Kodėl taip žaibiškai transformavosi partinių derybų principai ir pačios derybos virto atviromis dalybomis? Gal priešingai – niekas mūsų ašarų pakalnėje taip ir nepasikeitė! O tam, kad kas nors per nago juodymą pasikeistų, reikia apie tai bent kalbėti.

Beje, o kas davė toną portfelių dalyboms. Žinoma, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas, iškart po pirmojo rinkimų turo nedviprasmiškai pareiškęs: „Ašis – tai aš“. Ir paskui dar giliamintiškai užminęs minklę: „Kiek dar gali per keturiolika metų Lietuvoje būti premjerų, jei dvyliktas premjeras esu aš?“ Arba mūsų Ministras Pirmininkas yra labai prietaringas ir neįsivaizduoja didesnės bausmės Lietuvai nei tryliktasis premjeras, arba A. Brazauskas savęs neįsivaizduoja be Lietuvos. Bet kuriuo atveju, be A. Brazausko Ministro Pirmininko kėdės koalicija, kurioje dalyvautų socialdemokratai, neįmanoma.

Tačiau po rinkimų staiga paaiškėjo, kad koalicija neįmanoma ne tik be A.Brazausko kėdės – į socialdemokratinę gretą darniai surikiuotos dar 6–7 ministrų kėdutės. Pristatykime dar dvi socialliberalų kėdeles ir pamatysime, kad ne kažin kas belieka vaivorykštiniams partneriams – konservatoriams su liberalcentristais, – kurie, beje, irgi prisipažino turį savo kandidatus į Ministro Pirmininko postą.

Nenuostabu, kad konservatorių lyderis Andrius Kubilius nedelsdamas ėmėsi kelti savo kainą – A. Brazausko apetitas esą nepasotinamas, o juk ir jis Ministro Pirmininko duonos ragavęs. Liberalcentristai irgi aiškiai leido suprasti galį neblogiau nei socdemai (ar net konservatoriai) pasirūpinti viena kita ministerija – geriau, žinoma, ta, kuri kontroliuotų iš ES atplaukiančius milijonus. Štai į kokius milijonus orientuojasi mūsų politikai, nenuostabu, kad jiems varganas „tas milijonas“ rinkėjų nėmaž nerūpi. Nubalsavo ir gali nors visi išvažiuoti – iki kitų rinkimų.

Premjerinė dalis

Ar pagrindinės į Seimą pakliuvusios partijos vis dėlto ras jėgų ir politinės nuovokos rimtai įvertinti susidariusią padėtį po rinkimų? Kol kas toks įspūdis, kad kiekviena dėl vaivorykštinės koalicijos besiderančių politinių jėgų ne tik siekia išsiderėti daugiau postų, bet ir stengiasi sukompromituoti derybų partnerį.

Ar tokia taktika pasiteisins, dabar spręsti sunku, tačiau ilgalaikės perspektyvos požiūriu šiokių tokių politinių dividendų neabejotinai galima išsikovoti. Akylesnis politinių procesų stebėtojas vienos ar kitos politinės jėgos veiksmuose jau dabar galėtų įžvelgti mėginimus parengti galimus „povaivorykštinio atsitraukimo“ kelius suverčiant visą kaltę už nepavykusį bendradarbiavimą partneriams-nevykėliams.

Taip pažvelgus graudžiai juokingai atrodo kalbos apie naujus iššūkius, tekusius mūsų partinei sistemai – iššūkius, į kuriuos, vieningai surėmę pečius, atsilieps nesutaikomi idėjiniai priešininkai, dar vakar vieni kitus maudę dėl „Williamso“ ir EBSW, „bankų griūties“ ir „Rubikono“. Nors, tiesą pasakius, dėl „Rubikono“ maudėsi visi, prasidėjus „vaivorykštės erai“ apie tai kalbėti tampa blogu tonu – vis tiek to, ką girdėjome, klausydami viešai paskelbtų telefoninių pokalbių, neįmanoma įrodyti, kad girdėjome. Sudėtinga suvokti? Nieko, įprasime.

Beje, įdomi yra pati vaivorykštiškai koalicinių derybų linkmė – iš esmės mėginama susitarti vien dėl Vyriausybės sudėties, kažkodėl nuošalyje paliekant Seimą. Negi parlamente nebėra viliojančių ar įtakingų postų, kuriuos būtų galima priglobti ar į ką nors išmainyti? Gal įstatymdavystė staiga tapo nemylima vykdomosios valdžios podukra? Panašu, nes viskas norom nenorom krypsta europietiškų „tų milijonų“ link.

O juk būtent Vyriausybė kontroliuos visus realius „tų milijonų“ dalybos svertus. Tuomet nesunku suvokti tikrąją portfelių dalijimosi prasmę – dabar skirstomi ne vien postai, o euromilijonai. Milijonai, kurių entuziastingai rinkimuose dalyvavęs „vos milijonas“ gali ir nepamatyti. Bent jau „tų milijonų“ „premjerinės dalies“.

Views All Time
Views All Time
2182
Views Today
Views Today
1
0 0