Ir kitą dieną vėl sėdėjo Zaratustra prieš olą savo ant to paties akmens, o gyvuliai jo po pasaulį bastės, kad naujo maisto jam parneštų,- taip pat jis laukė ir medaus, nes senąjį iki kruopelės paskutinės jau išdalinęs ir iššvaistęs buvo. Ir kai jis taip sėdėjo ir pagaliu šešėlį savo ant žemės piešė, paskendęs mintyse – tiesa, nemąstė jis apie save ir nei apie šešėlį savo,- staiga jis smarkiai išsigando ir visas susigūžė: šalia šešėlio savo išvydo dar šešėlį kitą. Ir kai jis greit pašokęs atsigrįžo, pamatė stovint aiškiaregį, kurį kadais prie savo stalo maistu ir gėrimu sušelpęs buvo, tą didžio nuovargio skelbėją, kurs štai kaip mokė: „Juk viskas – visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, pasaulis – be prasmės, žinojimas tik smaugia.“ Bet žynio veidas nuo to laiko jau pasikeitęs buvo; ir kai Zaratustra jam į akis vėl žvelgė, suspaudė baimė širdį jam jau antrą kartą: blogų daugybė pranašysčių ir pelenų spalvos žaibų zigzagų į veidą šitą buvo įsirėžę.

Tačiau žynys, kai pastebėjo, kas sieloj dedas Zaratustros, ranka sau perbraukė per veidą, lyg visa tai nušluostyt geistų; tą patį ir Zaratustra padarė. Kuomet, jie taip abudu tylėdami nurimo ir vėl jėgų atgavo, jie viens antram paspaudė ranką; tai buvo ženklas, kad dabar jie vienas kitą atpažino.

„Na, sveikas būki, prašom, skelbėjau nuovargio didžiulio,- Zaratustra jam tarė,- ne veltui tu buvai kadaise svečias mano, ir mes sėdėjome drauge prie bendro stalo. Tad valgyk tu ir gerk šiandieną namuos čia mano ir atleiski, kad senis čia smagus dabar prie stalo šito sėdi!“ – „Sakai – smagus čia senis sėdi? – žynys žodžius šiuos atkartojo vis purtydamas galvą.- Ir kas tu būtum arba būt norėtum, o, Zaratustra, tu vis tik pernelyg ilgai esi čia kalnuose išbuvęs,- jau greit tavasis laivas nebesėdės toj sausumoj!“ – „Bet argi sausumoj aš sėdžiu?“- su šypsena Zaratustra paklausė.- „Aplinkui tavo kalną,- atsakė jam aiškiaregys,- aukštyn vis kyla bangos – didžiulio sielvarto ir vargo bangos: netrukus jos pakels ir tavo laivą ir nuplukdys tave į tolį.“ – Po žodžių šių Zaratustra nutilo ir širdyje stebėjos.- „Ar tu dar nieko negirdi,- aiškiaregys toliau kalbėjo,- kaip iš gelmės aukštyn vis ūžia šniokščia?“- Ir nieko nebesakęs, Zaratustra klausytis ėmė: išties jisai išgirdo ilgą, tįsų šauksmą, kurį kartodamos bedugnės svaidė ir nuo savęs toliau vis stūmė, nes nė viena pasilaikyt jo nenorėjo – taip klaikiai jis aidėjo.

„Nekoks tu pranašas iš tikro,- Zaratustra galiausiai tarė,- juk tai nelaimės šauksmas ir šauksmas tai žmogaus, kursai, ko gero, iš juodos ateina jūros. Bet kas man tos žmonių nelaimės! O mano nuodėmė, ta paskutinė, kuri man ateičiai dar liko, ar tu žinai, kaip ji vadinas?“

„Tatai g a i l e s t i n g u m a s! – atsakė jam žynys jausmingai, iškeldamas aukštyn rankas abidvi.- Aš ateinu, o, Zaratustra, sugundyti tave, kad nuodėmę tu padarytum savo paskutinę!“

Vos spėjo šiuos žodžius žynys ištarti, kaip vėl tas šauksmas pasigirdo, ilgesnis ir baikštesnis nei anksčiau, bet šįkart buvo jis artesnis. „Ar tu girdi? Klausyk, o, Zaratustra! – aiškiaregys sušuko. – šis šauksmas tau, tave jis kviečia: eime, greičiau, eime, atėjo laikas, dabar kaip tik pats metas!“ –

Tačiau Zaratustra vis dar tylėjo, sumišęs buvo jis ir sukrėstas be galo; galiausiai jis paklausė, kaip tas, kuriam sunku prabilti: „O kas yra tasai, kuris manęs ten šaukias?“

„Bet tu juk pats žinai,- tvirtai žynys atsakė,- kam reikia apsimesti? Tasai, kuris tavęs ten šaukias, yra ž m o g u s d i d ž i ų j ų s i e k i ų!“

„Žmogus didžiųjų siekių? – Zaratustra sušuko, pagautas siaubo.- Ko nori j i s? Ko geidžia? Žmogus tasai didžiųjų siekių! Ko ieško jis čionai?“- Ir Zaratustrą prakaitas išpylė.

Tačiau žynys į baimę Zaratustros visai nereagavo, tik klausės atidžiai, į prarają pasukęs galvą. Kadangi ten ilgai girdėt nebuvo nieko, jis atsigrįžo ir pamatė Zaratustrą, kaip tas stovėdamas drebėjo.

„O, Zaratustra,- jis liūdnu balsu pradėjo,- štai stovi tu čia ne kaip tas, kuris iš laimės savo šokti ima: o, teks tau dar pašokti taip, kad vos ant kojų išstovėsi!

Ir jei tuoj pat pradėtum šokti, visas tas savo figūras – pirmyn, į šonus ir atgal – išdarinėti imtum, vis tiek man niekas pasakyt nedrįstų: ‘Žiūrėkite, žmogus čia paskutinis linksmas šoka!’

Tad bergždžias darbas būtų pakilt į šitą aukštį tam, kurs būtent t o žmogaus čia ieško: olų ir užolių, be abejo, jis rastų, slėptuvių tiems, kas slapstos, tačiau šaltinių laimės nei lobių didelių, nei laimės aukso gyslų atrasti jam čia nepavyktų.

O laimę – kaipgi rasti laimę pas tuos, kas jau palaidojo save, kas atsiskyrėlio gyvenimą gyvena! O gal man laimės paskutinės vien rojaus salose ieškoti, toli tarp jūrų užmirštųjų?

Bet viskas jau visai vis tiek, neverta niekas nieko, nė joks ieškojimas padėt negali, ir nebėra jokių salų palaimos!“ – Štai taip žynys dejavo; bet vos tik baigė jis verkšlenti, kaip vėl Zaratustra nušvito, ir grįžo jam vidinis ryžtas, lyg tam, kuris iš glūdumos pakyla ir vėl dienos išvysta šviesą. „Ne! Ne! Ir šimtąjį sakau aš kartą – ne! – sušuko jis balsu ryžtingu ir perbraukė ranka per barzdą.- Geriau žinau aš š i t a! Yra salų palaimos! Verčiau tylėtumei d ė l š i t o daikto, verkšlentojau nelemtas!

Nustok t o k i u s niekus čia pliauškęs, lyg priešpiety lietus prapliupęs! Ar štai nestoviu šlapias visas ir permerktas kaip šuo dėl nevilties didžiulės tavo?

Dabar norėčiau nusipurtyt ir nuo tavęs pabėgti, kad vėl išdžiūt galėčiau: dėl to nereiktų tau stebėtis! O gal nemandagus atrodau? Bet čia juk m a n o kiemas.

O dėl žmogaus to tavo, žmogaus didžiųjų siekių,- gerai! Tuojau einu aš jo ieškoti anoj va girioj: i š t e n juk šauksmas jo atsklido. Gal jį žvėris koks bus plėšrus užpuolęs.

Čionai yra juk m a n o valdos: čia nieko blogo atsitikti jam neturi! Išties žvėrių plėšrių čia esama nemaža.“-

Ir šiuos žodžius pasakęs, Zaratustra jau ruošės eiti. Tačiau žynys jam tarė: „O, Zaratustra, tu juk tikras sukčius!

Gerai žinau: manęs nusikratyti nori! Verčiau jau girion tu pabėgsi ir ten piktų žvėrių vaikysies!

Tačiau ar tai padėt tau gali? Juk vakare tu vėl mane išvysi; oloj tavoj aš vėl sėdėsiu, kantrus, padribęs, kaip kaladė – ir laukdamas tavęs sugrįžtant!“

„Tebūna taip! – jau eidamas sušuko Zaratustra jam atsigręžęs.- O ką ten oloje padėta rasi, tegu taip pat ir tau priklauso, manajam svečiui!

Ir jei medaus ten dar aptiksi, puiku! Laižyk jį į sveikatą, loky gauruotas, ir saldyk savo sielą! Kai vakaras ateis, abu mes būsim puikiai nusiteikę,

– ir puikiai, ir linksmai, kad ši diena jau baigės! O pats tu šoksi pagal mano dūdą kaip tas lokys muštruotas.

Tu netiki? Tu purtai galvą? Pirmyn! Žvaliau! Loky tu senas! Aš juk taip pat esu žynys iš tikro.“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1834
Views Today
Views Today
1
0 0