Kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose miršta 2,5 milijono žmonių. Jų mirtys paliečia dar maždaug keturis kitus artimuosius. Daugelis jų, išgyvenę didelį skausmą ir kančią, gali gyventi toliau, išgyvenimai jų nepaveikia taip, kad jie nustotų visavertiškai gyventi. Tačiau daliai, maždaug 15 %, kančios taip ir nesibaigia. Šiuos žmones sielvartas uždaro, kaip pasakytų Kolumbijos universiteto psichiatrijos profesorė M. Katherine Shear, į „uždarą ratą“. Gyvenimas jiems tampa beprasmis. Ekstremali sielvarto forma, vadinama giliu sielvartu (complicated grief), pastaruoju metu susilaukia daug dėmesio. Kai kurie ekspertai teigia, kad gilus sielvartas neturėtų būti laikomas atskira sutrikimo rūšimi, bet turėtų būti traktuojamas kaip jau egzistuojančių – tokių kaip depresija ar potrauminis stresas – sutrikimų dalis. Kiti teigia priešingai – įrodymų, kad ypač gilų sielvartą galima laikyti atskira sutrikimo rūšimi, pakanka. Nors formalus gilaus sielvarto apibrėžimas neegzistuoja, tyrėjai jį apibūdina kaip ypač skausmingą išgyvenimą, užtrunkantį šešis ar daugiau mėnesių. Pagrindinis tokio sielvarto simptomas – kai žmogus taip sielvartauja dėl mylimo žmogaus netekties, jog atsisako visų kitų savo troškimų ir norų. Gyvenimas netenka prasmės, jam atrodo, kad nėra jokio pagrindo pozityviems jausmams. Kiti medikų išskiriami gilaus sielvarto simptomai: įkyrios mintys apie mirtį, nekontroliuojami liūdnumo priepuoliai, kaltė, savigrauža ir kitos neigiamos emocijos.