Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio – motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.

Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo spenelio; krūtį nuo motinos. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų – skirtingų ir turinčių savo būtį. Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardinti. Taip pat jis mokosi jais naudotis. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų, kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia. Pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu. Šis patyrimas, kad esi motinos mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau mylimas – motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti – tai būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent, tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, – ji ir negali būti tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra būti mylimam – būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti – svarbiau negu būti mylimu. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo – iš narcisizmo ir egocentrizmo pagimdytos būsenos. Jis išgyvena naują sąryšio, bendrumo jausmą. Dar daugiau, jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas, t.y. geras. Infantiliška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“. Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: „Aš esu mylimas, nes pats myliu“. Nesubrendusi meilė teigia: „Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas“. Brandi meilė sako: „Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave“.

Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas visai natūralus iki gimimo, kai motina ir vaikas sudaro vienovę, nors yra du. Gimimas daug ką keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos priklausomas. Bet kaskart darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda sąryšis su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.

Kad deramai įvertintume šį posūkį nuo motinos prie tėvo, turime aptarti esminius, kokybinius skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Mes jau kalbėjome apie motinišką meilę. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas, o ne dėl to, kad jis turėtų kažkokių nepaprastų savybių ar pateisintų ypatingus jos lūkesčius. (Suprantama, kai aš kalbu apie tėvo ir motinos meilę, aš kaip ir Maksas Vėberis turiu galvoje „idealiuosius tipus“ ar Jungo archetipus, bet tai nereiškia, kad kiekviena motina ar tėvas myli būtent taip. Aš tik aptariu tėviškąjį ir motiniškąjį principą.) Besąlygiška meilė priklauso giliausiems ne tik vaikų, bet ir kiekvieno žmogaus jausmams, meilė už tam tikrus „nuopelnus“ (nes esi jos nusipelnęs) visada kelia tam tikrų abejonių; gal aš neįtikau asmeniui, kurio mylimas norėčiau būti, čia visada slypi baimė, kad meilė gali išnykti. Be to, „užtarnauta“ meilė palieka kartėlį, kad gal ir nesi mylimas ar esi mylimas tik tiek, kiek įtikai, o tai galų gale reiškia, jos iš tikrųjų esi ne mylimas, o tik išnaudojamas. Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – siekiame ryšio, prilygstančio motinos meilei. Daugelis vaikų yra pakankamai laimingi, patirdami motinišką meilę (plačiau tai aptarsime vėliau). Suaugusiems kur kas sunkiau tą pasiekti. Idealiu atveju tai išlieka kaip normalios erotinės meilės sudėtinė dalis; neretai įgyja religines formas, o ypač dažnai – neurotines.

Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Nors tėvas neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį.

Pastaroji funkcija glaudžiai susijusi su socialiniu ekonominiu vystymusi. Nuo to laiko, kai privati nuosavybė tapo realybe ir kai ji pasidarė vieno iš sūnų paveldima, tėvas ėmė ieškoti sūnaus, kuriam galėtų palikti savo nuosavybę. Natūralu, kad jo vietą užimdavo tinkamiausias būti paveldėtoju, panašiausias į tėvą, labiausiai jam patinkantis. Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas – „Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“. Sąlygotoje tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiausiai vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėme, bausmė už ją – tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, ta meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.

Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia su niekuo nesaistomos motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Nuo šešerių metų vaikas ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motinos paskirtis yra saugoti jo gyvybę, tėvo paskirtis – vadovauti, mokyti įveikti sunkumus, būdingas tai visuomenei, kurioje vaikas gimė. Idealiu atveju motinos meilė nesiekia stabdyti vaiko augimo, nepabrėžia jo bejėgiškumo. Motina turėtų tikėti gyvenimu, nebūti pernelyg suirzusi ir neužkrėsti vaiko savo nerimu. Jos gyvenimo siekis turėtų būti – kad vaikas pagaliau taptų nepriklausomas, atsiskirtų nuo jos. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą.

Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties motina ir tėvu. Jis gauna, kaip įprasta, ir motinos, ir tėvo žinių. Motinos sąžinė sako: „Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau“. Tėvo sąžinė sako: „Tu elgiesi blogai, tu neišvengsi atpildo už savo nedorus darbus, o svarbiausia – tu privalai keisti savo būdą, jei nori man patikti“. Subrendęs žmogus tampa laisvas nuo išorinių motinos ir tėvo esybių, bet susikuria juos savyje. Priešingai, negu teikia Froido super ego teorija, jis sukuria juos savyje ne susivienydamas su motina ir tėvu, bet susikurdamas motinišką sąžinę, pagrįstą gebėjimu mylėti, ir tėvišką sąžinę, pagrįstą savu protu ir vertinimu. Tada subrendęs žmogus myli pagal savo motinišką ir tėvišką sąžinę, nors ir atrodo, kad jos viena kitai prieštarauja. Jei jis vadovaujasi vien tėviškąja sąžine, būtų žiaurus ir nežmoniškas. Jei vadovautųsi vien moteriškąja, bijotų pats vertinti ir taip stabdytų savo ir kitų vystymąsi.

Šis perėjimas nuo motinos centriškumo prie tėvo centriškumo ir prie galutinės jų sintezės lemia dvasinę sveikatą, brandą. Nesėkmės šiame kelyje yra visokių neurozių priežastis. Nors tai išeina už mūsų knygos problematikos, pateiksiu keletą trumpų paaiškinimų.

Viena iš neurotinio vystymosi priežasčių gali būti tai, kad berniukas turi mylinčią, bet pernelyg slopinančią ar valdingą motiną, ir silpną, nesidomintį juo tėvą. Šiuo atveju jis gali visiškai prisirišti prie motinos ir išaugti bejėgiu, bevaliu žmogumi su visomis receptyvios asmenybės savybėmis, kuris gali tik imti, kurį reikia ginti, globoti, kuriam trūksta tėvo savybių: drausmės, nepriklausomybės, gebėjimo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jis gali mėginti ieškoti „motinų“ kiekviename – kartais moteryse, kartais vyruose – nuolat pasigesti jų autoriteto ar jėgos. Jei motina yra šalta, abejinga ir valdinga, vaikas gali perkelti savo motiniškos globos poreikį į tėvą arba jį pakeičiantį asmenį – šiuo atveju rezultatas bus beveik toks pat kaip ir pirmuoju – arba vienpusiškoje tėvo įtakoje jis išsivystys į aklai paklusnų įstatymo raidei, tvarkai ir autoritetui asmenį, netikintį, kad galima būtų besąlygiškai jį mylėti. Šitokia charakterio raida dar labiau tikėtina, jei tėvas yra valdingas ir tuo pat metu stipriai prisirišęs prie sūnaus. Visoms šioms neurozėms būdinga tai, kad vienas principas – motiniškasis ar tėviškasis – neišsivystė arba (o tai yra dar aštresnės neurozės priežastis) motinos ir tėvo vaidmenys susikeitė vietomis ir išoriškai, ir asmens viduje. Tolesnis tyrimas gali parodyti, kad tam tikri neurozės tipai (pvz., manijos neurozė) vystosi labiau dėl vienašališkos tėvo įtakos, kitos neurozės (isterija, alkoholizmas, nesugebėjimas savęs įvertinti ir realistiškai žvelgti į gyvenimą, depresiją) kyla iš vienašališkos motinos įtakos.

Ėrichas Fromas – Menas mylėti

Views All Time
Views All Time
2145
Views Today
Views Today
1
0 0