Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu.

„Kas ieško – pats lengvai pražūsta. Kalta čia kiekviena vienatvė“,- banda taip kalba. Ilgai tau priklausyt jai teko.

Išgirsi dar savy bandos tu balsą. Ir kai tik pasakysi: „Manoji sąžinė su jūsų nesutampa“,- tai bus rauda ir skausmas.

Turėk galvoj, jog skausmą šitą viena dar sąžinė pagimdė: ir paskutinis josios spindulėlis tavajam sielvarte dar žėri.

Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda į tave? Tuomet parodyk savo teisę ir savo jėgą dar pridėki!

Ar tu esi jėga naujoji? Naujoji teisė? Judesys pirmasis? Savaime ratas riedantysis? Ar tu gali žvaigždes priversti, kad jos apie tave aplinkui suktus?

O, kiek aukštybės geidžiančiųjų! Kiek traukulių garbėtroškas kamuoja! Parodyk man, kad tu aukštybėn kilt nesieki ir joks garbėtroška nesi iš viso!

O, kiek didžių minčių gyvuoja, kurios ne ką daugiau, o tik kaip dumplės veikia: išsipučia ir vėl supliūkšta.

Tu laisvas vadiniesi? Idėją tavo aš išgirst norėčiau, bet ne kalbas, kad tu iš priespaudos ištrūkai.

Ar tu esi toks vienas, kuriam iš priespaudos pabėgti l e i d o? Yra nemaža juk tokių, kas savo visą vertę metė, kai nuolankumo atsisakė.

Nuo ko esi tu laisvas? Kas rūpi Zaratustrai! Bet tavo akys turi aiškiai man sakyti: tu laisvas, bet k o k i a m gi t i k s l u i?

Ar pats gali sau duot, suteikt ir bloga, ir kas gera, ir savo valią ant galvos savosios pasidaryti viešpačiu galingu, tarsi įstatymas ji būtų? Ar tu gali pats sau teisėju būti ir ar baudėju būt gali, jei tavo kas įstatymą pažeistų?

Baisi vienatvė su teisėju ir su savų įstatymų baudėju. Štai taip žvaigždė išmetama nykion erdvėn vienatvės ir į alsavimą ledinį josios.

Tu dar kenti šiandieną nuo daugelio, tu vienas: dar kupinas drąsos esi tu šiandien ir dar turi vilčių be galo.

Tačiau ateis toks laikas, kada vienatvės jausies nukamuotas, kada paluš tau išdidumas ir ims girgždėt drąsa tavoji. Ir šauksi tu tada: „Esu aš vienas!“

Ateis diena, kai aukščio savo daugiau tu neregėsi, o nuosmukį – labai arti pajausi; tuomet tavasis Pats, tas išdidusis, tave jisai išgąsdins tarytum koks vaiduoklis. Ir šauksi tu tada: „Tai viskas melas!“

Yra jausmų, kurie vienatvės žmogų tik nugalabyt taikos, o jeigu jiems tai nepavyksta, tuomet jau, ką gi, patys turi žūti! Bet argi tu pajėgsi žudikas būti?

Ar jau esi, o broli mano, girdėjęs žodį „neapkęsti“? Ar kančią teisingumo savo tu patyrei: teisingam būti tiems, tavęs kas neapkenčia?

Tu daugelį verti ir stengies, kad perimtų jie tiesą tavo, kad mokytųsi jie iš naujo; dėl to tave jie smarkiai peikia. Tu priėjai prie jų arti ir vis tik pasukai pro šalį: to jie jau neatleis tau niekad.

Esi už juos visus viršesnis: ir juo aukščiau kyli į viršų, tuo mažesniu tave akis pavydo mato. Bet skrendančio labiausiai žmonės neapkenčia.

„O kaip norėtumėt man būt teisingi! – turi tu jiems kalbėti,- pasirinkau neteisingumą jūsų kaip man priklausančiąją dalį.“

O purvą ir neteisingumą jie svaido vienišojo pusėn: tačiau, o broli mano, jei būt žvaigžde tu nori, dėl to tu ne mažiau turi jiems šviesti!

Tad venk gerųjų ir teisiųjų! Jie tuos mielai prie kryžiaus kala, kurie dorybę sau sukurti patys geba,- jie neapkenčia vienišųjų.

Ir saugokis taip pat naivumo švento! Nėra tam nieko švento, naivumo kas neturi; mielai ir su ugnim tas žaidžia – ugnim laužų kam nors sudegint.

Ir dar tau vieno daikto vengti reikia – tai priepuolių savosios meilės! Per greit vienišius ranką tiesia pirmam, kurį kely sutinka.

Yra žmonių, ir jų nemaža, kuriems ištiest ne ranką, o leteną paduoti reikia: ir noriu aš, kad letena tavoji dar ir nagus turėtų.

Tačiau visų pikčiausias priešas, kurį gali sutikti, tu visad pats sau būsi; ir pats savęs tu tykosi ir olose, ir girių prieglobsty gūdžiųjų.

Žmogau tu vienišas be galo, eini keliu tu į save! Bet tavo kelias pro tave – į šalį – veda ir pro septynis tavo velnius!

Eretikas pačiam sau būsi, raganius, pranašas, kvailys, dvejotojas ir nešventasis, ir netgi nevidonas.

Sudegti tu turi norėti liepsnoj ugnies savosios: kaip atsinaujinti gali geidauti pirma į pelenus nevirtęs!

Žmogau vienatvės, tu žengi keliu kūrėjo: tu Dievą sau sukurti nori iš septynių velnių savųjų!

Vienatvės kūdiki, tu mylinčio keliu žingsniuoji: save tu patį myli, todėl ir niekini save, kaip niekint mylintys tik moka.

O tas, kas myli, kurti nori, nes panieką jis jaučia! Ką apie meilę tas išmano, kurs neturėjo niekint to, ką jis mylėjo!

Su savo meile ir kūryba vienatvėn eiki, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teisingumas atšlubčios palengva.

Su mano ašarom, o broli, keliauki tu vienatvėn savo. Aš myliu tą, kuris kūryba save įveikti siekia ir taip į pražūtį nueina.-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1892
Views Today
Views Today
1
0 0