“Protas” filosofijoje – VI dalis
Žmonės man bus dėkingi, jei aš tokią svarbią, tokią naują įžvalgą reziumuosiu keturiomis tezėmis: taip aš palengvinu supratimą, taip išprovokuoju prieštaravimą.
P i r m o j i t e z ė. Pagrindai, kuriais remiantis “šis” pasaulis buvo vadinamas “tariamu”, iš tikrųjų pagrindžia j o realumą,- k i t o k i a realybė yra absoliučiai neįrodoma.
A n t r o j i t e z ė. Bruožai, kurie buvo suteikti daiktų “tikrajai būčiai”, yra nebūties, n i e k i o bruožai,-“tikras pasaulis” buvo sukurtas kaip realaus pasaulio priešingybė: iš tikrųjų tai yra tariamas pasaulis, nes jis tėra m o r a l i n ė – o p t i n ė iliuzija.
T r e č i o j i t e z ė. Kurti pasakas apie “kitą” pasaulį, o ne šį nėra jokios prasmės, tarus, kad mūsų nevaldo gyvenimo neigimo, menkinimo ir nepasitikėjimo juo instinktas: pastaruoju atveju mes k e r š i j a m e gyvenimui, pakišdami “kito”, “geresnio” gyvenimo fantasmagoriją.
K e t v i r t o j i t e z ė. Skaidyti pasaulį į “tikrą” ir “regimą”, nesvarbu, ar krikščioniškuoju stiliumi, ar Kanto (jis galiausiai buvo s u k t a s krikščionis), reiškia pasiduoti dekadanso sugestijai,- tai yra ž l u n g a n č i o gyvenimo simptomas… Kad menininkas regimybę vertina labiau už tikrovę, tai nė kiek nepaneigia šios tezės. Juk “regimybė” šiuo atveju reiškia d a r k a r t ą tikrovę, tik atseikėtą, sustiprintą, pataisytą… Tragiškas menininkas n ė r a pesimistas,- jis tiesiai sako T a i p viskam, kas problemiška ir siaubinga, jis yra dionisiškas…
