Bent kiek simpatizuojantys liberalizmui šiandien gali džiaugtis, kad buvo apdairiai išnaudotos susiklosčiusios politinės aplinkybės, leidusios liberalams tapti įtakinga politine jėga.

Tačiau tada, kai 2003 m. viduryje liberalai, centristai ir modernieji krikščionys demokratai susijungė į moderniausią, anot jų pačių, politinę jėgą – Liberalų ir centro sąjungą, jiems iškilo gana sunkus uždavinys: kaip suderinti ideologines nuostatas?

Tiesa, nors jie patys tuo niekada viešai nesiskundė, jų programa, kuri neseniai pasirodžiusiame šios politinės partijos interneto tinklapyje tapo prieinama visiems homo internauticus, tai tik patvirtino.

Rodos, iš pirmo žvilgsnio gražiai suformuluotas ideologinės bendrystės pagrindimas, jog naujoji partija „vadovaujasi šiuolaikinio liberalizmo idėjomis, kurios savo raidos šaknimis yra neatsiejamos nuo per amžius sukurtų krikščioniškųjų vakarietiškosios visuomenės vertybių“, tikrumoje slepia tarpusavyje daug prieštaraujančių nuostatų, kurias vienija tik tai, kad jos yra surašytos vienoje programoje.

Tokių vidinių prieštaravimų atsiradimo priežastys kelios. Pirmoji ta, kad, jungiantis kelioms partijoms į vieningą politinį darinį ir liberalizmą išlaikant pagrindine kryptimi, reikėjo nenuskriausti kitų dviejų politinių partijų ir jas pamėginti ideologiškai inkorporuoti.

Vykstant jungimosi procesui lengvinanti aplinkybė buvo ta, kad visos šios partijos priklausė dešinės centrui arba centro dešinei. Čia pat slypėjo ir sunkinanti – buvimas dešinės centre nebūtinai reiškia lengvai suderinamas vertybes politinės filosofijos požiūriu.

Kad ir kaip jautriai mūsų liberalai žiūrėtų į pašaliečio pastabas jų ideologinių nuostatų atžvilgiu (tai iliustruoja ir paties E.Gentvilo reakcija vienoje iš paskutinių jo apžvalgų, publikuotų „Veido“ žurnale, kurioje asmeniškai sureaguota į prof. A.Jokubaičio naujai pasirodžiusioje knygoje „Liberalizmo tapatumo problemos“ išsakytas pastabas liberalizmui apskritai), jiems visuomet buvo aktuali teorinio ir praktinio liberalizmo santykio problema. Būtent tai yra dar viena, vidinį ideologinį prieštaravimą slepianti problema.

Teorijos plotmėje mūsų liberalai visuomet teikė prioritetą tai liberalizmo krypčiai, kuri visuomet pasisakė už minimalią valstybę. Tokia liberalizmo kryptis įvardijama įvairiais pavadinimais: neoliberalizmu (A.Giddens), libertarizmu (R.Nozikas), proprietarizmu (A.Degutis). Būtent šie autoriai visuomet buvo mėgstami mūsų liberalų.

Tokios valstybės ribos prasideda ir baigiasi tik jos piliečių saugumo užtikrinimu. Visa kita yra individo rankose, kurių pagalba, nepažeidžiant teisėtų kitų piliečių interesų, jis gali pasirūpini savimi. Bet kokios valstybės pastangos pasirūpinti piliečiais negali būti moraliai pateisinamos. Nes tam, kad pasirūpintum vienais, jos turi nusavinti dalį kitų piliečių pajamų. Tai galima padaryti per prievartą paimant iš vieno dalį teisėtai įgytos nuosavybės ir ją atiduoti kitiems.

Tuo tarpu politinėje praktikoje mūsų liberalai niekada neturėjo tokios politinės programos, kuri atstovautų jų mėgstamų XX amžiaus liberalizmo klasikų idėjoms nuo A iki Z. Liberalizmo klasika buvo su pasimėgavimu cituojama, tačiau politinėje programoje buvo apsiribojama teiginiais apie valstybės funkcijų apkarpymą ir mokesčių mažinimą. Nei po 2000 m. stoję prie Vyriausybės vairo liberalai neperkėlė nė vieno mėgstamo klasiko liberalios valstybės modelio į savo programą, nei tai padarė jau būdami opozicijoje rengdami alternatyvias Vyriausybės programas.

Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Mūsų liberalai niekada neįgyvendins teorinio minimalistinės valstybės modelio, kaip tokio nėra nė vienoje Vakarų demokratijos valstybėje. Jie visuomet turės užsiimti pajamų perskirstymu, t.y. tuo, ką smerkia jų pamėgti ir anksčiau minėti klasikai.

Priešingu atveju visiškai įgyvendinus tokią programą, būtų patirtas politinis bankrotas ir liberalai su viskam išnyktų iš Lietuvos parlamentinių politinių partijų horizonto.

Dėl šių priežasčių, skaitydami susivienijusių partijų programą, mes matome nostalgiją klasikams, praktinės politikos diktuojamų poreikių suvokimą ir norą į liberalizmą inkorporuoti kitų buvusių partnerių, buvusių partiečių – centristų ir modernių krikdemų nuostatas.

Dėl tokių priežasčių pasimetame tarp programoje gausiai vardijamų vertybių. Greta laisvės atsiranda tokios, kurios jau seniai įtvirtintos mūsų Konstitucijoje – visų lygybė prieš įstatymą, arba teisingumas, kurios turinys taip pat priklauso politinės sampratos ir yra ne vien teisinė maksima, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymą ar ginamos žmogaus teisės.

Pavyzdžiui, vienam pajamų perskirstymas – pati akivaizdžiausia neteisingumo apraiška, o kitam – pagrindinė priemonė užtikrinti teisingumą. Programiniai teiginiai, kad „asmuo turi būti ginamas nuo valstybės“, rodo, kad naujoji Liberalų ir centro sąjungos programa apima kraštutines liberalizmo (neoliberalizmo, libertarizmo ar dar kitaip proprietarizmo) nuostatas, tačiau čia pat skatinama kurti „valstybę žmogui“.

Neaišku, kam kurti tai, nuo ko paskui reikia saugoti žmogų?

Šiandieninė programa, kuri yra dešiniojo centro politinių partijų vertybinis kratinys, kuriame susipina liberalų pamėgtų klasikų su jiems prieštaraujančiais centristų ir modernių krikščionių demokratų nuostatomis apie socialinių garantijų sistemą, lygias galimybes ugdyti kiekvieno žmogaus gebėjimus, solidarią pagalbą jos reikalingiems ir pan., turės būti išgryninta, ypač joje skelbiamos ideologinės nuostatos.

Tačiau tai nėra blogai. Netgi priešingai. Yra akivaizdžios prielaidos mūsų liberalams atrasti didesnį suartėjimą tarp mėgstamos politinės filosofijos ir seniai suvoktos praktikos. Tai reiškia, kad reikia atsikratyti komplekso ir naivaus prisirišimo prie „klasikų“ ir į vidinę liberalizmo diskusiją įtraukti ir tų liberalų, kurie šiandien yra ignoruojami (tikriausiai dėl tos priežasties, jog jie yra kiek kairiau nei dešinėje esantys pamėgtieji klasikai), idėjas.

Views All Time
Views All Time
2779
Views Today
Views Today
1
0 0