Klausimas, kuris šiandien bene labiausiai suskaldė Lietuvos viešąją nuomonę, iš pažiūros labai paprastas: ar prezidentas Valdas Adamkus (o gal kas kitas iš atsakingų krašto vadovų) turi važiuoti į Maskvą gegužės devintąją, kai ten bus minimos Antrojo Pasaulinio karo pabaigos metinės?

Maskvoje ta proga apsilankys Europos ir Amerikos vadovai, pabrėždami, kad Rusija žymiai prisidėjo prie nacizmo sutriuškinimo. Tai – neginčijamas faktas, bet faktas ir tai, kad Rusiją, tiksliau, Sovietų Sąjungą tada valdė nusikaltėliška komunistų partija ir jos vadas Stalinas, buvęs ne kuo geresniu už savo priešininką Hitlerį. Laimėjęs kare, jis keturiasdešimt penkiems metams pratęsė Baltijos valstybių okupaciją (ir, beje, pavergė visą Centrinę arba Rytų Europą). Ar dalyvavimas iškilmėse neįteisins Stalino veiksmų?

Kiek daugiau negu pusė Lietuvos gyventojų galvoja, kad važiuoti į Maskvą reikia ir mums. Mūsų kaimynė, to paties likimo šalis Latvija, atrodo, jau apsisprendė dalyvauti iškilmėse. Lietuvoje ginčai tebevyksta. Žymūs politikai ir politologai – pirmiausia, kaip ir derėjo tikėtis, Vytautas Landsbergis – griežtai išsako savo nuomonę: vykti į Maskvą leistina tik tada, jei Rusija ta proga pripažins okupacijos faktą ir atsiprašys Baltijos valstybių, kurioms Antrasis Pasaulinis karas baigėsi tik 1991 metais. Kadangi to tikėtis šiuo metu neverta, dalyvavimas iškilmėse būtų klaida ir netgi išdavystė.

Šis nuomonių susiskaldymas kelia šurmulį, kuriame šalia sveikų tautinių bei valstybinių ambicijų prasiveržia perdėtos emocijos. Girdėti net balsų, važiavimą į Maskvą lyginančių su Sniečkaus ir Paleckio kelione parvežti Stalino „saulei“ . Kai kas tvirtina, kad sutikę dalyvauti iškilmėse, įvykdytume Vladimiro Putino įsakymą. Tai, be abejonės, naivūs arba demagogiški balsai. Tačiau reikalas aiškiai keblus, ir į jį, kaip ir į visus politinius reikalus, turime žvelgti be emocijų, apgalvodami ir pasverdami visus “už” ir “prieš”.

Tie, kurie pasisako prieš, atkreipia dėmesį į faktą, kad dabartinė Rusija nejuda demokratiniu keliu ir nekritiškai žvelgia į savo sovietinę praeitį. Ji tebeturi imperinių ambicijų – kurios, anot tų politikų ir politologų, tolydžio stiprėja. Rusija kuria propagandinį mitą, kad jokios Baltijos šalių okupacijos nė nebuvo. Taigi, ji ir dabar mūsų Nepriklausomybę vertina, kaip laikiną reiškinį. Iškilmes ji panaudosianti savųjų mitų ir imperinių ambicijų pateisinimui.

Vakarai, kurie pasmerkė nacizmą, bet nepasmerkė komunizmo, kaip visada užkibs ant tos meškerės. Su šiomis nuomonėmis iš esmės sutinku, tačiau ne be išlygų, kurias pabandysiu išdėstyti. Žinau, kad mano pozicija nebus priimtina didelei Lietuvos gyventojų, ypač inteligentijos daliai, bet dėl to nemanau atsisakyti sveiko proto diktuojamų argumentų.

Vakarai iš tikrųjų linkę labiau smerkti nacizmą, negu komunizmą, ir tikrai gaila, kad komunizmo žlugimas nesibaigė viešu ir griežtu jo nusikaltimų pripažinimu, tačiau Lietuvoje dažnai pasireiškia priešinga tendencija – smerkti komunizmą labiau, negu nacizmą. Girdi, nacizmas lietuvių tautai buvęs mažesniu blogiu. Reikia aiškiai pasakyti, kad tokia nuomonė yra žalingas Lietuvai mitas. Hitlerio nešamas blogis mažų mažiausiai prilygo Stalino piktadarybėms.

Čia nekalbėsiu apie tuos skaudžius dalykus, kuriuos žino visi – tik apie tuos, kuriuos prisimename rečiau. Naciai atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, kurį atgavome tik todėl, kad Hitleris buvo sutriuškintas Antrajame Pasauliniame kare. Atgavome, tiesa, ne tokiomis aplinkybėmis, kokiomis norėtume, bes vis dėlto atgavome ir tebeturime.

Naciai beveik visai nutautino Mažąją Lietuvą ir anaiptol neslėpė, kad tokį pat likimą rengia ir likusiai lietuvių tautos daliai (nacistiniame laikraštyje karo metu buvo juodu ant balto išspausdinta, kad Lietuva turi išgaruoti kaip vandens lašas ant karšto akmens). Pasipriešinimas Hitleriui, kaip ir pasipriešinimas Stalinui, buvo garbingas Lietuvos istorijos puslapis. Žinoma, lietuviai, patekę į sovietų armiją, norom nenorom gynė ne savo krašto interesus, tačiau Hitleriui priešinosi ir neginčijami Lietuvos patriotai – Steponas Kairys, Mykolas Krupavičius, pagaliau, ir Antanas Smetona.

Pergalė prieš nacizmą buvo ir jų pergalė, o kai kuriuos jų net išgelbėjo nuo mirties. Taigi, nacizmas buvo Lietuvos priešas, ir gerai, kad jis buvo nugalėtas, net jei antrąjį priešą – komunizmą – nugalėti užtruko ilgiau. Jei tave puola du vilkai, tavo šansai išlikti vis dėlto kiek padidėja, kada vilkų lieka tik vienas.

Todėl, kaip ir visai Europai, nacizmo žlugimas mums yra teigiamas dalykas. Demonstratyviai atsisakydami minėti jį drauge su kitais, sulauktume kaltinimų, kad juntame silpnybę nacių Vokietijai – vieninteliai pasaulyje gedime Hitlerio. Žinome, kad taip nėra, ir kad tokie kaltinimai būtų demagogiškais, bet su jais kovoti būtų sunku, ir Lietuvos įvaizdis smarkiai nukentėtų. Būtų nepalyginti geriau, jei karo pabaigos iškilmės vyktų ne Maskvoje, o, tarkim, Londone arba, sakykime, Berlyne, bet nemanau, kad Maskvos šiandien reikia paniškai bijoti. Dalyvavimas NATO ir Europos Sąjungoje vis dėlto šį tą reiškia, ir galvoti, kad ryt poryt į Lietuvą pradės riedėti Rusijos tankai, yra naivu. 1940 metai nebepasikartos.

Manau, kad tie, kurie visur ir visada mato tik Rusijos keliamus pavojus, gyvena praeities nuotaikomis: šių dienų pasaulyje jų yra ir didesnių. Taip, Rusija, deja, tuo tarpu eina abejotinais keliais ir tebeturi imperinių ambicijų, bet tos ambicijos absoliučiai nesėkmingos: Maskva kelinti metai nepajėgia sukontroliuoti net Baltarusijos, o Ukrainoje ką tik patyrė triuškinantį, visiems akivaizdų pralaimėjimą. Jei Rusija visada liks baubu, nuo kurio jokiomis priemonėmis neįmanoma apsisaugoti, tai mūsų reikalai beviltiški. Bet aš taip nemanau – priešingai, manau, kad ji gali gana greitai pasekti Ukrainos pavyzdžiu, todėl jokie dabartinės Rusijos bandymai įpiršti pasauliui savo propagandinius mitus nebus sėkmingi.

Esu tikras, kad Vakarai tą Maskvos silpnumą gerai supranta ir kaip tik todėl nebijo važiuoti į Maskvą. Nebijo to ir Lenkija, Čekija, Vengrija, nors joms Antrasis Pasaulinis karas, iš esmės, irgi baigėsi tik 1990 metais. Nuo SSRS ir komunizmo jos nukentėjo ne ką mažiau negu mes. Tiesa, jos išsaugojo formalų valstybingumą, bet, sakysime, tokia Rytų Vokietija arba ir Gustavo Husako Čekija šiuo požiūriu tikrai nedaug skyrėsi nuo LTSR. Taigi, man ne visiškai aišku, kodėl turėtume iš jų išsiskirti.

Išdidžių ir vienišų teisuolių pozicija, nors griežtai moraliniu požiūriu ji būtų ir korektiška, politinės naudos Lietuvai neatneš, o politinės žalos – gali, todėl manau, kad reikia važiuoti į karo pabaigos iškilmes, ir to, kad mūsų vadovai ten sugebėtų santūriai, bet aiškiai ir oriai išreikšti savo poziciją. Bet koks politinis sprendimas turi įvairių, taip pat ir blogų pasekmių, bet, mano manymu, šitas sprendimas jų turėtų mažiausiai.

Tomas Venclova, Jeilio universiteto literatūros profesorius, Lietuvos radijas

Views All Time
Views All Time
1746
Views Today
Views Today
1
0 0