Žmogus – Žemės planetos kūdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausė nuo mūsų Žemės įvykių, o šie – nuo Visatos veiksnių. Mums atrodo, kad sistemoje Visata-Žemė-Žmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Tačiau žinios apie Žemę rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudėtingai organizuota, bet vientisa sistema. Ją palaiko energijos ir medžiagų dinaminė pusiausvyra. Ji nėra labai griežta, būna svyravimų ir nukrypimų.

Žemės kitimai geologinėje praeityje vyko dėsningai, ritmiškai ir cikliškai. Vieni jų vyko ramiai, kiti šuoliškai ir katastrofiškai. Šių kitimų priežastys buvo įvairios. Tačiau nėra abejonės, kad jos buvo susijusios su Visatos, Saulės sistemos ir Žemės raida. Jos tiesiogiai veikė ir veikia žmogų, jo evoliuciją ir pažangą. Tie kitimai laiko atžvilgiu formavo reiškinių ritmus ir ciklus, o erdvėje – tam tikrą geografinę įvairovę.

Žemė yra trečioji iš devynių Saulės sistemos planetų. Visoje Saulės sistemoje jai nėra lygių pagal tankį (vidutinis tankis – 5,515 g/cm3). Ji yra sunkiausia tarp kietųjų planetų (milžiniškas dujinis Jupiteris vis dėlto sunkesnis). Žemė nutolusi nuo Saulės vidutiniškai 150 mln. km. Čia jai nei per karšta, nei per šalta, o joje esantis vanduo ir ją gaubianti atmosfera mažina temperatūros svyravimus.

Iš toli žiūrint, Žemė – pats įdomiausias Saulės sistemos objektas. Ją puošia nuolat kintantis debesų raštas, pro kurį matyti gražus jūrų ir žemynų piešinys. Kosmonautas Nilas Amstrongas skrisdamas “Apolonu 11” 1969 metais, susižavėjęs pasakė, kad Žemė “panaši į nuostabų kosmoso brangakmenį”. Jį daug ryškesnė už Mėnulį, nes atspindi apie 40% į ją krintančios šviesos, o Mėnulis – tik 7%. Iš Merkurijaus, Veneros ir Marso plika akimi Žemė atrodytų kaip žibanti melsva žvaigždė, tačiau iš Jupiterio ir dar iš toliau be teleskopo Žemės nebesimatytų, nes ją gožia Saulės aureolė (spindesys).

Be Žemės ir kitų planetų Saulės sistemai priklauso 43 planetų palydovai, (neskaitant dirbtinių), daugiau kaip 1700 mažųjų planetų – asteroidų (planetoidų), tūkstančiai kometų ir nesuskaitoma daugybė smulkių kosminių kūnų, kurie, susidurdami ir trindamiesi, nuolat papildo kosminių dulkių išteklius. Nepaisant tokios daugybės įvairiausių Saulės šeimos narių, net 95,35% sistemos masės sutelkta pačioje Saulėje. Visoms devynioms planetoms kartu tenka tik 0,14 % Saulės sistemos masės.

Saulės sistema ir kartu 200 milijardų kitų žvaigždžių priklauso Galaktikai, kurios skersmuo apie 100000 šviesmečių, o jos storis branduolio viduryje – apie 18000 šviesmečių.

Sukantis visam žvaigždžių sūkuriui, kartu aplink Galaktikos centrą maždaug 250 km/s greičiu skrieja ir Saulė su savo planetomis, apeidama Galaktikos orbitą per 200-220 milijonų metų. Be šito judėjimo, Saulė dar savarankiškai skrieja – atsiduria čia toliau arčiau, čia toliau nuo Galaktikos branduolio. Branduolyje žvaigždžių tirščiausia, jų gravitacinis poveikis didžiausias, dažnai sušvinta novos, vyksta supernovų sprogimai. Priartėjusi prie mūsų Galaktikos branduolio, Saulės sistema gali būti praturtinama sunkiaisiais cheminiais elementais, išsviedžiamais iš supernovų gelmių. Tuo metu taip pat susidaro palankios sąlygos Saulės ir jos planetų vidinėms įtampoms išsikrauti. Kai Saulė ir jos planetos nutolsta nuo Galaktikos branduolio jų gyvenimo periodas pasidaro ramesnis.

Naudota literatūra:

1. A. Basalykas Žemė – žmonijos buveinė.- Vilnius: 1985. – P. – 256.
2. Enciklopedija Žemė ir jos gėrybės.- Vilnius: 1992. – P. – 256.
3. Enciklopedija Mokslas ir Visata.- Vilnius: 1989. – P. – 296.
4. R. Flintas Žemės istorija.- Vilnius: 1985. – P. – 262.
5. V. Dvareckas, A. Gaigalas Visata, Žemė, žmogus.

Views All Time
Views All Time
7124
Views Today
Views Today
1
0 0