Lietuvai iki Rusijos galybės, o Rusijai iki Lietuvos demokratijos – ištisi šviesmečiai. Tačiau yra keli dalykai, kurie daro šias valstybes labai panašias. Ir turima galvoje šiuo atveju ne bendra SSRS istorija, Lenino raštai, gazuotas vanduo už tris kapeikas ar šlapia dešra iš po prekystalio.

Abi valstybės jau dabar turi po garbės ir kraugeriškų planų ištroškusį politikos lyderį. Ir nors naujajam Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui iki eksprezidento ir dabartinio Rusijos premjero Vladimiro Putino tie patys anksčiau minėti šviesmečiai, abu politikai turi daug daugiau panašumų nei vien tik žiurkiškas žvilgsnis, sarkazmo kupina fizionomija ar retėjanti ševeliūra.

Abu vyrai nekenčia žurnalistų. Tiksliau, jie jų bijo, o ko yra bijoma, to arba yra stengiamasi atsikratyti, arba priversti paklusti.

Antrasis variantas yra protingesnis, nes dar pirmosios žurnalistų mokyklos skelbė, jog tas, kas valdo informaciją – valdo pasaulį. Taigi nėra nieko geresnio, kaip kažkieno interesams vergaujanti žiniasklaida.

Diskusijas, kas laukia Lietuvos žurnalistų, išprovokavo tas pats valdžios ir dėmesio ištroškęs ponas Valinskas. Jo poniškumą patvirtina ir tas faktas, jog gerbiamasis Seimo pirmininkas nemėgsta arba nemoka garbingai pralaimėti žodžių dvikovos ir nesugeba korektiškai pastatyti pašnekovo į vietą.

Tas pats Arūnas, visą savo profesinį gyvenimą „prasivaidenęs“ televizijos eteryje bei siekdamas žmonių dėmesio ir su juo susijusių aukštų reitingų, kai pasikeitė jo statusas, savęs pakeisti nesugebėjo. Vis dar.

Ponas Seimo pirmininkas nežino, o gal ir žinoti nenori, jog tai, kas patinka liaudžiai eteryje – kai kažkas iš kažko išsityčioja arba aštriai traukia per dantį ir skaldo „bajerius“, nepatiks paprastam žmogui tada, kai visas tas menkavertis šlamštas sklis iš politikos tribūnos.

Konkretūs pavyzdžiai liudija Valinsko šoumeno, o ne politiko, naudai.

Rinkimų dieną žurnalistė Rūta Grinevičiūtė paklausė Artūro Valinsko apie jo pajamas ir tai, jog vyro skolos skandina jį ligi ausų. Akivaizdžiai susinervinęs šviežiai iškeptas politikas išvadino R. Grinevičiūtę žurnalistikos prostitute. Vėliau, kupinas įtūžio ir praeities nuoskaudų, išsiliejo ant Rolando Vilkončiaus, palinkėjęs, kad šis nenuskurstų, kai tokia nevykusi televizija kaip LNK vieną dieną patirs bankrotą.

Šmaikštu. Kandu. Aštru. Tačiau ne vietoje.

„Lietuvos radijo“ pirmojoje programoje į valdovo vaidmenį įsijautęs A. Valinskas užsipuolė žurnalistus Tomą Dapkų ir Virgį Valentinavičių. Chamiškai ir diktatoriškai jis pamokė abu laidos vedėjus, kaip reikia teisingai suprasti politiko atsakymus. Žurnalistai situacijos tiesioginiame eteryje neaštrino ir leido politikui išsiputoti.

LTV laidoje „Teisė žinoti“ tas pats buvęs pramogų verslo ryklys A. Valinskas paauklėjo Audrių Matonį ir žurnalistikos senbuvę Ritą Miliūtę. Panašu, kad net žurnalistikos didieji nėra verti Artūro draugijos ir nemoka elementariausios žurnalistikos abėcėlės, kurią diktuoja naujasis Seimo pirmininkas.

Dar vienas agresyvus politiko protrūkis buvo laidoje „Versijos“, kur A. Valinskas, užklaustas apie savo buvusį muzikinio šou vedėjo darbą, „suvalgė“ žurnalistą Vidą Rachlevičių su visais pusbačiais ir mikrofonu prieš tai pataręs jam pasiimti servetėlę ir nusišluostyti besiveržiančią tulžį.

Gal runkeliams ir smagu stebėti, kaip „fainas“ ir savas tiek metų iš TV ekrano buvęs „bičas“ Artūras skaldo tuos nevykėlius „žurnaliūgas“ į kairę ir į dešinę. Tačiau po visais chamiškais sąmojais bei kandžia ironija slypi kai kas daugiau.

Grįžkime prie Putino Rusijos. Ši šalis yra puikus pavyzdys, kaip tobulai veikia žiniasklaidos reguliavimo mechanizmas. Žodžio laisvės šioje šalyje nėra buvę nuo caro Petro laikų. O gal ir dar ilgiau.

Vakarų žiniasklaida senokai stebisi, kaip iš viso jauni žmonės Rusijoje gali pasirinkti žurnalisto profesiją ir kam apskritai toje šalyje reikalingos žurnalistikos mokyklos. Juk užtektų apmokyti partinį atsidavusį valdžiai klerką gerai rašyti, ir darbas padarytas.

Rusijoje žurnalisto profesija yra pati pavojingiausia. Neįtikusius ir „neteisingai“ mastančius žurnalistus valdžia tyliai ir ramiai pašalina. Tokios bylos niekada nebūna išaiškinamos dėl dviejų priežasčių: pirma, tyrėjai nesivelia į politines žmogžudystes, nes tai grėstų nemalonumais. Antra, visi ir taip žino, dėl ko žurnalistas buvo nužudytas ir kas yra žmogžudystės užsakovas.

Britų dienraštis „The Guardian“ yra rašęs apie žiniasklaidos laisvę Europoje ir apie tai, kaip gyvena ir dirba Rusijos žurnalistai: „Tai, kaip yra valdomi žurnalistai Rusijoje parodo šiuolaikinės rusiškos visuomenės esmę ir visiškai autokratinę valdžią, kurią sukūrė Putinas. Žiniasklaida čia atlieka esminį vaidmenį – ji kvailina žmones. Taip liepta Kremliaus, kuris kontroliuoja viską“.

Belieka tik reziumuoti, jog būti žurnalistu Putino Rusijoje yra tikra savižudybė.

Ir nors šioje valstybėje yra ir nepriklausomos spaudos, radijo bei televizijos kanalų, jų darbuotojai nuolat patiria fizinę bei moralinę prievartą ir rizikuoja savo gyvybe.

Beje, Putinas niekada nepakels rankos prieš užsienio žurnalistus, nes antireklamos jam nereikia. Tačiau jis sudarys iš svetur atvykusiems žiniasklaidos atstovams tokias darbo sąlygas, jog „prisikasti“ iki tiesos jie nesugebės niekada.

Ar panaši situacija negresia Lietuvai, kuri šiuo metu užima gan aukštas pozicijas pagal žiniasklaidos laivę Europos Sąjungos šalyse?

Naujai išrinktas Seimo pirmininkas, prisidengdamas tuo, jog globoja parlamentarus ir saugo juos nuo „žalingo žiniasklaidos poveikio“, nuo įkyrių žurnalistų, kurie filmuoja vargšus seimūnus, kramsnojančius kotletą arba užsukusius į tualetą, bando reguliuoti žiniasklaidos laisvę.

Kas dar geriau, jei ne pats anoje ekrano pusėje ilgą laiką buvęs žmogus, žinantis visas žurnalistinio darbo vingrybes, mokės padaryti taip, kad surištų laisvai Lietuvos žiniasklaidai rankas, kojas, o gal ir užkimštų burną.

Valinskas rimtai mąsto apie prezidento rinkimus. Valinskas yra teistas ne už nekaltas išdaigas. Arūnas Valinskas turi ką slėpti nuo žiniasklaidos. Ypač dabar, kai jis, Valinskas, tapo viešu asmeniu ir ilganosiai žurnalistai pradėjo knaisiotis po jo asmeninius gyvenimo bei verslo popierius.

Laikas parodys, ar taps Valinskas antruoju Putinu, o Lietuva – mini Rusija, panašia į savo didžiąją kaimynę ne vien diktatorišku ir chamišku politiku, bet ir tuo, jog būti žurnalistu ten, kur lietūs lyja, prilygs savižudybei.

Views All Time
Views All Time
1224
Views Today
Views Today
1
0 0